Pelenų diena pradedama didžioji kelionė Gavėnios keliu

GaveniaPelenų dieną pradedame didžiąją Kelionę Gavėnios keliu, pažymėtu mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo – pergalės prieš mirtį triumfo ženklais.
 
Kiekvieną kartą Bažnyčia Gavėnios pradžioje primena žmogui, kad „esi dulkė ir į dulkes sugrįši“. Ar tai tik pagąsdinimas, kad praeis metai ir iš tavo didybės, tavo grožio beliks tik dulkės? Ar tai reiškia, kad tikintis žmogus nuolat turi galvoti tik apie mirtį? Visiškai ne! Tačiau taip, kaip galvojame apie darbą, kurį renkamės gyvenimui, apie būsimąją šeimą, kurią ruošiamės sukurti, apie artimuosius, kurių ilgimės, taip reikia galvoti ir apie visą gyvenimą, kuris labai greitai prabėga. Anksčiau ar vėliau mes atsidursime mirties akivaizdoje ir teks susimąstyti apie tai, kaip gyvenau, ką gero nuveikiau. 
 
Labai mažai yra laimingai mirštančiųjų, kurie nesielvartauja dėl kai kurių savo gyvenimo akimirkų. Dažnas, atlikdamas viso gyvenimo išpažintį, visai kitoje šviesoje išvysta gyvenimo vertybes ir liūdnai atsidūsta, ne vienas atvirai prisipažįsta, kad, jei būtų leista dabar pasirinkti kai kuriuos dalykus, jis rinktųsi visai kitaip. Tuomet pagalvoji: „Tai kodėl gi jis negalvojo anksčiau, kol dar buvo laikas, kol dar gyvenimas buvo prieš akis?“ Štai kodėl kartkarčiais reikia stabtelti, susimąstyti ir grįžti prie minties: „Atmink, žmogau, kad dulkė esi ir dulkėmis virsi“. Tačiau galvoti apie save reikia ne paviršutiniškai, bet kaip iš tikrųjų atrodys tos mano dulkės Dievo akyse. Ypač apie tai reikia mąstyti, kai negali atleisti įžeidimo, kai esi pilnas puikybės, išdidumo, kurie skatina manyti, kad esi reikšmingas, svarbus ir nepakeičiamas.
 
Gavėnios laikotarpis pats tinkamiausias laikas pamąstymui apie prabėgusį gyvenimą, įvertinti buvusius dalykus tarsi būtum mirties akivaizdoje. Pelenų dienos šv. Rašto liturgija kviečia: „<…> grįžkite pas mane visa savo širdimi, – pasninku, verksmu ir raudojimu, – perplėškite sau širdį, o ne drabužius. Grįžkite pas Viešpatį, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasiruošęs atleisti, o ne bausti“ – girdėjome pirmajame skaitinyje iš pranašo Joelio knygos (Jl 2, 12-13). 
 
Taigi dabar pats tinkamiausias metas susikaupti, išskaidrinti savo sielą, ieškoti glaudesnio ryšio su Dievu. Kaip tai padaryti, moko pats Jėzus. Jis kalba apie išmaldą, pasninką ir maldą. Viešpats moko: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse <…> Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje“ (Mt 6, 1.3-4). Išmalda – tai pati įvairiausia pagalba artimui. Jei mes šelpsime, siekdami parodyti savo gerumą, tuo girsimės, kad pelnytume žmonių pripažinimą, sieksime gėrio ne kitam, o sau. Tai jau nebus tikra išmalda, ji nepelnys Dievo atlyginimo. 
 
Panašiai Jėzus kalba ir apie pasninką: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6, 16). Pasninkas – tai sugebėjimas ko nors atsisakyti, ir nebūtinai mėsos valgymo, kaip įprasta manyti. Tai savotiškas savęs išsižadėjimas. Pavyzdžiui, esame aistringi teatro mylėtojai, nepraleidžiame nei vienos premjeros. Ir jei atsisakysime spektaklio, o sutaupytus pinigus paskirsime vaikų dienos centrui, vargšų valgyklai ar sušelpsime sunkiai besiverčiančią šeimą, tai ir bus mažytė dovana Dievui, atsisakant malonumo sau. Ir vėlgi, jei už tai lauksime žmonių pagyrimo, atlyginimo, tai jau bus kompensacija už savęs nugalėjimą. Kitaip tariant, viena ranka griaus tai, ką kita statys.    
 
Nepaprastai svarbus yra bendravimas su Dievu, pokalbis su Juo per maldą. „Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis <…>, kad būtų žmonių matomi. Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 5-6), – sako Kristus. Tačiau nereikia šių žodžių suprasti klaidingai. Jie nereiškia, kad visada reikia melstis tik vienam kur nors užsidarius, kad tik tokia malda yra gera. Čia kalba eina apie asmeninę maldą, kuriai nereikalinga reklama. Visai kas kita yra šv. Mišių aukoje, kurioje vienijamės su Jėzumi Kristumi, Jis mus apdalija savo Kūnu ir Krauju. 
 
Mieli broliai ir seserys Kristuje, malda, pasninkas ir išmalda yra labai prasmingi dalykai. Jie prisideda, kad pasaulyje būtų daugiau gėrio, meilės ir atjautos. Jie padeda žmogui keistis, atsinaujinti ir žengti tikruoju gyvenimo keliu. Mes turime atsiminti ir tai, kad vieni patys, be Dievo pagalbos, nieko negalime, o Jis mumyse veikia per Šventąją Dvasią. Tad tikrasis krikščionio gyvenimo tikslas – pelnyti Šventąją Dvasią. Įsidėmėkite, kad ir pasninkas, ir malda, ir išmalda, ir budėjimas, ir bet kuris dėl Kristaus atliktas geras darbas – tai būdai pelnyti Šventąją Dvasią, kuri įveda į mūsų širdis Dievo karalystę bei nutiesia kelią į būsimą amžinąjį gyvenimą. Prašykime Šventosios Dvasios pripildyti mūsų širdis troškimo būti nuolankiems ir mylintiems, atlaidiems ir gailestingiems, atviriems priimti Dievo žodį ir Jo meilę, nes tik Jis gali padėti atsispirti pagundoms, kurias kasdien mums siunčia piktoji dvasia.
 
Dekanas klebonas mons. Vytautas Grigaravičius