Gyvoji Duona parapijoje

DuonaMūsų sąmonė leidžia lyginti, gretinti, tapatinti, ieškoti prasmės, tikslo, giliausių priežasčių.
Štai turime rankoje pinigą. Tai ne paprastas popierius, o vertybė, kuria mokama už darbą, perkama ir parduodama.
Arba tabletė. Tai ne paprasta kreida, o grąžinantys sveikatą vaistai.
Įgudusi ranka daug dirba, kuria formas, įgyvendindama akmenyje mintį ir sielą. Ir po kurio laiko mes matome nuostabų meno kūrinį.
Kasdien susitinkame su žmonėmis, turinčiais protą, laisvą valią, vienokią ar kitokią širdį. Jais galime tikėti, pasitikėti ir mylėti. 
Žmonija amžiais alksta!
Kodėl žmonės taip veržiasi prie Kristaus?
Kodėl šiandien, kada taip pasaulyje išplėtotas katalikiškasis veikimas, daug žmonių atitolsta nuo Kristaus?
Duonos! Amžinas šauksmas!
Pasaulio duona – pataikavimas žmogaus prigimčiai, sotumas, hedonizmas.
Tikroji Duona – nužengusi iš dangaus!
Eucharistijoje Jėzus pasidalija meile ir savimi su mumis.
Kaip gera su bendraminčiais draugais pabendrauti prie krikščioniško stalo.
Gera su žmogumi pasidalyti paskutiniu kąsniu.
Ar galima mylėti savęs neatsižadant?
Kad nepristigtume kiekvienas asmeniškai ir parapija Duonos, Kristus įsteigė kunigystę. Pasaulyje atsirado Tabernakulis, atsirado šventovės. Tai ne tušti namai, ne tik architektūriniai paminklai, bet šventovės, kuriose gyvena Dievas. Pasaulyje atsirado Kristaus eucharistinė artuma su žmonėmis.
 
Todėl susitikę su Juo:
 
Su Juo susivienijame;
Jam priklausome;
Su Juo norime gyventi;
Su Juo norime mylėti;
Su Juo norime tarnauti;
Su Juo norime atleisti;
Su Juo norime amžinai gyventi.
Už begalinę meilę Kristui vienintelis atsilyginimas – tik meilė ir ja paremtas visas krikščioniškas gyvenimas. 
 
Mons. doc. dr. V. S. Vaičiūnas