17 02 2018

Kokios užduotys katalikui sietinos su Gavėnios laiku?

0 komentarų
Gavėnia neatsiejama nuo pasninko ir atgailos dienų. Kas tai yra?
 
Verta prisiminti Lietuvos Vyskupų konferencijos instrukciją dėl atgailos ir pasninko dienų (2006 12 12). Joje rašoma: Dieviškąja teise visi tikintieji, kiekvienas sau tinkamu būdu, įpareigojami daryti atgailą, bet, siekiant, kad visi tarpusavyje būtų sujungti bendru atgailos laikymusi, yra nustatytos atgailos dienos, kai tikintieji ypatingu būdu dalyvauja malda, atlieka gailestingumo ir meilės darbus, aukoja save, ištikimiau atlikdami savo pareigas ir ypač laikydamiesi pasninko ir abstinencijos (plg. CIC kan. 1249), pagal šias Lietuvos Vyskupų Konferencijos nustatytas normas:
 
  • Kaip ir Visuotinėje Bažnyčioje, Lietuvoje atgailos dienos yra visi metų penktadieniai ir Gavėnios laikas.
  • Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas. Nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, - Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus.
  • Pasninko įstatymas. Leidžiama per dieną valgyti sočiai tik kartą. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus (plg. CIC kan. 1252).
  • Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko reikia laikytis Pelenų dieną ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios ir Mirties penktadienį (plg. CIC kan. 1251).
  • Kai Kūčios būna sekmadienį, tikintieji, pagal Lietuvos tradiciją, tą dieną kviečiami susilaikyti nuo mėsiško maisto, nors sekmadieniais tokios pareigos ir nėra.
  • Sielų ganytojai ir tėvai privalo rūpintis, kad taip pat ir dėl jauno amžiaus neturintys pareigos laikytis pasninko ir abstinencijos asmenys būtų ugdomi kilnia atgailos dvasia (plg. CIC kan. 1252).
SUSILAIKYMO NUO MĖSIŠKŲ VALGIŲ (ABSTINENCIJOS) IR PASNINKO ĮSTATYMO PAAIŠKINIMAS
 
Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas draudžia valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.
Pasninko įstatymas leidžia per dieną sočiai valgyti tik kartą. Kitus du kartus (pvz., ryte ir vakare) - tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo.
Įstatymo dvasia. Visiems svarbu gerai suprasti, jog fizinis kūno apmarinimas nėra tikslas, bet yra taip sutvarkytas, kad palaikytų ir sustiprintų dvasinį apsimarinimą, kuris yra tikrasis apsimarinimas, tai yra ko nors atsisakymas dėl Kristaus.
Kūno apmarinimas dėl pakankamai svarbių priežasčių gali visiškai nesaistyti arba būti pakeistas, tačiau dvasinis apsimarinimas nepripažįsta išimčių ir pateisinimų. Jis saisto visus, taip pat ir vargšus, sergančius, kenčiančius.
Apsimarinimą turi lydėti sąmoningas ir maldingas dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime, nuoširdi Atgailos sakramento praktika, kasdienė malda, Šventojo Rašto skaitymas, artimo meilė, tarpusavio bendravimas, stropus atsidėjimas geriems darbams, santarvė šeimoje ir su kitais žmonėmis. Reikia taip pat atsiminti, jog susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymai visuomet turi karitatyvinį bei socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį į tai, jog artimo meilė reikalauja dalį išlaidų skirti vargšams, ypač tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Tikras apsimarinimas taip pat visuomet įpareigoja atkurti pažeistą socialinį teisingumą, pvz.: mokėti teisingą atlyginimą, sugrąžinti neteisėtai pasisavintą nuosavybę, atitaisyti skriaudą, atlyginti žalą, atšaukti šmeižtą ir t. t.
Pasninko dvasia reikalauja susilaikyti nuo prabangaus maisto. Tikintieji taip pat skatinami atsisakyti tų maisto produktų, kuriems jaučiamas ypatingas pomėgis ar net priklausomybė nuo jų, pvz.: kava, saldumynai, alkoholis, tabakas ir pan.
Susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) bei pasninką lydinti atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius Gavėnios metu nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau, negu paprastai, vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, laiką, praleidžiamą prie televizoriaus ar kompiuterio.
Atgailą ir apsimarinimą turi lydėti kova su blogais polinkiais, įpročiais ir ydomis.
Advento metas išreiškia Išganytojo laukimą. Todėl, laukdama Kristaus Gimimo šventės, Bažnyčia tikinčiuosius ypač kviečia budėti, melstis, atgailoti, ištiesinti širdies kelius, teisingai elgtis, vykdyti Dievo valią. Krikščionims šis religinis Advento turinys nedera su prieškalėdiniu šurmuliu, triukšmingais pasilinksminimais, perdėtu dėmesiu įvairiems pirkiniams ir dovanoms.
Įpareigojimo svarba. Nuo susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymų atleidžia tik pakankamai svarbi priežastis: negalimumas laikytis, didelis nepatogumas, liga, sunkūs darbai ar kitos teisėtos priežastys.
 
Nuo šių įstatymų laikymosi yra atleidžiami:
 
  • ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos;
  • visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama;
  • krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai;
  • dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą.
Jei dėl priežasties svarbos abejojama arba priežastis nėra pakankamai svarbi, tikintieji gali kreiptis į bažnytinę vyresnybę (parapijos kleboną), prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi.
Visais šiais atvejais susilaikymas nuo mėsiškų valgių (abstinencija) lieka galioti Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir Kūčių dieną.
Tikintieji turi svarbią pareigą laikytis atgailos dienų. Todėl susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymams sunkiai nusikalstų tas, kuris, neturėdamas pakankamai svarbios priežasties, kiekybės ar kokybės požiūriu apleistų daugumą įsakytų laikytis atgailos darbų.
 

GAVĖNIOS METU ITIN SVARBUS ATGAILOS SAKRAMENTAS. KODĖL? KAS YRA ATGAILOS SAKRAMENTAS IR KODĖL ŠIS SAKRAMENTAS TURI KELIS PAVADINIMUS?

Atgaila ir Susitaikinimu vadinamas Bažnyčios sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Priimdami šį sakramentą nuolat atsiliepiame į Viešpaties kvietimą: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“.
Atgailos sakramentas, per kurį krikščionis gailisi savo nuodėmių ir parodo troškimą priimti Viešpaties gailestingumą, stiprina norą atstatyti bendryste ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su Dievu bei kitais žmonėmis.
Atleidimo sakramentas - tai galimybė krikščioniui nusimesti nuodėmių naštą ir per kunigo maldos žodžius priimti Dievo dovanojamą gailestingumą ir ramybę.
Atsivertimo sakramentas - sakramentiniu būdu, per regimą ženklą kviečia krikščionį į atsivertimą, padeda atsižadėti nuodėmės ir sugrįžti į artimą draugystę su Dievu.
Išpažinties sakramentas - švenčiamas tik tada, kai nusidėjėlis drąsiai, atvirai ir apgailestaudamas išvardina savo nuodėmes Bažnyčios kunigui, kuris pokalbį laikydamas visiškoje paslaptyje diskretiškai pataria, primena Kristaus mokymą ir palydi žmogų išrišimo malda.
Su(si)taikinimo sakramentas - dovanoja naują, taikos ir ramybės sklidiną ryšį su Dievu ir bendruomene.
 
Norint priimti Atgailos sakramentą, reikalingi trys dalykai:
 
  • tikėjimas, kuris padeda mums įžvelgti kunige įsikūnijusi Dievą;
  • viltis, kuri verčia tikėti, kad Dievas suteiks nuodėmių atleidimo malonę: gaikaširdystė, kuri skatina mus mylėti Dievą ir žadina širdyje gailestį, kad Jį įžeidėme.(šv. Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas)
Dažnai klausiame, kodėl tikinčiajam reikia priimti Atgailos sakramentą?
 
Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją - renkasi nuodėmę. Nusidėti - tai išduoti Dievo ir artimo meilę.
Nuodėmės pasirinkimas - tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja - jie tampa įpročiu ir mus pavergia.
Švęsdami Susitaikinimo sakramentą arba kitaip tariant, eidami išpažinties, leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.
 

KĄ BŪTINA ŽINOTI, RUOŠIANTIS ŠVĘSTI ŠĮ SAKRAMENTĄ?

Žmogus yra kviečiamas:
 
  • melstis į Šventąją Dvasią ir prašyti atgailos malonės;
  • nuo paskutinės išpažinties padarytas savas nuodėmes atsiminti (galima remtis maldyne ar internete pateikiama sąžinės tyrimu - apžvalga); už padarytas nuodėmes nuoširdžiai gailėtis; ryžtis nenusidėti;
  • nuodėmes atvirai ir aiškiai išpažinti kunigui;
  • atlikti paskirtą atgailą kaip ženklą, išreiškiantį norą dvasiškai tobulėti ir atlyginti nuodėmės padarytus nuostolius.
Kokia yra IŠPAŽINTIES EIGA?
 
Tikintysis, priėjęs prie klausyklos persižegnoja, atsiklaupęs pasisveikina su kunigu:
 
„Garbė Jėzui Kristui“.
Kunigas atsako:
„Per amžius. Amen“.
Tikintysis tęsia:
„Išpažinties buvau prieš... (pasakyti prieš kiek laiko, pvz.: prieš tris mėnesius ar pan.), nuodėmių atleidimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusidėjau šiomis nuodėmėmis... (išvardyti nuodėmes). Išpažinęs nuodėmes sakau: „Daugiau neprisimenu, dėl visko gailiuosi, stengsiuosi pasitaisyti, prašau išrišimo.“
Išklausęs kunigas duoda patarimų ir, skyręs atgailą, taria tikinčiajam:
„Dabar gailėkis, duodu išrišimą“.
Tuo metu nuoširdžiai gailiesi dėl savo nuodėmių ir tyliai sakai: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio (- ės).“ (3 kartus).
Tardamas paskutinę frazę, kunigas tave peržegnoja.
Tu taip pat persižegnoji ir atsakai: „Amen.“
Taip sakramento šventimas baigiamas, galima eiti.
 
Esant galimybei, sukalbama atgaila ar atliekamos kitos kunigo paskirtos užduo Kokie yra pagrindiniai momentai, norint priimti Atgailos sakramentą?
 
Kristus paliko mums Atgailos Sakramentą, kad nuodėmių varginami, per gailestį, kalčių išpažinimą kunigui, rastume ATLEIDIMĄ IR RAMYBĘ.
Kuo didesnis mūsų tikėjimas, tuo gilesnis ir nuoširdesnis savųjų kalčių pripažinimas, noras ir pasiryžimas PASITAISYTI.
Kuo gilesnis mūsų tikėjimas, tuo didesnis DŽIAUGSMAS ir LAISVĖS JAUSMAS, kai nuodėmės jau išpažintos.
Kad Atgailos Sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas:
 
  1. ATSIMINTI SAVO NUODĖMES.
  2. GAILĖTIS DĖL NUODĖMIŲ.
  3. TVIRTAI PASIRYŽTI NEBENUSIDĖTI.
  4. ATLIKTI IŠPAŽINTĮ.
  5. ATSILYGINTI IR TAISYTIS.
Nuodėmes atsiminti - tai vadinamasis SĄŽINĖS TYRIMAS. Čia mes bandome atpažinti, ar mano draugystė su Jėzumi Kristumi nebuvo sutrukdyta ar nutraukta. Tai padaryti padeda pažvelgimas į tris mano gyvenimą supančius santykius: santykį su Dievu, santykį su kitais žmonėmis ir kūrinija bei santykį su savimi pačiu.
Dėl to turėtume savęs klausti, iš kur kyla veiksmai, mintys? Svarbu suvokti savo blogų jausmų, norų ar poelgių priežastis, taigi ne tik skaičiuoti, ką padariau ar nepadariau, bet ir tirti savo sąžinę, gyvenimo būdą.
Už jas gailėtis - kas priima atgailos sakramentą ir tiki, jog susitinka jame su jam atleidžiančiu Dievu, privalo sužadinti savyje GAILESTĮ.
Be tikro gailesčio išpažintis bevertė.
Atgaila turi apimti visą žmogų, kad jį išgrynintų ir jo dvasia diena iš dienos vis labiau panašėtų į mylintį Jėzų Kristų.
Ryžtis nebenusidėti! Negali būti atleidimo, jei nepasiryžtame pamesti blogį ir vykdyti visus Dievo įsakymus. Todėl pasiryžimas nebenusidėti privalo apimti visas nuodėmes.
Gailesčio tikrumas išbandomas pasiryžimu. Kas tikrai gailisi nusikaltęs, tas ryžtasi ne tik atsisakyti nuodėmių, bet ir stengtis vengti visų aplinkybių ir progų, kurios gali patraukti ar pastūmėti į nuodėmę, ir naudotis dvasią stiprinančiomis priemonėmis.
Atlikti išpažintį - tai ne informuoti Dievą, nes Jis geriau pažįsta mūsų širdis.
Atlikti išpažintį - pirmiausia nuoširdžiai pripažinti savo nuodėmes. Visas nuodėmes išsakome tiksliai, nuoširdžiai ir iki galo. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus, o ne tik bendrus polinkius, visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus.
Tas, kas iš gėdos ar baimės nuslepia nuodėmę arba stengiasi sumenkinti jos sunkumą, bergždžiai bando apgauti Dievą ir atlieka šventvagišką išpažintį.
Tikrasis atsivertimas ir atgaila yra ne tik blogio įvardijimas, bet ir TIKROSIOS MEILĖS, kurią mums teikia Jėzus Kristus, PASIRINKIMAS.
Atsilyginti ir taisytis - išpažinus nuodėmes, kunigas paskiria atgailą.
Tai gali būti: malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga ar pagalba...
Tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti. Gavę atleidimą (išrišimą), turime atsilyginti: atsiteisiame už padarytas skriaudas ar nuostolius, atšaukiame melą ar šmeižtą, atsiprašome tų, kuriuos buvome įžeidę ar įskaudinę.
 
Pateikiamas SĄŽINĖS PATIKRINIMO PAVYZDYS
 
Patariama skaityti ramiai, mąstyti, vertinti save. įsidėmėti, kas manyje taisytina. Nuodėmės įsivardijamos konkrečiai, aiškiai, be užuolankų.
 
NUODĖMĖS DIEVO ATŽVILGIU:
 
  • Nesimeldžiu.
  • Neatlieku savo įsipareigojimų Dievui.
  • Neatgailauju.
  • Nepasninkauju Bažnyčios numatytu laiku.
  • Linksminuosi draudžiamu laiku.
  • Sekmadieniais ir per šventes nedalyvauju šv. Mišiose.
  • Ateinu į bažnyčią tik progai pasitaikius.
  • Nenoriu melstis.
  • Melsdamasis esu sąmoningai išsiblaškęs, galvoju apie kitus dalykus.
  • Neskaitau Šventojo Rašto.
  • Mano dvasinis gyvenimas yra drungnas, vangus, neįdomus.
  • Šv. Komuniją priimu nepasirengęs arba padaręs sunkią nuodėmę.
  • Nenoriu išpažinti (sunkių) nuodėmių.
  • Ne visada išpažintį atlieku nuoširdžiai ar tinkamai pasiruošęs, susikaupęs, apmąstęs.
  • Neskaitau rekomendacijų, skirtų išpažinčiai pasiruošti.
  • Abejoju tikėjimo tiesomis.
  • Nesistengiu gilinti savo tikėjimo.
  • Nesuvokdamas komentuoju.
  • Ne visuomet pritariu Bažnyčios mokymui.
  • Viešai kritikuoju Bažnyčią ir jos gyvenimą.
  • Esu sektų arba slaptųjų bendrijų narys.
  • Pritariu tiesoms, prieštaraujančioms katalikų tikėjimui (pvz., tikiu reinkarnacija, noriu eutanazijos ir abortų įteisinimo ar pan.).
  • Gėdijuos pasisakyti esąs krikščionis ir elgtis taip, kaip dera krikščioniui.
  • Gėdijuosi parodyti pagarbą Švč. Sakramentui.
  • Progai pasitaikius išsižadu tikėjimo, nes taip naudingiau.
  • Užsiiminėju magija, spiritizmu arba burtais.
  • Naudoju talismanus arba tariamai sėkmę nešančius daiktus.
  • Tikiu horoskopais, lankausi pas būrėjus, ateities spėjėjus ir pan.
  • Savo jėgomis ir turtais pasitikiu labiau nei Dievu.
  • Pasiduodu nevilčiai.
  • Abejoju Dievo gailestingumu ir meile.
  • Rodau nepagarbą Dievui žodžiais arba elgesiu: piktžodžiauju, kaltinu, kad gyvenimas bevertis, pykstu, kad nuolat daug ko trūksta, bet mažai dėkoju už gyvenimą ir jo teikiamus malonumus... Jaučiu neapykantą Dievui arba artimui.
NUODĖMĖS ARTIMO ATŽVILGIU:
 
Tėvų ar vyresniųjų:
  • Elgiuosi nepagarbiai su tėvais ir vyresniais žmonėmis, mokytojais.
  • Esu nepaklusnus, neatidus, juos įžeidinėju, užgaulioju, tyčiojuos, smerkiu, keikiu...
Vaikų:
  • Rodau blogą pavyzdį vaikams.
  • Pritrūkstu meilės ir ištvermės žmogiškai bei krikščioniškai ugdydamas savo vaikus.
  • Vaikus auklėju įpykęs.
  • Priešinuosi savo vaikų pašaukimui.
  • Neįvertinu teigiamų vaikų savybių ar talentų, nedėkoju jiems, nesikalbu...
Sutuoktinio:
  • Baruosi.
  • Pykstu.
  • Nevykdau sutuoktinio įsipareigojimų.
  • Esu neatidus savo sutuoktiniui.
  • Esu ar buvau neištikimas (poelgiais, mintimis).
  • Svetimavau.
  • Dėl mano kaltės įvyko skyrybos.
  • Esu nepakankamai atviras naujai gyvybei, naudoju ar verčiu naudoti kontraceptines priemones. Padariau abortą, pritariau naujos gyvybės žudymui.
  • Nesu atidus ir kantrus.
  • Siekiu keršyti.
  • Pavydžiu.
  • Pykstu.
  • Jaučiu pagiežą.
  • Blogai apie ką nors kalbu, šmeižiu, kritikuoju.
  • Meluoju.
  • Nenoriu atleisti.
  • Pastūmėjau kitą į nuodėmę.
  • Nekenčiu.
  • Išviešinau kito padarytas nuodėmes.
  • Gyvenu ar gyvenau kurį laiką nesusituokęs.
  • Turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių. Pritariu vienos lyties santuokai.
  • Esu neapdairus vairuodamas automobilį.
  • Netausoju savęs dirbdamas ar sportuodamas. Nesistengiu aktyviai ilsėtis.
  • Mokydamasis arba dirbdamas elgiuosi nesąžiningai.
  • Tingiu dirbti.
  • Vogiau ar pastoviai vagiu svetimą turtą.
  • Nemokėjau skolų arba mokesčių.
  • Atsisakiau padėti savo vaikams, vargšams.
  • Buvau gobšus.
  • Be reikalo švaisčiau pinigus.

Nuodėmės savo atžvilgiu:

  • Buvau ar esu apimtas puikybės ir egoizmo.
  • Save laikau pranašesniu už kitus.
  • Pykstu be priežasties, pyktį nukreipdamas į save arba artimą.
  • Tingiu.
  • Neatlikau savo asmeninių pareigų, įsipareigojimų.
  • Persivalgau.
  • Be saiko gėriu alkoholį.
  • Rūkau.
  • Vartoju narkotikus ar kitokius kvaišalus.
  • Nevengiau blogos kompanijos.
  • Vienas ar drauge su kitais puoselėjau netyras mintis, nepadoriai kalbėjau ar elgiausi. Skaičiau pornografinius žurnalus arba žiūrėjau filmus.
  • Masturbavausi.
  • Provokuojamai elgiausi arba norėjau ką nors suvilioti.
  • Savo poelgiais ką nors papiktinau.
Kokios yra KLAIDOS, pasitaikančios švenčiant Atgailos sakramentą?
 
„Gyvenu vienas (-a). Kokiomis nuodėmėmis galiu nusidėti?“
 
Žmogus nusideda mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. (Šio teiginio niekuomet nereikia sakyti per išpažintį.) Kitokių nusidėjimo būdų nėra.
Mintimis galima galvoti piktai apie save, savo ar kito gyvenimą, žmones ar net Dievą: kaltinti, jog kažko trūksta, niekas nepadeda, kad Dievas neišklauso mano maldų, kurios dažnai tampa tam tikrais asmeniniais įnoriais.
Žodžiai pasakyti sutiktajam ar savo artimam žmogui gali būti pikti, pagiežingi, priekabūs. Iš minčių ir žodžių seka pikti darbai: nenoras atlikti kažką gero, kas galbūt nepriklauso pagal darbo sutartį ar neįeina į pareigas.
Nuodėmė yra tada, kai aš neatlieku gero darbo (esu apsileidęs), kai darau tai, kas bloga ar neteisinga. Gyvenant vienam yra laiko apmąstyti ir pažvelgti į save, savęs klausiant: kaip sekasi dorai man gyventi?
 
„Nusidedu visomis žemiškomis nuodėmėmis, kaip ir visi mirtingieji...“
 
Ką padaro vienas žmogus, nebūtinai tai atlieka kitas. Vieni turime vienokias ydas ar priklausomybes (nebūtinai tik alkoholiui ar rūkalams, galima būti priklausomu nuo pinigų, turto, kompiuterinių žaidimų ir t.t.), kiti kitokias.
Kiekvienam amžiaus tarpsniui yra savo pagundos ir nusižengimai. Nevalia sakyti, kad esu kaip visi, arba, kad visi tokie patys - kaip aš.
Kiekvienas žmogus, eidamas išpažinties, tiria save ir naudojasi „Sąžinės patikros“ pavyzdžiu.
Eiti išpažinties nepasiruošus - negalima, nenaudinga, gali būti net žalinga.
 
„Einu išpažinties, bet sunkių nuodėmių neturiu!“
 
Žmogus, neturintis sunkių nuodėmių, gali išpažinties neiti. Tačiau, kaip praktika rodo, dažnas asmuo didelę nuodėmę supranta kaip kokio labai didelio - blogo - darbo atlikimą.
Tarkim, jei nenužudžiau kito žmogaus, nepavogiau milijono, neuždegiau kaimyno klojimo, vadinasi, didelės nuodėmės nepadariau.
Toks mąstymas klaidingas ir ydingas.
Didelė nuodėmė yra ta, kurią žmogus padaro laisva valia ir suprasdamas, jog tai nusikaltimas. Todėl pavogti vieną litą ar šimtą yra vienodai didelė nuodėmė kaip pavogti visą milijoną.
Piktas žodis, pagiežinga mintis, laiku neatliktas darbas, tinginystė nuveikti kažką gero ir pan, yra didelės nuodėmės, kurias privalu išpažinti per Atgailos sakramento šventimą.
Primename, jog išpažinties metu reikia išpažinti visas nuodėmės iki galo, jei neaiškus koks momentas, visuomet konsultuotis su dvasininku.
Norint pasikalbėti dvasine tema su kunigu, galima pasiprašyti dvasinio pokalbio.
 
„Nuolat einu išpažinties, bet vis toks pats mano gyvenimas.“
 
Eiti išpažinties - tikėjimą praktikuojančiam žmogui (kuris sekmadieniais ir per šventes lanko bažnyčią, kasdien meldžiasi) - rekomenduojama 3-4 kartus per metus (nebūtinai didžiųjų švenčių išvakarėse). Galima išpažinties eiti ir dažniau: tai priklauso nuo to, kaip žmogui sekasi teisingai gyventi ir kaip asmuo nori tikėjimą sieti su gyvenimu.
Jei tikintysis eidamas išpažinties žino, kokios ydos ir nuodėmės jį slegia, žmogus turi mąstyti, kaip jis - po išpažinties, Dievui padedant, tuos trūkumus tvarkys.
Tarkim, ar žmogus nori mažiau išleisti pinigų rūkalams ir mažiau save nuodyti, gal nori kuriam laikui atsisakyti alkoholio ir sutaupytas lėšas investuoti į vaikų ateitį ar paremti kokią labdaros organizaciją. Jaunuolis, kuris daug valandų praleidžia prie kompiuterio (ne mokslo reikalams), gal galėtų savanoriškai padėti tvarkyti aplinką, lankyti senus žmones ir t.t.
Vyras ar žmona pykęsi vienas ant kito, gali kai kurias problemas spręsti taikiai (lankytis pas psichologą) ir kai ką pradėti iš naujo.
Jei žmogus turi viziją - ką nori keisti (o niekas kitas tik pats asmuo tai turi susikurti), - vadinasi, bus kažkoks konkretus pokytis.
Dievas Atgailos sakramentu žmogui duoda galimybę: pasikeisti ir pakeisti.
Maldos dėka ir padėka Dievui žmogus kuria jau kitokią ateitį ir konkrečiai įgyvendina pasikeitimo darbus.
 
„Nepatinka eiti išpažinties, todėl ją vis atidėlioju. “
 
Tai - bloga praktika. Nieko gyvenime nereikia atidėlioti! Kartais save reikia paskatinti ar priversti. Jei esate tinkamai pasiruošęs, atlikti išpažintį - didelė dovana. Dievas žmogų apkabina, palaimina, sustiprina!
Kodėl žmogus turi to vengti? Svarbu pasirinkti kunigą, būti atviru, klausti, domėtis, kalbėtis. Didžiosios problemos ir sudėtingumai palengvėja kalbantis ir diskutuojant.
 
„Einu išpažinties nuo 10 metų, tačiau jaučiu, jog tai atlieku mechaniškai.“
 
Kai vaikas ruošėsi pirmajai šv. Komunijai, jam buvo suteikta pilna arba dalinė katechezė apie Išpažintį, kuri dažniausiai apsiribojo pagrindiniu dalyku “ kaip teisingai eiti išpažinties.
Tačiau žmogui augant, auga jo sielos, proto ir širdies galimybės ir klausimai. Suaugusiam asmeniui svarbu žinoti išpažinties eigą, tačiau esminis dalykas susivokti savo sielos dalykuose: įsivardinti, kas yra teisinga ir neteisinga.
Esant neaiškumams, visuomet reikia klausti kunigo. Joks darbas, atliekamas mechaniškai, neduoda daug vaisių.
 
„Kodėl turiu švęsti Susitaikinimo sakramentą prieš didžiąsias šventes, kai bažnyčiose tokios ilgos eilės prie klausyklų?“
 
Tikintieji raginami susitaikyti su Dievu, kitais, savimi - didžiųjų švenčių išvakarėse, tačiau sąmoningi krikščionys randa laiko Susitaikymo sakramentą švęsti tada, kai galima ramiai tai atlikti. Todėl nereikia niekuomet formaliai eiti išpažinties, bet visuomet rasti erdvų momentą, kad nebūtų skubos ir eilių. Metuose yra 365 dienos, kurias gauname kaip dovaną. Ar gi maža laiko rasti vos kelias valandas savo sielos reikmėms pažvelgti?
 
„Nemalonu išpažinties metu kalbėti apie lytiškumą ir aistras...“
 
Kiekvienas žmogus yra lytiškas ir aistringas. Tačiau kartais pagundos nuveda į nuodėmes - į veiksmus, kurie padaro mus priklausomus.
Pavyzdžiui, neištikimybė, gyvenimas ne santuokoje („susidėjus“), keičiant partnerius ir intymiai su jais gyvenant, ir pan. Yra nuodėmės, kurios atveria žmogui kelią į žalingą gyvenimą. Todėl kiekvieną su lytiškumu turėtą pagundą ar jau įvykdytą veiksmą kuo skubiau reikia aptarti su dvasininku. Laiku pastebėta problema yra lengviau sustabdoma, kad žmogus turėtų kuo mažiau sielos randų ir šir
 
Koks yra Velykinės išpažinties laikas?
 
VELYKINĖS IŠPAŽINTIES LAIKAS nuo Pelenų dienos iki Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo šventės (birželio 29 d.). Tikintieji kviečiami atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Švenčiant Atgailos sakramentą - būtinas pasiruošimas (žr. aukščiau). Pageidaujama, jog išpažinties būtų einama visos gavėnios metu ir po šv. Velykų. Pirmąją šv. Velykų dieną Susitaikinimo sakramentas nešvenčiamas. Ligoniai ir senyvo amžiaus žmonės kunigą kviečiasi į namus. Dėkojame už savitarpio supratimą!
kun. Andrius Šukys
[Vievio šv. Onos parapija]