Švč. M. Marijos Rožinio (Nugalėtojos) šventės ištakos

RožinisSpalio 07 dieną katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius mini Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventę. Nuo seno Bažnyčios tradicijoje visas spalio mėnuo skirtas Rožinio maldai. Šiandien jau sunku atsekti, iš kur ėmėsi Rožinio malda, kokios istorinės šios maldos atsiradimo aplinkybės. Sakoma, kad remdamiesi Psalmyno ir Valandų liturgijos pavyzdžiu, ją išplatinę tėvai dominikonai. Paprasti neraštingi žmonės negalėję skaityti valandų liturgijos psalmių, dėl to, psalmės pakeistos visiems žinoma „Sveika, Marija“ malda. 150 „Sveika marijų“ suskirstyta į tris dalis, kiekvienoje apmąstant po penkis svarbius išganymo istorijos slėpinius, o medituojant išganymo slėpinius po dešimt kartą kalbama „Sveika, Marija“ malda. Rožinio maldos išpopuliarėjimą katalikų pasaulyje lemtingai paspartino šešioliktojo amžiaus Europos istorijos įvykiai, o tiksliau – 1571 metų spalio 7 dieną įvykęs garsusis krikščionių ir turkų laivynų mūšis prie Lepanto. Tais laikais vis stiprėjanti ekspansyvi turkų Osmanų imperija kėlė nuolatinę grėsmę Europos krikščioniškoms valstybėms. Šešioliktame amžiuje turkai vieną po kito užėmė kelis Venecijos Respublikos uostus Viduržemio jūros regiono rytinėje dalyje. Būtent venecijiečių diplomatinių pastangų dėka 1571 metų pradžioje buvo sudaryta vadinamoji Šventoji Sąjunga, kuriai priklausė visos to meto valstybės, turinčios laivynus Viduržemio jūroje: Venecijos ir Genujos Respublikos, Popiežiaus valstybė, kelios kitos mažosios italų valstybėlės, Ispanija ir Maltos Ordinas. Buvo sudarytas didžiulis laivynas, susidedantis iš 195 galerų su 1815 patrankų, kuris, vadovaujamas Popiežiaus valstybės karo laivyno vado admirolo Marcantonijaus Colonnos išplaukė turų valdomų uostų link. Tuometinis popiežius Pijus V visame katalikų pasaulyje paskelbė maldos vajų. Visi katalikai buvo kviečiame kalbėti Rožinio maldą ir prašyti Mergelės Marijos užtarimo, kad krikščionių laivynas laimėtų. Krikščionių pajėgos prie Graikijos Lepanto uosto susidūrė su turkų laivynu, susidedančiu iš 274 laivų, bet turinčiu tik 750 artilerijos pabūklų. 1571 metų spalio 7 dieną įvyko lemtingas mūšis. Krikščioniškų valstybių pajėgos visiškai sunaikino turkų laivyną: 80 turkiškų galerų buvo nuskandinta, kitos paimtos. Buvo išvaduota 15 tūkstančių krikščionių, kurie kaip vergai turkų galerose buvo prikaustyti prie irklų. Krikščionių nuostoliai buvo nedideli - nuskendo tik 15 laivų. 
 
Popiežius Pijus V nė kiek neabejodamas, kad laimėta Mergelei Marijai užtariant, spalio 7-ąją paskelbė Marijos Nugalėtojos švente. 
 
Kadangi laimėjimas buvo išmelstas kalbant Rožinį, vėliau šią šventę imta vadinti Marijos Rožinio Karalienės švente. Šiandien, kai iš religijų ir kultūrų dialogo perspektyvos žiūrime į anuos laikus, neretam gali atrodyti, kad anuometinis religinių ir politinių motyvų persipynimas nelabai suderinamas su autentišku religingumu. Iš tiesų taip ir yra. Tačiau vis dėlto ir anas mūšis yra mūsų istorijos dalis. Galime ja džiaugtis, galime liūdėti ir gėdytis, bet mūsų praeities faktų paneigti neįmanoma. Į juos mes turėtume žiūrėti ne tik suprasdami laiko atstumą, bet taip pat taikydami ir tam tikrą intelektinę distanciją, tai yra - suprasdami, kad kartu su besikeičiančiais laikais, keičiasi ir žmonės, kad tai kas šiandien nepriimtina, vakar buvo visiškai natūralu ir savaime suprantama. Jei šiandien krikščionybė stengiasi palaikyti kuo geriausius santykius su islamo išpažinėjais, tai nereiškia, kad ji turėtų išsižadėti ir nutylėti tai, kas priklauso jos istorijai. Lygiai taip pat nereiškia, kad šiandien, dabartinėje situacijoje, reikėtų džiaugtis kelių šimtų metų senumo ir visai kitam kultūriniam kontekstui priklausančiomis pergalėmis. Nepaisant kitų laikų ir kito požiūrio, vis dėlto vienas dalykas išliko aktualus ir šiandien. Tai Rožinio malda, kuria tikintieji kreipiasi į Taikos Karalienę. Didis ožinio maldos gaivintojas dabartinėje katalikų Bažnyčioje buvo popiežius Jonas Paulius II, kuris prieš trejus metus paskelbtu Apaštališkuoju laišku „Rosarium Virginis Mariae“ paskelbė Rožinio metus ir prie tradicinių trijų Rožinio maldos dalių – džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių, pridėjo ketvirtąją – šviesos slėpinius, kuriais apmąstoma Kristaus veikla nuo krikšto Jordane iki Paskutinės Vakarienės. Mūsų tikėjimo centras yra Kristus, žmogaus Išganytojas,- sakė Jonas Paulius II skelbdamas Rožinio metus. Tačiau Marijos asmuo netemdo, neužstoja nei Kristaus, nei jo išganingos misijos. Visi privalome drauge su Marija kontempliuoti Kristaus veidą. Rožinis yra pati tinkamiausia priemonė. Ši malda susideda iš Kristaus gyvenimo ir veiklos meditavimo. Kartodami “Sveika, Marija” maldą įsimąstome į pagrindines Dievo Sūnaus misijos žemėje akimirkas. Turime atrasti šios paprastos maldos mistinį gylį,- ragino popiežius.