Eucharistinis atgailos mokytojas

„Mes kasdien turime daryti atgailą“ (šv. Augustinas)

I. Kaip atgaila džiugina?

Atgaila mūsų vaizduotėje dažnai iškyla kaip kažkas sunkaus ir skaudaus. Be abejo, ji tokia gali būti – likimo nulemta ar laisvu noru prisiimta. Tačiau šis sunkios bei skaudžios atgailos vaizdas dažnai užstoja mums kelią į nesunkų, visiems priimtiną ir kartu labai vaisingą atgailavimą. „Atgaila visuomet dera visiems nusidėjėliams ir teisiesiems“ (šv. Izaokas Siras).
Dažnai atgaila yra ne kas kita kaip nereikalingo pertekliaus pašalinimas. Gyvenime esame įpratę apsikrauti daugeliu daiktų, „būtinų“ pareigų, taisyklių, kurios iš tikrųjų nei Dievui, nei žmonėms nereikalingos, arba bent jau turėtų būti patikslintos. Kai nieko nekeičiame, šie gyvenimo įpročiai tampa našta mūsų dvasiai ir kliūtis artintis prie Dievo, kliuvinys gyventi visavertiškesnį tikėjimo gyvenimą. Atsisakyti ko nors iš savo įsitikinimų, neatitinkančių Kristaus išminties, tai būtų ne apsunkinanti, o palengvinanti gyvenimą atgaila.
Kita vertus, galime pastebėti, kad gyvenime esama daugelio dalykų, kurių atsižadėjimas nereikalauja didžiulių valios pastangų, bet, priešingai, yra visai nesunkus. Beveik visai nekentėdami mes galime atsisakyti kokio nors valgio, drabužio, be reikalo nesmalsauti, nugalėti savo nekantrumą arba, pozityviai žvelgiant, nesunku sukalbėti trumpą maldą, paskaityti penkias minutes Šventąjį Raštą, dienai bėgant pagalvoti apie Dievo gerumą, pasidomėti artimo rūpesčiais ir panašiai. Galime pastebėti, kad kai kada net ir dideli darbai ar atsižadėjimai yra visai nesunkūs.
Dar vienas džiuginantis atgailos aspektas – tai mūsų artėjimas prie Dievo. Mes matome didžiulį skirtumą tarp Eucharistijos ir savęs, tarp Dievo ir žmogaus. Šio skirtumo nereikia ignoruoti, atimant žmogui tobulėjimo perspektyvą, arba priešingai – susitaikyti, paliekant tarsi neperžengiamą bedugnę, skiriančią mus nuo Dievo. Atgaila yra kelias į Dievą, artėjimas prie Jo, atstumo tarp Dievo ir mūsų mažinimas. Nėra kito žmogui didesnio džiaugsmo šiame pasaulyje, kaip matyti, kad jo gyvenimo kelias veda į Dievo artumą.
 
II. Teisingumas – pirmoji atgailos pakopa
 
Kartą žymusis profesorius Clot Bey su keletu  savo mokinių ėjo judria Marselio gatve. Jie susitiko jauną kunigą, nešantį ligoniui Švč. Sakramentą. Clot Bey stabtelėjo ir žemai nusilenkė. Tuomet vienas jo mokinių paklausė, kodėl jis parodė tokią pagarbą tam eiliniam kunigui. „Pro šalį ėjo Dievas“, – paprastai atsakė profesorius. „Kaipgi? Nejau Jūs tikite, kad Visagalis gali būti kunigo rankose?“ „Taip, aš tuo tikiu; jūs pažįstate tik Dievo galybę, bet nepažįstate Jo meilės.“
 
1. Atsigręžti į visokio teisingumo Šaltinį
 
Eucharistijos buvimas mums paryškina Dievo akivaizdą. Mūsų gyvenamas pasaulis nėra pasaulis be Dievo. Žmonės gali įsivaizduoti šį pasaulį atitrauktą nuo Dievo, jie gali būti susidarę nuomonę, kad atminti Dievą, gyvenant šiame pasaulyje, nesvarbu. Tačiau toks mąstymas gali būti pripažintas nuosekliu tiktai tuomet, jei Dievo išvis netikima. Tikėjimas į Dievą sako, kad nepaisyti Dievo arba per mažai Jo paisyti reiškia nepaisyti arba per mažai paisyti egzistuojančios realybės. Pati Dievo buvimo realybė reikalauja, kad žmogus atsigręžtų į ją labai atsakingai. Todėl religinių gyvenimo klausimų nustūmimas į antrą planą, „kai turėsiu laiko“, iš tikrųjų yra nusižengimas teisingumui.
 
2. Garbinti Garbintinąjį
 
Teisinga yra garbinti tą, kuris tikrai garbingas. Eucharistija primena begalinį Dievo garbingumą ir gerumą. Dieviškosios Būties vertybė reikalauja, kad Ji būtų garbinama. Žmogui dera sustoti prie Dievo vien dėl to, kad nieko didingesnio, nieko vertingesnio jis negali rasti. Taip pat teisingumas reikalauja dėkoti, nes Dievas yra begalinio gerumo versmė. Tikrai, Jo gerumas gal geriausiai gali būti apibūdintas kaip versmė, nes kas tik jį patiria, kiekvieną kartą jaučiasi sustiprintas, tarsi pagirdytas gaiviuoju vandeniu, trykštančiu iš Dievo širdies.
 
3. Ieškoti Dievo turtų
 
Kuomet tikėjimu suvokiame dieviškojo gyvenimo turtingumą, natūralu, kad visomis sielos jėgomis jo trokštume ir prašytume. Tikėti Dievo išmintimi ir gerumu ir neprašyti jų sau, savo žmogiškajai būčiai praturtinti, vadinasi, apsispręsti pasilikti apgailėtinoje dvasinio skurdo būklėje. „Žmogus yra vargdienis, privaląs visko prašyti iš Dievo“ (šv. Jean Marie Vianney). Eucharistija kiekvieną dieną mums liudija šį begalinį Dievo turtingumą ir kartu žmogaus pašaukimą tapti Dievo turtų dalininku. Nesiekdamas šių turtų, žmogus pirmiausia nuskriaudžia save, bet taip pat visus, su kuriais susitinka gyvenimo kelyje, nes jie priversti kentėti dėl jo širdies tuštumo.
 
4. Sekti Mokytoju
 
„Jūs turite vienintelį Mokytoją“ (Mt 23, 8). Eucharistija primena, kad Kristus yra mūsų Mokytojas. Jei Dievas nori žmogų mokyti, tai mokytis yra žmogaus pareiga. Kiekvienas žmogus bet kuriame savo gyvenimo tarpsnyje ras ko pasimokyti iš Kristaus. Mums privalu iš Jo mokytis, nes kitaip mumyse mažėja tikrasis teisingumas ir nyksta Dievo meilė. Žinoma, šis mokymasis nėra toks kaip katekizmo tiesų išmokimas rengiantis pirmajai Komunijai. Tai įsimąstymas į dieviškąsias tiesas norint visu gyvenimu sekti Kristų, klausiant „ko dar man trūksta?“ (Mt 19, 20).
 
III. Atgaila – teisingumo pilnatvė
 
1. Kristaus atgaila
 
Eucharistija yra Kristaus kryžiaus kančios vaisius. Jo atperkančioji kančia – didžiausioji atgaila už viso pasaulio klaidas. „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, <…> apiplėšė pats save <…> iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Turėdamas savyje dieviškųjų vertybių pilnatvę, nepabijojo įžengti į visišką atgailą, žinodamas, kad nei pažeminimas, nei kančia, nei pati mirtis nepajėgs išplėšti iš Jo Širdies neregimojo lobio. Eucharistijoje tikėjimu mes matome visas dieviškąsias vertybes, mokomės taip priimti šv. Komuniją, kad tikrai taptume vis panašesni į Tą, Kurį priimame, kad tai, kas yra Jame vis labiau būtų ir mumyse, ir dėl tos pilnatvės nebebijotume pabandyti eiti atsižadėjimo ir atgailos keliu. O juk šis kelias yra dieviškas, nes nužengęs iš dangaus Dievas ėjo juo. Tai ir Dievo vaikų kelias, šlovingas ir prestižiškiausias, vienintelis vertas to, kad juo eitų žmogus, suvokęs savo didingąjį pašaukimą. O kad vis geriau suprastume savo gyvenimo tikslą ir vertę, žvelgiame tikėjimo žvilgsniu į eucharistinę Gyvenimo Duoną ir priimame ją į savo širdis, vildamiesi stiprėti ir augti visokeriopa išmintimi.
 
2. Atgaila už kitus
 
Eucharistija mums primena Kristaus auką, kurią Jis aukojo ne už save, bet už žmoniją. Į šį pasaulį Jis atėjo ne dėl savęs, bet dėl žmonių. Eucharistija yra visiems mums gyvas priminimas, kaip labai pasauliui reikia atperkančios aukos. Pirmiausiai mąstykime apie arčiausiai mūsų esantį „pasaulį“ – vaikus, vyrą, žmoną, draugus, kitus artimuosius; taip pat ir apie „tolesnį“ pasaulį – visuomenę, tautą, Bažnyčią, pagaliau viso pasaulio žmones. Jėzus atėjo atgailoti už visus žmones, Jis akivaizdžiai parodė, kaip reikalinga, kaip būtina atgaila už kitus. Tūlas pasakys, kad gal atsiras kas kitas, kas atgailos už tautą, Bažnyčios tarnus, pasaulį. Gal ir taip, nors Dievas lauks ir tavo įnašo. Bet pasakyk, kas, jei ne tu, atgailaus už tavo paties vaikus, už tavo mylimus ir tau brangius žmones?
 
3. Atgaila kaip asmeninė pažanga
 
Eucharistija mums primena Dievo šventumą ir Jo troškimą, kad žmonės šventai ir teisingai gyventų. Tačiau nors mes ir labai stengtumės gyventi teisingai, jei būsime atidūs Viešpaties įkvėpimams, matysime, kaip dažnai nesame visiškai teisingi. Jei klausime savęs, ar visa padarau dėl Dievo, ką galiu padaryti, ar mano artimo meilė jau tobula, ar savo paties gyvenimo laiką sunaudoju kuo geriausiai, tuomet nesunkiai pastebėsime, kad mes nesame visi
škai teisūs. Pamatysime, kad kasdien nusikalstame Dievui, artimui ir savo pačių pašaukimui. Apie tai mąstydami neturime nei nusiminti, nei tų minčių kratytis, bet bandyti papildyti, ko trūko mūsų teisumui. Šis papildymas, arba atgaila, gali pasireikšti gerumu namiškiams, gerais darbais, malda, įvairiais atsižadėjimais, aukojamais už vieną ar kitą mūsų gyvenimo sritį, kurioje jaustumės buvę labiausiai netobuli. Savo visuomet netobulą žmogišką teisumą galime papildyti šiuo nuostabiu – atgailos būdu. Kiekvieną vakarą prieš užmigdami prisiminkime, kaip šiandien bandžiau pataisyti savo teisingumo stoką. O kad mes kiekvieną vakarą galėtume rasti savo praėjusioje dienoje atgailos ženklų!
Gyvenime susigalvojame visokiausių tikslų, tačiau per mažai pamąstome, kaip svarbu atgailoti ir taip tobulinti savo gyvenimą, tikriausiąja prasme daryti pažangą, mažinti neteisingumą savyje ir eiti dieviškomis pėdomis Kristaus, kuris sako: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6).
 
kun. Romualdas Dulskis