Apie atgailą

Atgaila1. Atgaila yra krikšto atnaujinimas. Atgaila yra sąžinės apvalymas. Atgaila yra pažadas Dievui, jog pakeisime savo gyvenimą. Atgaila yra susitaikymas su Viešpačiu darant gerus darbus, kurie priešingi senosioms nuodėmėms. Atgaila yra kritinis savęs vertinimas ir rūpinimasis savimi, išsilaisvinant nuo išorinių rūpesčių. Atgaila yra vilties duktė ir nusivylimo atmetimas.
2. Mums, kurie esame įpuolę į Įstatymo nesilaikymo duobę, neįmanoma iš jos išlipti, jeigu nenusileisime į nusižeminimo bedugnę.
3. Vienoks yra nusižeminimas atgailaujančiojo, kitoks sąžinės griaužimas to, kuris vis dar nusideda, o dar kitoks – nusižeminimo lobis, Dievo veikimu suteiktas tobuliesiems. Antrasis nusižeminimo požymis – tobulas pakantumas negarbei. Senieji įpročiai tironiškai atakuoja net verkiančiuosius dėl nuodėmės. Ir nesistebėk šituo. Iš kur ir kodėl atsiranda puolimai sielai yra tamsu ir nesuvokiama. Vieni iš jų būna dėl apsileidimo, kiti – pametus dvasinį kelią, o dar kiti – pasipiktinus Dievu. Man kažkas yra pasakęs, kad puolimas, pametus dvasinį kelią, ilgai nesitęsia, nes mus tam Atiduodantysis demonams neleidžia mūsų ilgai laikyti liūdesyje.
4. Kol žaizda nesena, ją lengva gydyti, bet senos, paliktos be priežiūros ir apleistos žaizdos gyja labai sunkiai. Jas reikia apipjauti, pabarstyti druska ir prideginti. Daug žaizdų per ilgą laiką tampa visiškai nepagydomos – tačiau tik ne Dievui: „Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19, 26).
5. Prieš puldami, demonai Dievą mums pateikia kaip labai mylintį žmogų ir labai jam gailestingą, o nusidėjus – nepasiekiamą ir griežtą.
6. Nekreipk dėmesio, kai priešas tau šnibždės, jog tai nedidelė nuodėmė, sakydamas: „Svarbu, kad to ir ano nepadarytum, o čia tai niekis.“ Dažnai ir mažos dovanos atitolina didžią Teisėjo rūstybę ir, priešingai – mažos nuodėmes ją priartina.
7. Kas tikrai siekia, jog jam būtų atleistos nuodėmės, tas laiko prarasta kiekvieną dieną, kurią neatgailavo dėl savo nuodėmių, nors tą dieną ir padarė kokį nors gerą darbą.
8. Visi, kurie turi sielotis dėl savo nuodėmių, tegul neatsipalaiduoja ir nesusigundo, mąstydami, kad nuodėmių atleidimą gaus mirties valandą. Nežinomybė nėra tvirta. „Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau pirma, negu nueisiu ir pranyksiu“ (Ps 39, 14). „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“(2 Kor 3, 17), kur neįkainojamas nusižeminimas, ten ir laisvė. O kuriame nėra šių dviejų dorybių, tegul neapgaudinėja savęs – jis nėra laisvas.
9. Gyvenantieji pasaulyje šito nežino, bet tie, kurie savo gyvenimo kelyje dalija išmaldą, išėjimo valandą sužinos, kaip jiems tai buvo naudinga.
10. Kas atgailauja dėl savo nuodėmių, tas jau nebesidomi kito žmogaus klaidomis ir nuopuoliais, nes piktojo žvėries sužeistas šuo dar labiau įsiunta ir pašėlusiai jį užpuola dėl jam suteikto skausmo.
11. Įsigilinkime, ar ne dėl to sąžinė nustojo mus pliekti, kad ji pati jau paskendo blogyje, o ne todėl, kad tapo švari.
12. Visi būkime dėmesingi ir atsargūs, ypač dvasiškai puolusieji, kad mūsų širdys neįsileistų pražūtingo Origeno mokymo. Jis perdėtai išaukštindavo Dievo meilę žmogui, kas labai patikdavo aistrų mylėtojams.
13. Prieš pradėdami dvasinį žygdarbį, išpažinkime nuodėmes savo gerajam teisėjui – dvasios tėvui prie keturių akių, o jeigu jis lieps, tuomet ir visų akivaizdoje, nes apnuogintos žaizdos geriau gyja.
14. Per išpažintį savo išore ir vidumi, savo jausmais ir mintimis būk tarsi nuteistas nusikaltėlis, kritęs veidu į purvą, ir, jei išeina, savo ašaromis plauk dvasios tėvo kojas kaip paties Kristaus.
15. Demonai mums perša mintį, kad mes arba visai neatliktume išpažinties, arba, ją atlikę, kaltę dėl savo nuodėmių verstume kitiems.
16. Nepasiduok savęs aukštinimo dvasiai ir nieko neslėpdamas visas savo nuodėmes išpažink dvasios tėvui, nes jei pats savęs neišstatysi gėdai, tai neįmanoma bus išsilaisvinti nuo amžinosios gėdos. Apsinuogink prieš dvasios gydytoją ir nesigėdyk jam pasakyti: „Tėve, tai mano žaizda, ji atsirado ne dėl kieno nors kaltės, bet dėl mano tinginystės, niekas dėl to nėra kaltas – nei žmogus, nei dvasia, nei kūnas, nei dar kas nors, tai tik mano apsileidimas.“
17. Jonas Krikštytojas žmonėms, kurie ėjo pas jį krikštytis, pirmiausia liepdavo atlikti išpažintį ir jos reikalaudavo ne dėl savęs, bet dėl jų pačių išsigelbėjimo.
18. Atgailaujantiesiems pats baisiausias dalykas yra suirzęs sumišimas, nes per atgailą reikalaujama didelio nusižeminimo, o susierzinimas – tai didelio savęs išaukštinimo požymis.
19. Saulės spindulys, per plyšį prasiskverbęs į kambarį, taip viską apšviečia, kad tampa matomos net ir smulkiausios dulkelės, tvyrančios ore. Panašiai yra ir tuomet, kada Dievo baimė aplanko širdį – ji parodo visas nuodėmes.
20. Kaip vanduo nuplauna raides, taip ir ašaros nuvalo nuodėmes.
21. Kaip raidės, neturint vandens, gali būti išnaikintos ir kitais būdais, taip ir siela, kuri nebeturi ašarų, gali būti apvalyta liūdesiu, giliais atodūsiais ir sielvartu.
22. Nauja žaizda gyja greitai, o įsisenėjusios sielos žaizdos gydomos labai sunkiai, tačiau yra pagydomos.
23. Kaip yra gėda tam, kuris, ką tik palaidojęs tėvą, iš karto atšventė savo vestuves, taip ir atgailaujančiajam dėl savo nuodėmių nepadoru ieškoti ramybės šiame pasaulyje ir garbės žmonių akyse.
24. Kaip skiriasi nuteistųjų gyvenimas nuo paprastų piliečių, taip turi skirtis ir atgailaujančiųjų gyvenimo būdas nuo nekaltųjų.
25. Sielos jausmas yra natūrali prigimtinė savybė, bet nuodėmė šį jausmą nustelbia. Žmogaus sąmonė arba sustabdo blogį, arba sumažina jo įtaką. Sąmonė yra sąžinės pagimdyta, o sąžinė – tai Angelo Sargo, kuris mums duodamas krikšto metu, žodis ir priekaištas. Todėl mes ir pastebime, kad krikštu nepašventinti žmonės sieloje nebūna taip kankinami už blogus darbus kaip tikintieji.
26. Norintieji atsikratyti nuodėmių naštos tegul nenustoja lieti karštų ašarų ir lai nenutraukia tylios širdies raudos, kol nepamatys atėjusio Kristaus, kuris nuritins nuo jų širdies įniršio akmenį ir jų protą kaip Lozorių išlaisvins iš nuodėmės pančių, liepdamas savo tarnams – Angelams: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“(Jn 11, 44) į palaimintąjį neaistringumą.
Šv. Jono Laiptininko pamokos