Malonės metas. Didysis penktadienis

Didysis penktadienis. Prasmė
 
KryžiusDidįjį penktadienį prisimename Viešpaties kančią ir mirtį, be kurių nebūtų prisikėlimo. Šis Jėzaus kančios ir mirties prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Šiandien mintimis sustojame ties kryžiumi ir Viešpaties kentėjimais; ne siekdami susigraudinti, tačiau norėdami prisiminti Jo meilę, kuria mus mylėjo iki paskutinio kraujo lašo, kad gautų atleidimą už mūsų nuodėmes.
Didįjį penktadienį nešvenčiama Eucharistija; liturgija, skirta Viešpaties Kančios minėjimui, paprasta ir tyli, jos metu klausome Viešpaties Kančios istorijos, lydimos kitų Biblijos skaitinių, padedančių suprasti nesibaigiančią Jėzaus meilę mums.
Homilijos pabaigoje celebrantas pakviečia melstis už Bažnyčią ir visus žmones, dvasines ir fizines viso žmonijos reikmes.
Po visuotinės maldos celebrantas iškilmingai atneša Nukryžiuotąjį, kuris per gavėnią buvo uždengtas violetiniu audeklu, kol jis atidengiamas, kviečiama garbinti Kristų, mylėjusį mus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Baigiant Kryžiaus pagerbimą, patarnautojai paruošia altorių komunijai. Eucharistija, kuri bus padalijama Komunijoje, yra atnešama iš altoriaus, kur buvo padėta po Didžiojo ketvirtadienio iškilmių.
Šios dienos šventimas baigiasi šv. Komunijos padalijimu – taip kiekvienam suteikiama galimybė asmeniškai vienytis su Viešpačiu, kuris savo mirtimi suteikė mums gyvybę. Kryžius lieka išstatytas tikinčiųjų garbinimui; tyloje ir rimtyje įsižiebia prisikėlimo viltis.
Šiam iškilmingam Viešpaties mirties šventimui padeda pasiruošti sena krikščioniška penktadienio ryto „Kryžiaus kelio" tradicija. Kryžiaus kelias gali būti sudarytas iš „Septynių Žodžių", prisimenant paskutinius Jėzaus žodžius ant kryžiaus; kiekvienas iš jų leidžia atpažinti Jėzaus jausmus jo Kančios metu.
 
1. „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)
2. „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43)
3. „Moterie, štai tavo sūnus!“, „Sūnau, Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26-27)
4. „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?" (Mk 15, 34)
5. „Trokštu!“ (Jn 19, 28)
6. „Atlikta!“ (Jn 19, 30)
7. „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią" (Lk 23, 46).
 
Didžiojo penktadienio naktį daug žmonių lieka melstis prie kapo, liudydami savo tikėjimą Kristaus prisikėlimu, kuriame išryškėja tikroji Jo mirties prasmė.
 
Kaip gyventi šį laiką?
 
Apmąstome Viešpaties kančią ir mirtį. Šiandien pasistenkime atverti širdis ir priimti Dievo gailestingą meilę, kai Jis, mėgindamas užjausti mus mūsų varguose, atsiuntė mylimą Sūnų, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių, žaizdų ir kentėjimų: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu" (2 Kor 5, 21). Kas gali žiūrėti į nukryžiuotąjį Jėzų ir nepajusti Dievo atleidimo bei meilės?
Šiandien prieš mus atsiveria galimybė viduje išsilaisvinti ir išgyti. Tikėdami atneškime išgelbstinčiam Viešpaties kryžiui visus kentėjimus, žaizdas, kaltes ir silpnumą, kurių pilnos mūsų širdys. Jėzus prisiėmė visas mūsų kančias ir silpnybes: „Mes buvome išgydyti jo žaizdomis“ (Iz 53, 5).
Jame esame išlaisvinti, išgelbėti, išpirkti. Patikėkime tuo ir priimkime mūsų Išganytojo atpirkimą, priimkime jo meilę, kaip darė šv. Paulius sakydamas: „Mane mylėjo ir paaukojo save dėl manęs.“ Dėl manęs!
Viešpaties mirties apmąstymas padeda mums nelikti abejingiems artimo kentėjimui, kuriame tęsiasi Jėzaus Kančia. Prašome malonės būti jautriems kitų kančiai ir pažvelgti į kitus kenčiančius meilės akimis, padėti jiems ir užjausti.
Jėzus atidavė savo kraujo paskutinį lašą dėl mūsų silpnumo ir nuodėmės, tad mes, jo kūno nariai ir mokiniai, negalime likti abejingi ir toliau gyventi užsidarę savo pasaulėliuose.
Viešpaties mirtis gali sugriauti mūsų egoizmo sienas ir pakeisti mūsų akmenines širdis į kūniškas širdis, jautrias ir žmogiškas.
Patikėkime Nukryžiuotajam Viešpačiui savo artimųjų, draugų ir visos žmonijos bėdas, kentėjimus, nuodėmes: „Viešpatie, dėl skausmingos Tavo Kančios, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.“
Dalyvavimas Kryžiaus kelyje nėra kokia eilinė procesija ar pasyvus religinio teatro pasirodymo stebėjimas. Leidęsi į Kryžiaus kelią, lydėkime Kristų savo malda, išgyvendami su dėkingumu ir meile Jo Kančią.
Kai garbiname Kristaus kryžių, prisiminkime, kad tai nėra vien paprasta lenta, kurią bučiuojame ir kuriai lenkiamės, tačiau tai atpirkimo kryžius, aplaistytas atpirkėjo krauju, priminimas mums, kad Jis dovanojo mums gyvenimą.
Priimdami Jėzų komunijoje dėkokime už Jo meilę ir junkime savo kentėjimus su Jo. Prašykime, kad mūsų širdis pripildytų Jis pripildytų meilės, kuria per mus Jis galėtų dovanoti gyvenimą visiems sutiktiesiems kelyje.
 
Bernarda Cadavid . Vertė Dalia Žemaitytė