Altorius yra svarbiausia bažnyčios vieta

AltoriusAltorius yra svarbiausia bažnyčios vieta, pagrindinė interjero dalis, nes bažnyčios statomos dėl altoriaus, todėl altorius yra labiausiai gerbiama pastato vieta. Priešakinėje bažnyčios dalyje, vadinamoje presbiterija, kurios grindys visada aukščiau nei likusi bažnyčios navų dalis, stovi altorius. Jo pavadinimas nuo lotyniškų žodžių „ara alta“ – paaukštinimas, pakiluma. Altoriaus pašventinimo apeigos užima pagrindinę vietą bažnyčios pašventinimo apeigose. Pirmiaus altorius – valgymui skirtas stalas – „mensa“, prie kurio sėdėjo Paskutinės Vakarienės metu Didįjį Ketvirtadienį Jėzus Kristus ir aukojo duoną bei vyną kaip savo kūno ir kraujo auką, įsakydamas tai daryti jo atminimui. Pirmieji krikščionių šv. Mišių altoriai buvo nešiojami mediniai stalai, visuotinai naudojami Romos imperijoje. Krikščionių persekiojimų laikais, kai vis dažniau jų šventų apeigų vietos buvo katakombos, altorius imta jungti su kankinių karstais – sarkofagais. IV a. pradžioje, kada ant Vatikano kalvoje esančio apaštalo Petro kapo imperatorius Konstantinas pastatė baziliką, jos altorius stovėjo virš apaštalo kapo.
Vakarų Bažnyčioje netrukus atsirado paprotys altoriaus stalą statyti nekilnojamą, iš akmens, pabrėžiant Eucharistinę auką, kuri ant šio stalo aukojama. Ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų raštuose nuolat kartojama mintis, jog Kristus yra auka ir aukotojas, o ant altoriaus aukojama jo auka. Visi krikščionys, jo mokiniai yra taip pat dvasiniai altoriai, ant kurių jie aukoja Dievui savo švento gyvenimo aukas. Tad ant akmeninio altoriaus Eucharistijos šventimas tampa Kristaus paveikslu, turinčiu dvigubą simboliką. Pirmiausia – uolos simbolika: kaip Mozė, suduodamas lazda į uolą, ištrykšdė vandenį ir pagirdė ištroškusią tautą, taip daro ir Kristus: „o ta uola buvo Kristus“ (1 Kor 10,4). Apaštalas Petras, skelbdamas Kristų, sakė: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu“ (Apd 4,11). Ir antra – tai akmeninio altoriaus tema, pasikartojanti Senajame Testamente; tas altorius skirtas Įstatymo nustatytoms kruvinosioms aukoms aukoti.
Taip bažnyčios altorius tampa Kristaus paveikslu, kuris yra vienintelis Naujojo Įstatymo tikrasis altorius. Jį pašvenčiant, altorius šlakstomas ne tik švęstu vandeniu, bet smilkomas su kvepalais sumaišytu, pašventintu Chrizmos aliejumi, giedant psalmės žodžius: „Todėl Dievas, tavo Dievas, patepė tave džiaugsmo aliejumi labiau negu tavo bendrus“ (Ps 45,8). Po to altorius užtiesiamas baltu uždangalu, apsupamas degančiomis žvakėmis ir, jeigu norima, gėlėmis.
IV-VI amžių Romos senųjų bazilikų statytojai Eucharistijos aukojimui altorių būtinai sujungdavo su kankinio karstu. Tokiai praktikai įsigalėti galėjo padėti pamaldos katakombose ir Apreiškimo Jonui sakinys: „aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę“ (Apr 6,9). Kada Eucharistija yra švenčiama ant kankinių karstų, tai pirmiausia reiškia, kad krikščionių aukos šaltinis yra Kristaus asmeninė auka.
Gausus altoriaus simbolizmas ir ištikimybė tradicijoms reikalauja, kad ir šiandien altorius būtų nejudamai pastatytas iš akmens stalas-aukuras ir iškilmingai pašventintas. Jis skirtas vien tik Dievui ir Eucharistinei aukai, kuri ant jo aukojama.
Statant naujas bažnyčias jose įrengiamas tik vienas altorius, tuo pažymint, kad yra tik vienas mūsų Gelbėtojas – Kristus ir viena Eucharistija. Tačiau šalia pagrindinės erdvės leidžiama įrengti vieną ar daugiau koplyčių, kuriose taip pat stovi altoriai ir savaitės dienomis, žmonių pageidavimu, aukojamos šv. Mišios.
Ankstyvaisiais viduramžiais atsirado paprotys bažnyčiose statyti daug altorių. Jis išsilaikė iki pat mūsų dienų. Paskutinės liturginės nuorodos liepia jų negriauti, tik nelaikyti ant jų kryžiaus, žvakių, necelebruoti šv. Mišių. Seniau pastatytose bažnyčiose, prie absidos sienos su altoriaus priestatu sujungti altoriai taip pat neliečiami, vietoj jų presbiterijos viduryje pastatomas naujas altorius, suderinant jo išvaizdą su bendra bažnyčios architektūrine stilistika ir kad būtų galima prie jo aukoti šv. Mišias, kunigui atsisukus į žmones. Šį naują altorių būtina pastatyti nejudamai iš akmens, nebent krašto vyskupų konferencija, remdamasi esančiomis tradicijomis, nuspręstų kitaip. Naujas altorius turi būti iškilmingai pašventintas.
Šiuolaikinė Bažnyčios tvarka reikalauja, kad kiekviena bažnyčia privalo turėti lengvai nešiojamą, geriausia – medinį, altorių: be kankinių ir šventųjų relikvijų, paprastai pašventintą. Toks altorius nunešamas į tą vietą, kur, reikalui esant, aukojamos šv. Mišios.
Altoriui pagarba pareiškiama daugiariopai liturgijos ir ne tik liturgijos metu: šv. Mišių pradžioje ir pabaigoje jis pagerbiamas nusilenkiant ir pabučiuojant; jis smilkomas, turi būti pridengiamas specialia staltiese, ant jo leidžiama dėti tik šv. Mišių reikmenis. Altorių supa žvakės ir gėlės – pagarbos ir iškilmingumo simboliai.
 
kun. Gintautas Antanas Jančiauskas