Septyni paskutiniai Kristaus žodžiai

7Yra 7 paskutiniai Kristaus žodžiai ant Kryžiaus. Mes gauname šiuos žodžius iš lūpų to, kurį mylime ir kuris mus paliks. Ar dar yra kas nors sunkiau pakeliamo?
Mūsų Valdovas ir Draugas, vyresnis Brolis, mūsų Karalius ir Dievas miršta dramatiškomis ir visiškai neteisingomis aplinkybėmis. Kas gi norėjo klausyti šių paskutiniųjų Kristaus žodžių? Net Jo draugai ir mokiniai nebuvo ten. Jie prisiek ė ištikimybę iki mirties ir dabar jie visi yra išdavikai, paliekantys Jį vieną. Šiomis paskutinėmis dienomis, paskutinėmis valandomis jų čia nėra. Šie žodžiai išėjo iš burnos To, kuris yra Dievo Žodis: “Ir Žodis tapo kūnu” (Jn. 1, 14). Atsiminkim, Šventykloje minios Jo klausėsi ir gaudė kiekvieną Jo žodį. Paskutinieji Jo žodžiai yra kaip santrauka visos žinios, kurią Jis perdavė pasauliui. Pabaigoje, paskutinis Jo verksmas: “tada Jėzus garsiai suvaitojo ir įkvėpė paskutinį kartą” apibendrina visas paraboles, visus Jo mokymus ir net mokymus patriarchų ir pranašų iš Senojo Testamento. Visi meilės žodžiai, kurie buvo duoti Dievo žmogui nuo pasaulio sukūrimo, yra atnaujinami Kristaus, Dievo Žodžio, kuris yra čia, priešais mus, gyvenantis savo paskutinę valandą.
7 paskutiniai žodžiai. Mes galime juos medituoti, girdėdami savo širdyse aidą iš Jo viešo gyvenimo, kai Jis pradėjo savo mokymus su palaiminimais: “Jis nuėjo į kalną. Ir kai mes sėdėjome, Jo mokiniai at ėjo pas Jį. Tada Jis pradėjo juos mokyti: palaiminti turintys vargdienio dvasią, nes jų yra dangaus karalystė”. Iš tikro, kai Jėzus miršta ant Kryžiaus, Jis parodo mums amžiną gyvenimą, kuris yra mūsų palaiminimas. Su jo išskleistomis rankomis ant medinio Kryžiaus, Jis apima mus ir atidaro Karalystės duris, kaip Jis padarė savo pirmajame mokyme, Evangelijos pradžioje.
 
PIRMASIS ŽODIS: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34)
 
Apmąstymas
 
Prasminga, kad pirmasis Jėzaus žodis nuo kryžiaus yra atleidimo žodis. Tai yra kryžiaus esmė, nepaisant visko. Jėzus miršta todėl, kad mums būtų atleistos nuodėmės, kad galėtume susitaikyti su Dievu amžinybėje.
Tačiau Dievo atleidimas per Kristų skirtas ne tik tiems, kurie nežino, ką daro, kai nusideda. Iš Dievo gailestingumo gauname jo atleidimą, net jei darome tai, ką žinome esant blogiu. Dievas nusprendžia nuvalyti mūsų nuodėmes ne todėl, kad mes turime kažkokį tinkamą pasiteisinimą, ir ne todėl, kad pabandėme sunkiai už jas atidirbti, bet todėl, kad jis yra nepaprastai maloningas Dievas, kiekvieną rytą gailestingas iš naujo.
Kai skaitome žodžius „Tėve, atleisk jiems“, galime suprasti, kad mums taip pat yra atleista per Kristų. Kaip Jonas rašė savo pirmajame laiške: „ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“ (1 Jn 1, 9). Kadangi Kristus numirė ant kryžiaus dėl mūsų, mes apvalomi nuo visų nedorybių, nuo kiekvienos paskutinės nuodėmės. Esame suvienyti su Dievu Tėvu kaip jo mylimi vaikai. Galime priartėti prie jo malonės sosto su savo poreikiais ir rūpesčiais. Dievas „kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12). Kokia didi naujiena!
 
Klausimai apmąstymui
 
Ar jūs iš tikrųjų tikite, kad Dievas atleido jūsų nuodėmes? Ar jūs skiriate laiko reguliariai išpažinti savo nuodėmes, kad galėtumėte gėrėtis atleidimo laisve? Ar jums reikia patirti Dievo atleidimą šiandien naujame kelyje?
 
Malda
Maloningas Viešpatie Jėzau, man lengva kalbėti apie tavo atleidimą, net to paprašyti ir padėkoti tau už tai. Bet ar iš tikrųjų tikiu, kad man atleista? Ar patiriu laisvę, pasitikėdamas, kad tu išvalysi mane iš nuodėmių? Ar gyvenu, tarytum man būtų „pusiau atleista“? Net nepaisant to, kad aš tikiu tavim ir kad man atleidžiamos nuodėmės, gyvenu tarsi nuodėmė vis dar turi galią mano atžvilgiu? Ar bandau pasirodyti tau, tarytum galėčiau užsitarnauti daugiau atleidimo?
Brangus Viešpatie, nors vienu metu tikėjau, kad tu man atleidai, ši nuostabi tiesa turi naujai pereiti per mano širdį. Padėk man sužinoti iš naujo įsitikinus, kad tu man visiškai ir pagaliau atleidai, ne todėl, kad aš kažką padariau, bet todėl, kad tu tai dėl manęs padarei.
Galiu gyventi šiandien kaip asmuo, kuriam atleista, atverdamas savo širdį tau, nesirinkdamas nuodėmės, kadangi nuodėmės jėga sunaikinta per tavo išganymą.
Visada būsiu tau dėkingas, Viešpatie Jėzau, už tavo neprilygstamą atleidimą! Amen.
 
ANTRASIS ŽODIS: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43)
 
Apmąstymas
 
Kai Jėzus kabojo ant kryžiaus, iš jo tyčiojosi aukštieji kunigai ir kareiviai. Vienas iš buvusių nusikaltėlių, nukryžiuotas kartu su juo, jį paniekino. Tačiau kitas nukryžiuotas nusikaltėlis iškart pajuto, kad su Jėzumi buvo neteisingai pasielgta. Pasisakydamas už Jėzų, jis sušuko: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42).
Jėzus atsiliepė šiam nusikaltėliui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk 23, 43). Žodis rojus, iš graikų kalbos žodžio paradeisos, reiškiančio „sodas“, buvo naudojamas graikų Senajame Testamente kaip žodis Rojaus Sodas. Judaizme Jėzaus laikais tai buvo siejama su dangumi ir taip pat su ateitimi, kai Dievas viską sukurs Sodo tobulumui. Kartais buvo manoma, kad rojus yra vieta, kur dori žmonės nueidavo po mirties. Atrodo tuo būdu Jėzus naudoja rojų šioje ištraukoje.
Mes susidūrėme su viena iš labiausiai pritrenkiančių ir padrąsinančių eilučių, kurios yra visame Šventajame Rašte. Jėzus pažadėjo, kad nusikaltėtis su juo bus rojuje. Bet gi Luko tekstas nepaaiškina priežasties, kad patikėtume, jog šis vyras buvo Jėzaus sekėjas ar net tikėjo į jį giliąja prasme. Jis, galbūt, gailėjosi dėl savo nuodėmių, tačiau, aišku, neatgailavo. Greičiau, nusikaltėlio riksmas, reikia prisiminti, atrodo labiau panašus į beviltiško, paskutinio atodūsio pastangas.
Nors mes turėtume dėti daug pastangų, kad teisingai suprastume teologiją, ir nors turėtume gyventi savo kasdienį gyvenimą kaip Jėzaus mokiniai, pagaliau, mūsų santykis su juo veda į paprastą pasitikėjimą. „Jėzau, prisimink mane“ mes maldaujame. Ir Jėzus, įgyvendindamas Dievo gailestingumą, mums sako: „Šiandien su manimi būsi rojuje“. Esame ten laukiami ne todėl, kad teisingai suprantame teologiją, ir ne todėl, kad gyvename teisingai, bet todėl, kad Dievas yra maloningas ir mes pasitikėjome Jėzumi.
 
Klausimai mąstymui
 
Ar Jėzus sutvirtina jūsų gyvenimą? Ar jūs labai juo pasitikite? Ar žinote, kad kai ateis laikas, jūs būsite su juo rojuje?
 
Malda
Maloningas Viešpatie Jėzau, kokia nuostabi tavo malonė ir gailestingumas! Kai maldaujame tavęs, tu išgirsti mus. Kai prašome, kad atsimintum mus, įėjęs į savo karalystę, tu suteiki rojaus pažadą. Tavo gailestingumas, brangus Viešpatie, viršija viską, kiek galime įsivaizduoti. Tai mus apglėbia, drąsina, gydo.
O Viešpatie, nors mano situacija yra kitokia negu nusikaltėlio, kuris šaukėsi tavęs, vis dėlto ganėtinai panaši į jo. Šiandien aš gyvenu pasitikėdamas tavimi, ir tik tavimi. Mano dabartinis ir pomirtinis gyvenimas yra tavo rankose. Ir toliau meldžiuosi:
Jėzau, prisimink mane, kai nueisi į savo karalystę! Jėzau, prisimink mane šiandien, kai stengiuosi gyventi tavo karalystėje! Amen.
 
TREČIASIS ŽODIS: „Moterie, štai tavo sūnus“ (Jn 19, 26)
 
Apmąstymas
 
Jėzui mirštant, jo motina buvo tarp tų, kurie pasiliko su juo. Dauguma vyrų apaštalų pabėgo, išskyrus vieną, kurį Ketvirtoji Evangelija vadina „mylimuoju mokiniu“. Negalime būti visiškai tikri dėl šio mylimo mokinio tapatumo, nors daugelis vertėjų mano, kad jis yra Jonas, kuris šią Evangeliją parašė.
Nesvarbu, kas buvo mylimas mokinys, aišku, kad Jėzus užmezgė ryšį tarp šio mokinio ir savo motinos, vienas iš mokinių turėjo rūpintis Marija finansiškai ir kitais būdais. Jėzus norėjo įsitikinti, kad po jo mirties ji bus gerose rankose.
Marijos buvimas prie kryžiaus tiek žmogiškas, tiek ir siaubingas. Prisiminkime, kad Jėzus buvo tikras žmogus, vyras, kuris kažkada buvo berniukas, kurį kažkada nešiojo motina savo įsčiose. Ir tada, kai jis mirė ant kryžiaus kaip pasaulio Išganytojas, Jėzus taip pat buvo sūnus, paskutiniu momentu šio vaidmens neapleidęs.
Kai galvojame apie Jėzaus nukryžiavimą iš jo motinos perspektyvos, mūsų siaubas dramatiškai išauga. Vaiko mirtis yra viena iš labiausiai skausmingų visų motinos patirčių. Stebėti mylimą vaiką, patiriantį nepaprastą nukryžiavimo kančią, turbūt, buvo neįsivaizduojamai baisu. Mes prisimename Simeono pranašystę greitai po Jėzaus gimimo, kai tarė Marijai: „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35).
Ši scena nepadeda mums garbinti ar sudvasinti Jėzaus nukryžiavimo. Jis buvo tikras žmogus, tikras kūnas ir kraujas, motinos sūnus, mirštantis nepakenčiamoje agonijoje. Jo kančia buvo visiškai tikra, ir jis priėmė ją už tave ir už mane.
 
Klausimai mąstymui
 
Ką pažadina jumyse Marijos buvimas prie kryžiaus? Kodėl manote, kad Jėzui reikėjo iškęsti fizinį skausmą, kai jis mirė?
 
Malda
Viešpatie Jėzau, tavo motinos buvimas prie kryžiaus patraukia mano širdį.Tu esi jau ne tik Išgelbėtojas, mirštantis už pasaulio nuodėmes. Tu taip pat esi tikras žmogus, motinos sūnus.
O Viešpatie, kaip galiu pradėti dėkoti tau už tai, ką tu iškentėjai? Mano žodžių nepakanka. Mano mintys atrodo paviršutiniškos ir miglotos. Vis dėlto, siūlau savo nuoširdų dėkingumą už tavo kentėjimą. Ačiū tau už pakeltas ant kryžiaus mano nuodėmes. Tau atiduodu savo maldą, meilę, širdį…viską, koks aš esu, kadangi tu davei man viską, kas tu esi.
Visos maldos tau, Viešpatie Jėzau, tikras Dieve ir tikras žmogau, pasaulio Išgelbėtojau… mano Išgelbėtojau! Amen.
 
KETVIRTAS ŽODIS: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mk 15, 34)
 
Mąstymas
 
Jėzui mirštant ant kryžiaus, jis atsiliepė 22 Psalmės pradžia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo. Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu“ (Ps 22, 1-2).
Psalmininko žodžiais Jėzus išreiškė savo širdies verksmą: Kodėl, Dieve, mane apleidai? Kodėl Tėvas nusigręžė nuo Jėzaus didžiausios agonijos momentu?
Prieš dangų mes niekada iki galo nesužinosime, ką Jėzus patyrė tuo momentu. Ar jis uždavė šį klausimą todėl, kad savo įsikūnijusios kančios slėpinyje nežinojo, kodėl Dievas jį paliko? Ar jo šauksmas ne tiek klausimas, kiek gilios agonijos išraiška? Ar tai buvo viskas kartu?
Kaip žinome, Jėzus nužengė į Pragarą, atsiskyręs nuo Dievo. Tėvas paliko jį todėl, kad Jėzus sau prisiėmė bausmę už mūsų nuodėmes. Tuo skausmingu momentu jis patyrė kažką daug siaubingesnio, negu fizinis skausmas. Mylimasis Dievo Sūnus žinojo, kad buvo panašu į tai, jog Tėvas jį atmetė. Kaip skaitome 2 laiške Korintiečiams, „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).
Galiu rašyti šiuos žodžius, galiu iš tikrųjų sakyti, kad Tėvas paliko Sūnų dėl mūsų, dėl pasaulio išgelbėjimo. Bet ar iš tikrųjų galiu suprasti šios tiesos paslaptį ir didingumą? Sunkiai. Kaip Martynas Liuteris vieną kartą pasakė: „Dievas palieka Dievą. Kas gali tai suprasti?“ Netgi mažytis šios tikrovės suvokimas kviečia mane į išpažinimą, nuolankumą, garbinimą, adoraciją.
 
Klausimai mąstymui
 
Ar skiriate laiko pagalvoti apie tai, kad Jėzus buvo Tėvo paliktas, taip kaip gali atsitikti jums? Ką Jums reiškia šis „žodis“ nuo kryžiaus?
 
Malda
Viešpatie Jėzau, nors niekada visiškai nesupratau tavo atsisakymo Tėvui, kyla nuostaba ir siaubas, kiekvieną kartą perskaičius šį „žodį“, mane užvaldo dėkingumas. Kaip galiu visada atsidėkoti tau už tai, ką iškentėjai dėl manęs? Ką galiu padaryti, tik pasiūlyti tau savo dėkingumą ir maldą? Dėkoju tau, brangus Viešpatie, už tavo kančias. Dėkoju tau, kad užėmei mano vietą. Dėkoju, kad buvai Tėvo apleistas, be to niekada negalėčiau egzistuoti. Amen.
 
PENKTAS ŽODIS: „Trokštu!“ (Jn 19, 28)
 
Mąstymas
 
Be abejo, nukryžiavimo metu Jėzus patyrė nepaprastą troškulį. Jo kūnas buvo netekęs didelio skysčių kiekio, tiek kraujo, tiek prakaito, dėl kančių, patirtų iki nukryžiavimo. Šis jo tvirtinimas: „Trokštu“ buvo pačiame akivaizdžiausiame lygmenyje, prašant kažko gerti. Atsakydami kareiviai Jėzui davė „rūgštaus vyno“ (Jn 19, 29), Jėzaus laikais pigaus gėrimo, paplitusio tarp žemesnės klasės žmonių.
Jonas pažymi, kad Jėzus pasakė „Trokštu“ ne tik patvirtindamas fizinę tikrovę, bet taip pat ir įvykdydamas Šventąjį Raštą. Nors nėra jokios tiks
lios užuominos Evangelijos tekste, tikėtina, kad Jonas galvojo apie 69 Psalmę, kuri turi šią ištrauką:
„Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Į mano maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto“ (Ps 69, 21-22).
Kentėdamas Jėzus išgyveno Izraelio žmonių skausmą, tai, kas Psalmėse buvo užfiksuota. Jėzus kentėjo Izraelio nuodėmę, kai prisiėmė sau pasaulio nuodėmę.
Kai galvoju apie Jėzaus tvirtinimą „Trokštu“, turiu pamąstyti apie savo troškulį. Tai ne toks, koks Jėzaus, troškulys. Greičiau, aš trokštu Jo. Mano siela ilgisi gyvojo vandens, kurį Jėzus suteikia (Jn 4, 10; 7, 38-39). Džiaugiuosi faktu, kad ant kryžiaus jis kentėjo fizinį troškulį – ir dar daugiau – kad galėjo būti numalšintas mano gyvenimo vandens troškulys.
 
Klausimai mąstymui
 
Kaip jūs atsakote į Jėzaus tvirtinimą „Trokštu“? Ką šis tvirtinimas jums sako apie Jėzų? Apie save patį?
 
Malda
O Viešpatie, dar kartą tau dėkoju už tai, ką iškentėjai ant kryžiaus. Be nepaprasto skausmo, tu patyrei ir nepaprastą troškulį. Visa tai buvo dalis to, kad tu prisiėmei žmoniją, kad galėtum išpirkti jos nuodėmę.
Brangus Viešpatie, tavo žodžiuose „Trokštu“, girdžiu savo širdies šauksmą. Aš taip pat trokštu. Viešpatie, ne fizinio gėrimo. Man nereikia rūgštaus vyno. Greičiau, man reikia naujosios tavo karalystės vyno, kad užlietų mano sielą. Turiu būti atgaivintas tavo gyvuoju vandeniu. Trokštu, kad tavo Dvasia dar kartą pripildytų mane.
Trokštu, Viešpatie, tavęs. Amen.
 
ŠEŠTAS ŽODIS: Atlikta!“ (Jn 19, 30)
 
Mąstymas
 
Niekada neteko matyti sunkesnio filmo už Melo Gibsono Kristaus kančią.Didžiąją šio filmo dalį norėjau nukreipti akis į šalį Net kine buvo siaubinga matyti nukryžiavimą. Ir nesuvokiama, kad tai iš tikrųjų įvyko kažkam, ir ne bet kam, o mano Viešpačiui ir Išgelbėtojui. Anksčiau studijavau Kristaus mirtį ant kryžiaus ir supratau, ką Jėzus patyrė. Bet matyti jo kančios vizualinį pristatymą buvo beveik daugiau, negu galėjau priimti. Kai Kristaus kančia baigėsi, pajutau akivaizdų palengvėjimą. Dėkui Dievui, tai baigėsi.
Kai Jėzus ištarė „Atlikta“, tai tikrai reiškė palengvėjimą, kad jo kentėjimas baigėsi. „Atlikta“ reiškė iš dalies „Tai pagaliau padaryta!” Bet iš graikų kalbos verčiamas veiksmažodis „Atlikta“(tetelestai) reiškia daugiau, negu tik tai. Eugene Peterson Žinioje paaiškina pilną žodžio prasmę: „Tai yra padaryta..atlikta“. Jėzus įvykdė savo misiją. Jis paskelbė ir iškilmingai atvėrė Dievo karalystę. Jis atskleidė meilę ir Dievo malonę. Ir įgyvendino tą meilę ir malonę, mirdamas už pasaulio nuodėmę, tokiu būdu atvėrė visiems kelią, kad gyventų pagal Dievo valdžią.
Kadangi Jėzus baigė savo išganymo darbą, tau ir man nereikia prie to prisidėti. Iš tikrųjų, mes negalime. Jis įvykdė tai, ko mes niekada negalėjome, prisiėmė pats ant savęs mūsų nuodėmę ir atidavė mums savo gyvenimą. Jėzus atliko tai, dėl ko jis buvo siųstas, ir mes esame jo nepaprastų pastangų paveldėtojai. Dėl to, kad jis atliko, tu ir aš niekada „neatlikome“. Mes turime viltį šiam ir kitam gyvenimui. Žinome, kad niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Vieną dieną, ką Dievas mumyse pradėjo, taip pat bus atlikta, jo malonei. Iki tos dienos gyvensime tikėjime Jėzaus pergalės šauksmu „Atlikta!”
 
Klausimai mąstymui
 
Ar jūs gyvenate, tarytum Jėzus baigė išganymo darbą? Ar jūs tikite, kad Dievas baigs tai, ką jis jumyse pradėjo?
 
Malda
Kaip surasti žodžius, kuriais išreikščiau tau, brangus Viešpatie Jėzau, savo dėkingumą? Tu tai padarei. Tu pabaigei tai, dėl ko tave siuntė, ištikimas gyvenime, ištikimas mirtyje. Tu įvykdei tai, ko joks kitas žmogus negalėjo atlikti, prisiimdamas pasaulio nuodėmę ant savo nenusidėjusių pečių… prisiimdamas mano nuodėmę, kad galėčiau gauti tavo atleidimą ir naują gyvenimą.
Visas garbinimas bus tau, maloningas Viešpatie, tam, kad užbaigtum išganymo darbą. Visas garbinimas bus tau, brangus Jėzau, kad mane išgelbėjai. Aleliuja! Amen.
 
SEPTINTAS ŽODIS: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46)
 
Mąstymas
 
Du iš septynių paskutinių Jėzaus „žodžių“ buvo citatos iš psalmių. Anksčiau Jėzus turėjo išreikšti savo kančią 22 psalme “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”. Vėliau jis paėmė iš 31 psalmės, kuri mus pasiekia iš Luko evangelijos „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.
Akivaizdu, kad Jėzus atidavė savo pomirtinę ateitį į Dangiškojo Tėvo rankas. Tarytum jis sakytų: „Tėve, kas vyksta man po mirties, yra tavo atsakomybė“.
Bet kai atidžiai žvelgiame į Jėzaus cituotą psalmę, matome daugiau, negu kas pirmiausiai krinta mums į akis. 31 psalmė prasideda, šaukiantis dieviškosios pagalbos: „Pas tave, VIEŠPATIE, ieškau užuovėjos, neleisk man niekados nusivilti!
Tu esi teisus, mane gelbėk!“ (Ps 31, 2).
Po to prašoma Dievo išvaduoti ir kartu pripažįstama Dievo jėga ir ištikimybė: „Tau patikiu savo dvasią,- tu mane atperki, VIEŠPATIE, ištikimasis Dieve“ (Ps 31, 6).
31 psalmės pabaigoje siūloma melstis už Dievo išganymą: „Tebūna pašlovintas VIEŠPATS, nes jis buvo man nuostabiai ištikimas“ (Ps 31, 21).
Taigi, remiantis 31 psalmės palikimu, Jėzus ne tik patikėjo savo ateitį Tėvui, bet taip pat suprato, kad jis išvaduos ir atleis. Ne, Dievas neišgelbėjo jo nuo nukryžiavimo mirties. Bet už šios šiurpios mirties buvo kažkas žavingo. ,,Į tavo rankas atiduodu savo dvasią” sugrąžina į pažįstamą kentėjimą Dovydo 31 psalmėje ir veda į prisikėlimą.
 
Klausimai mąstymui

 
Ar jūs atiduodate savo gyvenimą ir, iš tikrųjų, savo gyvenimą už šio gyvenimo į Dievo rankas? Kaip jūs šiandien savo gyvenime patiriate, kad Dievas išgelbsti jus per Kristų?
 
Malda
Maloningas Viešpatie, kaip tu vieną kartą patikėjai savo dvasią Tėvo rankoms, taip pat ir aš atiduodu tau savo gyvenimą. Pasitikiu tavimi, ir tu vienintelis esi mano Išgelbėtojas. Per savo gyvenimą paklūstu tavo aukščiausiai valdžiai ir siekiu gyventi vien tik tavo garbei. Aš esu čia, Viešpatie, tau pasiekiamas dabar ir ateityje.
Gerai žinoma, brangus Viešpatie, kad kryžius tau nebuvo pabaiga. Patikėdamas savo dvasią Tėvo rankoms, tu taip padarei, nujausdamas, kas turi įvykti. Apmąstome tavo mirtį ne nusivylę, bet su viltimi. Su Didžiuoju Penktadieniu už mūsų, su Velykų Sekmadieniu horizonte. Amen.
 
 Dr. Mark D. Roberts, Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) rektoratas