Ar gali jaunimą sudominti liaudiškos giesmės – maldos už mirusiuosius?

Liaudies giesmės nuo seno buvo giedamos meldžiantis už mirusį. Beje, tik Lietuvoje ir Lenkijoje yra tas apsėdų arba būdynių paprotys, kai palydėti žmogų susirinkę artimieji, kaimynai visus vakarus (o senovėje – ir naktis) medžiasi giedodami. Kitose tautose tokio papročio nėra. Vadinasi, tai unikalu. Bet ar gali toks giedojimas dominti jaunimą? Tik tada, kai nelaimė paliečia labai asmeniškai, ne vienas pajunta, kad štai yra tarsi kažkokia pagalba, gal mirusiam, o gal ir gyviesiems. Nes giesmės ramina, nuteikia viltingai, šiek tiek prablaško tamsą. Taigi žmonės, taip pat ir jaunimas, tokiomis liūdnomis progomis turi galimybę pajusti šios maldos prasmę ir unikalumą.
Tačiau liaudies giesmė tinka ne vien šermeniniam giedojimui. Tenka pagiedoti ir Mišiose, ir susitaikymo pamaldose, ir įvairiuose susikaupimo vakaruose. Rengiame progines Advento, Gavėnios, Kalėdų ar Vėlinių valandėles, popietes, vakarus, kurių metu pasakojame apie tai, kaip šiuos laikotarpius išgyvendavo, kaip švęsdavo mūsų seneliai ir protėviai. Giedame tam laikotarpiui tinkamas giesmes. Antai pastaruoju metu Advento ir Gavėnios popietes surengėme Vilniaus Žemynos gimnazijoje ir Sietyno mokykloje. Visiems buvo išdalinti giesmių žodžiai. Ir buvo nuostabu, nes visi moksleiviai giedojo kartu su mumis! Taip galim jauniems žmonėms parodyti to mūsų paveldo – giedojimo tradicijų – gelmę ir vertę.
Yra daug nuostabaus jaunimo, ypač tikinčio. Tačiau dažnai jie būna jau tarsi atitrūkę nuo savo šaknų. Juos traukia užsienio mados, anglų kalba ir “spiričuelai”. Visa tai nebūtų peiktina, jeigu šiuolaikiniame pasaulyje išsaugotume ir savo unikalumą, jeigu išliktume savimi, jeigu didžiuotumėmes tuo, kas mus skiria iš kitų. O tai įmanoma tik vertinant ir branginant savo šaknis, savo kultūrą, kurios dalis yra ir senasis liaudiškasis giedojimas. Beje, atsakomybę už tai, kad jaunimas domėtųsi savo šaknimis ir didžiuotųsi savo paveldu, turi jausti ir tėvai.
 
Kokias giesmes ir kur dažniausiai giedate?
 
Išmokome daugybę šermeninių giesmių, Jėzaus vardo rožinį už mirusius, Žemaičių Kalvarijos kalnus. Už giedojimą šermenyse atlygio neimame. Kad ir šiame sumaterialėjusiame pasaulyje būtų daroma gerų darbų tiesiog dovanai. Kaip Viešpats mums viską teikia dovanai. Nors, žinoma, nepajėgtume apgiedoti visų, kas tik kreipiasi. Tenka apsiriboti draugų, pažįstamu ratu.
Mokėmės ir ne šermeninių giesmių, Graudžių verksmų, Švč. Mergelės Marijos valandų, Švč. Mergelės Marijos rožinio. Melodijas užrašinėjome iš senųjų liaudies giedorių įvairiose Lietuvos vietose, rengėme ekspedicijas. 
Jau 20 metų kaip gyvuoja mūsų tradicija Didijį Penktadienį po Kryžiaus pagerbimo pamaldų giedoti Žemaičių Kalvarijos kalnus. Anksčiau juos giedojome Šv. Mikalojaus bažnyčioje, vėliau kelis kartus Arkikatedroje, pastaruoju metu – Šv. Jonų bažnyčioje. Čia visada mūsų laukiama ir Advento bei Gavėnios susitaikymo pamaldose, čia švenčiame ir visus savo jubiliejus.
Dėkojame Dievui už kiekvieną mums teikiamą galimybę šlovinti Jį senąja giesme, gaivinant ir puoselėjant liaudiškojo giedojimo tradicijas kaip maldos formą ir nenykstančią liaudies kultūros vertybę.
 
Suteikiame puikią galimybę pasiklausyti keletą šios grupės giesmių:
 
Sveika Karaliene[ca_audio url=”https://vievioparapija.eu/wp-content/uploads/2012/11/01-Track-1.mp3″ width=”300″ height=”27″ css_class=”codeart-google-mp3-player”]
120 psalmė 
[ca_audio url=”https://vievioparapija.eu/wp-content/uploads/2012/11/09-Track-9.mp3″ width=”300″ height=”27″ css_class=”codeart-google-mp3-player”]
Viešpatie, Karaliau 
[ca_audio url=”https://vievioparapija.eu/wp-content/uploads/2012/11/13-Track-13.mp3″ width=”300″ height=”27″ css_class=”codeart-google-mp3-player”]
 
Maldos ir liaudiško giedojimo grupė „Karunka” vadovė
Zita Karklelytė