Gavėnia: neeilinė meilės istorija

Niekada per daug nelaukiau ateinančios gavėnios. Suvokiau ją kaip gilaus  liūdesio metą, kai krikščionys, prisimindami, kad buvo sukurti iš dulkių, turi aukoti aukas… Su tuo buvo susitaikyta, nes gavėnia mus rengė nepaprastam Velykų įvykiui – Jėzaus Prisikėlimo iš numirusių šventei. Gyvenimo kelyje neišvengsime sunkių išbandymų ir skausmo – taip susidursime su gavėnia.
Be skausmo nėra atgimimo, be mirties nėra prisikėlimo – Velykų. Galbūt nuskambės dramatiškai, bet kieno gyvenimas nepalytėtas liūdesio? Pagalvokite apie ligos pakirstą vaiką, nekaltą žmogų, tapusį politinių holokaustų ar kruvinų karų auka, senstančius tėvus, sunkiu gyvenimo etapu ištikusią depresiją, darbo netekimą, santykių žlugimą, tikėjimo praradimą, idealų, tyrumo, vilčių ir svajonių mirtį. Kodėl taip yra? Kodėl turime kentėti gavėnias ir didžiuosius penktadienius? Kodėl viskas negali būti paprasčiau? Nežinau. Jei žinočiau atsakymą, būčiau didžiausias pasaulio išminčius. Turime gilintis į mūsų tradicijas, tokias kaip Velykos, nes tokiuose įvykiuose slypi gyvenimo paslaptys. Nemalonios, apmaudžios, liūdnos, žalojančios ir tragiškos patirtys yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis. Priešinamės tam, nes mūsų žmogiškoji prigimtis viliasi ir trokšta apsaugoti mūsų ego nuo sunkumų. Gavėnios ir Velykų žinia aiškiai skelbia, kad manasis aš ir ego turi patirti sukrėtimą, kitaip niekuomet negalėsime visiškai užgimti. Tai kartu ir skaudi tiesa, ir paslaptis.
Evangelijoje pagal Matą pasakojama istorija apie Jėzaus gundymą dykumoje. Velnias žūtbūt siekė priversti nusilpusį Jėzų išduoti Tėvą ir paklusti jam, jį garbinti bei priimti jo šėtonišką galią. Pagražinta melu, kad kančios pasibaigs, ši galia gali atrodyti labai viliojanti. Jėzus atsakė velniui, parodydamas mums, kaip gelbėtis nuo blogio: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 10–11). Ši istorija pasakoja, kodėl mums reikalinga gavėnia. Kai susivienijame su Jėzumi Jo kovoje prieš Šėtoną, Jo išgyventa gavėnia atveria mūsų kentėjimo priežasties paslaptį. Per Jėzaus išmėginimus dykumoje ir pergalę prieš Šėtoną matome, kad mūsų kentėjimai yra ne baisus išbandymas, o gyvenimo realybė, kad Jėzaus pergalė gali būti drauge ir mūsų pergalė. Jėzaus guosti prisiartinę angelai yra ženklas mums, kad Dievas viską žino ir jaudinasi dėl mūsų. Dievas mūsų neapleis. Kiekvienas tai atranda savaip per asmeninius gyvenimo įvykius. Išgyventos skyrybos ir vienišos vyresniojo įvaikinto sūnaus bei šešių mažų vaikų motinos patirtis privertė mane iš naujo nepaprastai kruopščiai ir atidžiai įvertinti savo vertybes, tikėjimą ir dvasingumo reikšmę mano gyvenime.
Po skyrybų mano gyvenimas paniro į tamsą. Man nuolatos išsprūsdavo dejonė: „Kam reikia visų šių pastangų ir kančių?“ Bet kuris giliai kenčiantis žmogus gali lengvai prarasti tikėjimą pačiu gyvenimu, nes kenčiant gyvenimo paslaptis pernelyg dažnai gaubia tamsa. Sudėtingais ir skausmingais gyvenimo laikotarpiais sunku patikėti religinio tikėjimo skelbiamos Gerosios Naujienos teisingumu. Tuo metu sakydavau sau: „Dabar yra gavėnios laikotarpis, ilgos tamsiosios naktys  dykumoje.“ Kartais norėdavau šauktis išlaisvinimo. Bet tas išlaisvinimas būtų buvęs arba Velykos ir naujas gyvenimas, arba, kad ir kaip tai būtų sunkiai suprantama ir liūdna, amžinas Didysis penktadienis, išlaisvinantis iš sąmoningumo ir skausmo. Be atvangos šaukiausi Viešpaties pagalbos ir supratau, kad vienintelė vieta, kur galiu surasti viltį, yra dykuma. Toje vietoje sutinkame Kristų, drąsiai pasitinkantį savo paties skausmingą lemtį. Gavėnios laikas byloja, jog turime nešti savo kryžių, o ne tai, kad turime imtis dirbtinių „sunkumų“ ar susitelkti į save. Šis metas reiškia mūsų susijungimą su Jėzumi taip artimai, kad atsiranda troškimas tapti „kitu Kristumi“, idant niekada nenutrūktų Jo Tėvo žodžio skelbimas.
Gavėnia yra dovana, užtikrinanti mus, kad niekada nesame vieniši, jei besąlygiškai pasikliaujame Kristumi ir gyvename pagal Jo mokymą. Dykumoje Jėzus ištarė: „Eik šalin, šėtone!“ Mano manymu, tai yra galingiausi kada nors ištarti žodžiai. Jis žinojo, kad privalo priimti ištarmę „Aš tam esu gimęs“, net jei tai pareikalautų ištverti siaubingą kančią ir mirtį. Bet prieš tai Jis turėjo atlikti užduotį: visiems kada nors gimusiems ir dar užgimsiantiems atnešti meilę – savo Tėvo meilę – ir amžinojo gyvenimo pažadą.
Antoinette Bosco