Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis

Paskutinį sekmadienį prieš Velykas minima Verbų sekmadienio iškilmė. Verbų sekmadienis daugelyje Europos šalių dar vadinamas Palmių sekmadieniu. Šventė pradėta švęsti nuo IV a. Verbų sekmadienį prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę, kuris minimas Evangelijose: Mt 21, 1-11; Lk 19, 28-40.
Jeruzalės gyventojai Jėzų pasitiko labai džiaugsmingai, iš didžios pagarbos Mesijui klojo po jam po kojomis palmių ir alyvų šakas, savo apsiaustus.

Iš Verbų sekmadienio liturginių tekstų:

“Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Viešpats Jėzus atėjo į Jeruzalės miestą, kur Jį pasitiko vaikučiai. Rankose jie laikė palmių šakelels ir skardžiai šaukė: – “Osana aukštybėse! Garbė Tam kad ateini didžiai gailestingas!” – Atsiverkite, didieji vartai, atsidarykite, nedylančios durys, kad įeitų garbės Karalius! Kas yra garbės Karalius? – Galybių Viešpats; jis yra garbės Karalius! – Osana aukštybėse! Garbė tau, kad ateini, didžiai gailestingas!”. Tačiau Verbų sekmadienis minimas ir kaip Kristaus Kančios. Su šia diena įžengiame į Didžiąją savaitę, kurios metu prisiminsime Kristaus kančią ir mirtį.

“Didžioji Savaitė…

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę prieš kančią tikrai kažkuo buvo panašus į imperatorių triumfo eisenas. Jį sveikino žmonės, plodami bei mojuodami nuskintomis palmių ir alyvų šakelėmis. Jie klojo apsiaustus ant kelio, kuriuo turėjo prajoti Mokytojas iš Nazareto. Maža garbė prieš žlugimą, trapus pripažinimas prieš neapykantos sukeltą kliedesį…Jėzus žino tai, jaučia visa širdimi ir suvokia, kas turi Jam atsitikti.
Įžengimo į Jeruzalę metu Nazarietis šypsojosi, klausėsi Jam skirtų šlovinimo šūksnių, žinodamas, jog tuo yra pagarbinamas dangaus Tėvas. Išganytojas visada buvo ir liko nusižeminusiu bei silpnu, o drauge energingu ir užjaučiančiu, nuvargusiu ir ryžtingu Mesiju.
Jėzus nejoja ant balto žirgo, Jo nelydi kareivių garbės sargyba, Jo neapsitinka nė vienas valdžios atstovas. Viešpats joja ant nedidelio asilo, prisimindamas mus, sergančius puikybės liga, primindamas, kad galybė lieka tokia tik tada, kai į ją nežiūrima pernelyg rimtai, o žmogiška garbė yra nenaudinga ir labai trumpa.
Osana Dovydo Sūnui, Osana mūsų nuostabiam Dievui, mūsų galingajam Karaliui!
Tačiau tuoj pat po šlovinimo giesmės Bažnyčia pereina prie Viešpaties kančios istorijos. Evangelija pasakoja apie paskutines Jėzaus kovos akimirkas, atskleidžia nepaprastą susidūrimą tarp atstumtojo Dievo ir Jį supančių tamsybių, siūlančių Jėzui palikti žmogų vieną jo paties likimui.
Ar žmonės supras Jo auką? Galbūt ji praeis nepastebėtai ir nenaudingai, taip, kaip daugybė Jo gerų darbų prieš tai?
Jėzus pasirenka mirtį sąmoningai, dramatiškai ir skausmingai. Jis eis iki galo, paklusdamas žmonių valiai ir vildamasis, kad jie suvoks Dievo valia. Nazarietis, Dievo Sūnus sutinka mirti, kad niekas nepasakytų, kad tai, ką Jis skelbė, buvo tik prasimanymai ir fantazija. …
Todėl visa tampa stebuklu…
Dievo mirtis yra stebuklas, Dievas miršta, kad žmogui parodytų savo meilę…
Taip mes esame mylimi ir priimami, todėl apmąstydami Jėzaus kančią, neišvengiamai liekame sukrėsti. Mes regime Dievo mirtį, visišką savęs dovanojimą. Štai mūsų Dievas: kabantis ant kryžiaus, miręs iš meilės…”

mons. Adolfas Grušas