Seniai, seniai ten, kur dabar yra Kazokiškių kaimas, kuris stovi ant kalvų, ošė giria, kurioje ganėsi stumbrai, laukinių bičių medų kopinėjo meškos, o per girią tarp kalnelių tekėjo skaidrus Paaliosės upelis, kuris tebeteka ir dabar, tik jau praradęs savo skaidrumą, grožį ir jėgą, kuria sukdavęs Paaliosės malūno girnas. Tuo metu per girias keliavo kazokų būrys. Ėmė temti, ir kazokai sustojo nakvoti prie vienos iš kalvų, ant kurios ošė senas ąžuolynas. Toji vieta jiems taip patiko, kad jie nusprendė įkurti stovyklą. Kazokai pradėjo kirsti girią ir net ąžuolyną. Tačiau vieną dieną ant viduryje ošusio ąžuolo jie rado Švč. Marijos paveikslą. Visi labai nustebo, tačiau niekas negalėjo pasakyti, kaip čia atsirado paveikslas. Daugelis galvojo, jog paveikslą čia kažkas tyčia pakabino, bet kitą rytą paveikslas vėl kabojo ant ąžuolo, nors prieš tai kazokai jį nuėmė. Taip kartojosi ne vieną dieną. Tuomet šalia ąžuolo buvo pastatyta koplytėlė, o paveikslas išneštas. Tačiau po kiek laiko jis ir vėl kabojo savo įprastoje vietoje. Tada, pasklidus gandams apie tą stebuklą, buvo nuspręsta toje vietoje pastatyti bažnyčią, o jos viduryje liko ąžuolo kamienas. Vietovę ten stovėjusių ir radusių kazokų garbei pavadino Kazokiškėmis.
Stovėdamas bažnyčios viduryje, iš tikrųjų kažką jauti, bet to neįmanoma apsakyti žodžiais; kūnas tarsi apsivalo, įvyksta kažkoks stebuklas. Atrodo, kad tavęs klausosi Švč. Marija ir savo užtarimu padeda bendrauti su Dievu. O žiūrėdamas į Švč. Marijos paveikslą, matai ją arba besišypsančią, arba pykstančią. Pykstančios veidas būna niūrus. Visa tai priklauso nuo to, su kokiomis mintimis ir nuodėmėmis jai meldiesi.
Užrašė: Vytautas Gumbis
