Su Kristaus Kryžiumi: iš pažeminimo į išaukštinimą

Akivaizdu, kad Kryžius demaskuoja blogį ir jo pavidalus: ontologinį blogį – mirtį, fizinį ir dvasinį blogį – kančią, ir pagrindinę blogio priežastį, religinį bei moralinį blogį, kuriuo yra asmeninė, visuomeninė, istorinė, struktūrinė nuodėmė („Mirties geluonis yra nuodėmė”, 1 Kor 15, 56), ir atskleidžia Dievo požiūrį ir jo reakciją į nuodėmę. Nuodėmė yra vienareikšmiškai tragiškas dalykas, vedantis į atsiskyrimą nuo būties, gyvybės, tiesos ir gėrio šaltinio – Dievo, ir skleidžiasi visais kitais padariniais – žmogaus būties ir asmens degradavimu, fiziniu, moraliniu ir dvasiniu susinaikinimu. Dievo atsakas į nuodėmę buvo Kryžius: visiškas nuodėmės atmetimas ir sunaikinimas, t.y. teisingumo triumfas.
Per nuopuolio tamsą sunku tapo įžvelgti ir suprasti Dievo meilę, nes žmogus ir žmonija buvo atsiskyrusi nuo Dievo ir su juo susipriešinusi. Kryžius atskleidė Dievo meilės paradoksą, apreiškė Jo gailestingumą, nepaliekant žmogaus nuodėmės ir mirties valdžioje.
Kryžiaus dialektika nustato naujas vertybes ir paneigia senas. Pasaulis gyvena velniškų gundymų logika, ir ją išreiškia pagoniškos religijos, supagonėjusios quasi krikščioniškos srovės ir dabartinis sekuliaristinis gyvenimo požiūris ir būdas. Pagrindinė šio pasaulio filosofijos ir praktikos idėja pasireiškia išskirtinai žemiškųjų vertybių ir žemiškojo „rojaus be Dievo” siekimu: turtingumas, sveikata, išorinė išvaizda, sėkmė, laimė, laimingas likimas, linksmybės ir t.t. Pagoniškos religijos tuo ir tesirūpino, turėjo tai ir užtikrinti. Kryžiaus tikrovė tokį mąstymą ir vertybių sampratą atmeta ir nugali. Vietoj garbės, šlovės, valdžios, materialaus, biologinio, psichologinio džiaugsmo, vietoj šio pasaulio išminties, blizgesio ir ištaigos, žemiškos sėkmės ir laimės, Jėzus prisiėmė pažeminimą, kančią, nesėkmę, kvailystę, tapo, žemiškai žiūrint, nesėkmingas, neturtingas, paprastas ir t.t. Kristaus apreikštos Kryžiaus vertybės (antivertybės pasaulio požiūriu) yra vertybės žiūrint galutinės prasmės, nes šio pasaulio žvilgsnis nepakyla į Dangų ir nesupranta Dievo duodamos dvasinės egzistencijos ir perspektyvos.
Kryžiaus įvykis parodė, kad per nuopuolį žmoguje atsirado žudymo(osi) ir prieštaravimo Dievui refleksai, kad žmogus sukelia skausmą, sunaikinimą ir mirtį. Jėzus asmeniškai patyrė šį absurdą, šį beprasmišką ir pykčiu persunktą polinkį žudyti ir prieštarauti būties, gėrio ir gyvybės Davėjui. Plečiantis praktinei bedievybei, silpstant maldingumui daug pakrikštytųjų tapo apvaldyti mirties ir maišto dvasios, todėl pasireiškia tiek daug pykčio, žiaurumo, absurdų visose gyvenimo srityse. Tapo aišku, jog žmogus nėra gyvybės ir gėrio šaltinis, kad vienintelis gyvybės davėjas yra Dievas, pasak šv.Petro: „Jūs jį nužudėte, bet Dievas jį prikėlė gyvenimui (Apd 2, 23).

Ką įvykdo Kryžius?

Dievas paskyrė žmogui gyvenimą, o ne mirtį, kuri yra didžiausio blogio simbolis ir tikrovė. Mirties priežastis ir šaltinis yra asmeninio, egzistencinio, antropogenetinio ryšio su Kūrėju nutraukimas. Kaip buvo minėta, tai įvyksta per nuodėmę. Jėzus sunaikino pirmiausia mirties šaltinį – nuodėmę, nes pats prisiėmė mūsų nuodėmes, už jas atsiteisė. Evangelijos istorijos liudija, kad prieš išgydydamas fizinę negalią Jėzus pirma atleisdavo nuodėmes, jog jis kvietė atsiversti iš nuodėmingo gyvenimo, ragino nebenusidėti.
Nuodėmė yra labai asmeniškas reikalas Dievo atžvilgiu, sugriaunanti bendrystę su Juo, užtraukianti asmeninę moralinę, egzistencinę, dalykinę ir t.t. kaltę, trūkumą, skolą, nusikaltimą Kūrėjo atžvilgiu. Kryžiaus Aukoje sprendžiamas teisingumas, tačiau ne lengvabūdiškai ir lengvai, bet Kryžiumi. Dievas dovanoja žmogui nuodėmes, kaltes, naujai sukurdamas bei įgyvendindamas pozityvų santykį tarp savęs ir žmogaus, kuris veda į nuteisinimą, tobulumą ir išaukštinimą.
Galima sakyti, kad Kristaus Įsikūnijimo, Kryžiaus ir Priskėlimo įvykiais sunaikino blogį „iš vidaus”, visas jo atmainas, pasireiškimus: sunykimą, nuasmeninimą, sužalojimus, išsigimimą, neapykantą Dievui – būties, gyvybės ir gėrio šaltiniui, žudymo ir naikinimo instinktą, chaosą, fatalizmą, apribojimus, neviltį, nesugebėjimą peržengti save ir tobulėti, siekti asmens pilnatvės, nesugebėjimą užmegzti asmeninius, nežlugdančius ryšius. Jėzaus Kryžius visiškai išlaisvina iš blogio, vienatvės, vergovės, vietoj blogio sukurdamas „naują kūriniją”, ir teikia galimybę žmogiškos būties ir asmens nuolatiniam transcendavimui, tobulėjimui ir bendradarbiavimui su Dievu ir kitais sukurtaisiais asmenimis.
Biblijoje pateikiama daug prasminių sąsajų tarp Rojaus Gyvybės Medžio ir Kryžiaus Medžio. Nuodėmės pažinimo medis buvo paneigtas Kryžiaus medžiu. Jėzaus Kryžius yra kūrinijos atnaujinimo, papildymo įvykis, žengiant pro mirties vartus į Dangaus Sodą. Kryžius veda nuo žemiško ir šio pasaulio gyvenimo prie Dangiško, atskleidžia ir duoda naujos kokybės dvasinį gyvenimą Dievuje. Galima sakyti, kad per Kryžių įvyksta žmogaus asmens ir prigimties „transponavimas” iš nuodėmės ir žemiškumo „tamsios tonacijos” į dangiškąją: įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu Jėzus priima mus į save ir savimi pakylėja į dievišką, savo paties ir Švenčiausios Trejybės vidinį gyvenimą ir dovanojimąsi. Dievas asmeniškai įeina į mūsų asmens gelmes ir radikaliai perkeičia mūsų būtį, egzistenciją, laikyseną, sutvirtindamas mumyse tai, kas yra esminio asmeniui ir žmogui, įsūnytajam Dievo vaikui. Kryžiuje savo nesuvokiama žmogui galybe Dievas perkeičia blogį į gėrį, todėl sakytina, kad ne kančia ir mirtis yra gėris, bet tik Dievas ir jo išganingasis veikimas, kuris stebuklingu, mums nesuvokiamu būdu sugebėjo blogį „perinterpretuoti” į gėrį.
Kovojančios Bažnyčios tikrovė yra Kryžiaus, ribinė, vartų tikrovė, priimant puolusį ir sužeistą pasaulį ir perkeičiant jį į Dievo Karalystę. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo jėgą semia Bažnyčios sakramentai, kurių maldingas ir rūpestingas praktikavimas gaivina Bažnyčią. Iš Jėzaus perkeičiančio Kryžiaus kyla ir savo veiksmingumą semia Bažnyčios apaštalavimas tiek turinio, tiek veiklos prasme, be kurio ima smukti šeimos, visuomenės ir tautos. Kristaus Velykinė Auka yra Bažnyčios sielovados šaltinis, motyvas ir stiprybė.

Ar Kryžius yra auka?

Biblijos mintimi žmogus gali artėti prie Dievo ir su juo bendrauti tik per auką, aukodamas, aukos kontekste. Auka priklauso sandoros tarp Dievo ir žmogaus esmei. Žinoma, žmogiškosios aukos negalėjo įveikti nuodėmės, mirties, teisingumo skolos ir atsiskyrimo nuo Dievo. Senojo Testamento aukos savo veiksmingumą sėmė iš būsimos Kristaus Aukos, pranašaujant ir skelbiant ją. Jėzaus gyvenimas tikslingai vystėsi ir baigėsi Kryžiaus Auka už daugelį, jo besąlygiškame savęs dovanojime kitiems („Kristus numirė, kaip skelbia Raštai, už mūsų nuodėmes” 1 Kor, 15, 3).
Apaštalinė Tradicija paliko mokymą ir praktiką, jog Jėzaus Kryžiaus Aukos anticipacija buvo Paskutinė Vakarienė, jo paliepimu toliau tęsiama Bažnyčios tikrovėje kaip jo įsikūnijimo, gyvenimo, mirties, priskėlimo ir išaukštinimo liturginis interpretavimas ir sudabartinimas, kaip Naujosios Sandoros auka. Galima teigti, kad istorinė Jėzus būtis transformavosi į aukos Jėzaus būtį, pasireiškiančią Mišiose.
Kaip buvo anksčiau minėta, Jėzus pakylėjo savimi žmogų iki Dangaus, dvasinio gyvenimo aukštumų, tačiau individualiai ir bendruomeniškai tai įgyvendinama liturginiu būdu, kuomet dalyvaudamas Kryžiaus Aukoje, Mišiose, tame sudabartinamame Kryžiaus Didžiajame Perkeitime ir Pakylėjime, kai priimami Duona ir Vynas, Jėzaus Kūnas ir Kraujas, pavidalų perkeitimo pavyzdžiu, istorinis, žemiškas žmogus tolydžio yra perkeičiamas į dvasinį ir dangišką.
Dėl šios priežasties, yra apgailėtini visi katalikų pasiteisinimai, kuomet apleidžiamos Mišios ir retai priimama Komunija, kuomet neigiamas Mišių aukos pobūdis, redukuojant jas iki „pasaulietiško nuotaikų pakėlimo ir pakeitimo” instrumento. Tuomet nelauktinas joks gilus ir dvasinis žmogaus perkeitimas ir pakylėjimas, belieka klaidžioti „šio pasaulio išminties” tamsoje.
Jei tad Šv.Mišios yra Kryžiaus slėpinio pasireiškimas, kas turėtų jose labiau atsispindėti: Kryžiaus neturtas, pažeminimas, ar didysis kūrinijos perkeitimas ir pakylėjimas? Bažnyčia stengiasi gyventi ne nuodėmės skurdu, bet malonės turtingumu ir išaukštinimu, Dangaus ilgesiu ir skelbimu, todėl bažnyčių ir liturgijos puošnumas visada labiau liudijo Kryžiaus atneštus vaisius ir dangiškąją tikrovę. Yra liturginių progų, kuomet atskleidžiamas Kryžiaus skurdas ir pažeminimas, tačiau ties juo nepasiliekama ir tuoj pat pereinama į Priskėlimo garbės celebravimą. Tokia yra pilnesnė Kryžiaus tiesa. Kadangi Mišios yra Kristaus Kryžiaus Aukos celebravimas, todėl jose neturėtų būti pasaulietinio šėlsmo, kuris įsigalėjo pastaraisiais dešimtmečiais. Prie Kryžiaus stovėjusios trys Marijos ir apaštalas Jonas parodė, kaip Kristaus Aukoje dalyvauti, o Marijos Magdalietės ir apaštalų nuostaba ir tylus, pagarbus džiaugsmas parodė, kaip priimti Jo Prisikėlimą. Deja, tenka pripažinti, kad Kryžiaus dvasingumas, toks gyvas ir savas ankstesniais amžiais, šiandien tapo praktiškai atmestas ne tik asmeniniame gyvenime, tačiau ir Bažnytinėje terpėje. Mišiose jau nebežvelgiama į kryžių, kryžius nėra centre, jo vietą užėmė išsiviepę egocentriški neopagoniško nusiteikimo „Mišių festivalio” taip vadinami vadovai. Lotyniškas žodis „celebratio” tapo nevykusiai išverstas „švęsti”, Mišių Auka pervadinta „puota”, ir galų gale nepasirodė per daug „švęsti puotą”, pritariant klubinei muzikai ir instrumentams.

Pabaigai: kokios vertės yra žmogaus kryžius?

Nuodėmė visus mus kryžiuoja prieštaravimais, susiskaldymu, konfliktais, skurdu, kančia ir neviltimi. Žmogaus kančia ir mirtis savaime nieko neišsprendžia, nes tai – kelias į niekur. Tik Jėzaus Kryžius galėjo perkeisti žmogaus kančią ir mirtį ir perinterpretuoti į nuteisinimą ir išganymą. Jėzus kvietė imti savo kryžių ir sekti paskui jį, ir tik tokiu būdu yra išaukštinama žmogaus kančia, vienijama su Kristaus kančia, kuri yra ištikimybės ir kankinystės už tikėjimą, tiesą, vertybes, Dievo Karalystę pasireiškimas. O viskas prasideda nuo tikėjimo malonės ir klusnumo, Krikšto, paskui tęsiasi Mišiose ir Komunijoje, tolydžio atnaujinama ir stiprinama Išpažintimi, puoselėjama maldingumu, išliekant istorinėje ir petriškoje Bažnyčios vienybėje, ir įkūnijant kasdienio gyvenimo tikrovėje.

Kun. Oskaras Petras Volskis