Žingsnis po žingsnio Mišiose. Atnašavimas

469846Ateistai tvirtina, kad krikščionių šv. Mišios – tai skolinys iš pagonių religinių apeigų. Iš tiesų yra kai kurių panašumų, bet tai nereiškia, kad tai būtų paveldėta iš pagonybės. Argi visuomet dvi panašios moterys turi būti viena kitai motina ar duktė? Krikščionių šv. Mišios ir Komunija kilo ne iš pagoniškų versmių: tai pagimdė Kristaus sumanymas. Kai apie Viešpaties Kūno ir Kraujo valgymą kalba šv. Paulius ar kiti evangelistai, jie rėmėsi ne ano meto pagoniškomis misterijomis, bet Kristaus žodžiais. Pažiūrėkime iš kitos pusės: dalyvavimas krikščionių religinėse vaišėse yra surištas su moralinio tyrimo reikalavimu ir šį tyrumą kildina žmogaus širdyje; pačios vaišės turi rimtą, šventą pobūdį. O to negalima pasakyti apie pagonių religines vaišes. Kaip atsirado šv. Mišios, kada atsirado – istorija aiškiai žino; tai aiškinti visokiais išvedžiojimais yra nerimta. Panašia teise būtų galima kalbėti apie Diokleciano laikų socializmą, nes tais laikais – pirmaisiais krikščionybės amžiais – Kristaus sekėjai praktikavo turtų bendrumą. Kaip žinome, socializmo idėją pirmasis iškėlė Tomas Morus (16 a.), vėliau – Marksas, Engelsas ir kt.
Aukos liturgijoje pirmoji dalis yra atnašavimas arba aukos paruošimas. Kunigas vartoja duoną ir vyną, tuos kilniausius gamtos produktus, kuriuos išgauna žmogaus prakaitas. Taip elgėsi Kristus Paskutinės vakarienės metu. Tai buvo ir anksčiau kai kur praktikuojama, pvz., Abraomo laikais kunigas Melchizedekas aukojo duoną ir vyną.
Kristus vartojo neraugintą kviečių duoną: toks buvo žydų velykinių švenčių paprotys. Pirmaisiais amžiais krikščionys vartojo visokią duoną, raugintą ir neraugintą. Paskui Vakarų Bažnyčioje nusistovėjo paprotys vartoti neraugintą duoną, o Rytų Bažnyčioje – raugintą. Pradžioje duona buvo vartojama tokia, kaip ir kasdieniniame gyvenime – paplotėliai; nuo 9 šimtmečio, kai kur nuo 12 šimtmečio, imta kepti specialios formos duoną – ostijas.
Kunigas, atnašaudamas duoną ir vyną, kalba maldą: “Garbė Tau, Dieve…” Šios abi maldos atėjo pas mus iš žydų liturgijos – iš velykinių vaišių. Tai atmintinė, kad krikščionių Paskutinė vakarienė iškilo iš žydų vaišių liturgijos, kurią Kristus atliko su savo mokiniais savo mirties išvakarėse. Kryžiaus Aukos sudabartinimui Kristus davė vaišių formą, dalyvavimas Aukoje vyksta per vaišes, tad ir atnašavimui maldos yra paimtos iš žydų stalo maldų. Prisiminkime: šias maldas kalbėjo šv. Šeima – Jėzus, Marija, Juozapas – Nazarete, Betliejuje ir Egipto tremtyje. Per atnašavimo maldas mes įsijungiame į bendrą išganymo istoriją su šventaisiais Asmenimis. Šiomis maldomis prasidėjo ir Paskutinė vakarienė, po kurios Viešpats buvo išduotas.
Atnašavimo maldoje dėkojame Dievui už dovanas, bet prisimenamas ir žmogaus darbas, jo prakaitas, jo sugebėjimai. Eucharistinės vaišės – tai bendrumas ne tik su Dievu, bet ir su Jo vaikais, su dirbančiaisiais mūsų broliais, kurių dėka mes turime šias Dievo dovanas, duoną ir vyną.
Ruošiant atnašų taurę, įmaišoma į vyną kiek vandens. Pietuose visada vynas geriamas atmiešus vandeniu, kad nebūtų toks stiprus. Taip buvo daroma ir Kristaus laikais. Šis praktiškas veiksmas vėliau įgavo simboliką: priminė dviejų Kristaus prigimčių – dieviškos ir žmogiškos – jungtį. Kristaus susijungimą su mūsų žmogybe, be kurios Jo auka nebūtų mus atperkančioji.
Vandens lašelio įpilimas į taurę – nereikšmingas gestas, bet prie jo yra prijungta malda iš V šimt. Ją sukūrė popiežius šv. Leonas Didysis. “Kaip šis vanduo su vynu susilieja, taip suvienyk ir mus…” Tai gili mintis, primenanti įsikūnijimo paslaptį: Kristus tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti. Vynas ir vanduo – tai Dievas ir žmogus – žmogus Dieve. Tas lašelis vandens – tai mes, žmonės, žmonija, besijungiantys su Kristumi aukoje. Čia turėtume prisiminti save: savo būties trapumą junkime su Dievo visagalybe; kaip tas vandens lašelis dingsta vyne, taip mūsų žmogiška skurdybė turėtų būti perimta Dievo veikmės – mes turėtume pasiduoti Dievo veikimui.
Paskui matome kunigą pasilenkiant ir kalbant: “Priimk mus, Viešpatie, nusižeminusius…” Pasilenkimas reiškia nusižeminimą. Malda yra paimta iš pranašo Danieliaus knygos (3,39), kur rašoma apie tris jaunuolius, kurie Babilono nelaisvės laikais buvo įmesti į degančią krosnį už tai, kad negarbino pagoniškų stabų. Vienas jų, Azarijas, maldoje išreiškia Dievui savo skausmą, kad jo tėvynės sugriauta šventovė, nebeaukojamos aukos, tad prašo: “Priimk mus…” Jau senovėje žmogus suprato, kad Dievui yra mielesnės ne gyvulėlių atnašos, bet žmogaus širdies auka – nusižeminimas, klusnumas, meilė. Ši mintis yra aiškiai išreikšta psalmėse, pvz.: “Jei deginčiau aukų, Tu nepriimtum. Manoji, Dieve auka – tai širdis sugrudus. Graudžios, nuolankios širdies Tu neatstumsi” (50). Mes turime suprasti, kad grynai materialinė auka yra be vertės, jei ji neišreiškia mūsų atsisakymo nuo blogio ir bendrumo su Dievu – čia yra vidinė – “dvasinė auka”. Apie tai kalba Paulius: “Prašau jus aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką” (Rom 12,1). Atsisakyti nuodėmės ir laikytis Dievo – štai dvasinės aukos branduolys.
Iškilmingose Mišiose ar šiaip didesnėse šventėse kartais smilkomos atnašos. Tai paimta iš Rytų. Smilkalai teikia malonų kvapą, jų dūmai išvaiko vabzdžius. Smilkalai vartojami šventyklose, prie numirėlio, butuose per pokylius. Biblijoje dažnai minimi smilkalai. Pagoniškais laikais piliečiai turėjo atnašauti smilkalus dievams arba imperatorių pagerbti kaip dievą: krikščionys atsisakydavo ir už tai jiems laisvę ir gyvybę kainuodavo. Vėliau smilkalai įėjo ir į krikščionių kultą. Smilkalo dūmai, kylantys aukštyn, primena mūsų maldą, kylančią prie Dievo. Smilkomas altorius, pagerbti jį; smilkomos atnašos, išreiškiant prašymą, kad Viešpats priimtų, jas ir parodytų per jas savo gailestingumą; smilkomi tikintieji – tai daro ministrantas -patarnautojas, kuris smilko kunigą ir žmones, išreiškiant mintį, kad jie yra neatskiriami nuo atnašų, turi jungtis su jomis maldoje, aukoje.
Smilkymas yra tarsi aukos pratęsimas. Pačios atnašos čia pagerbiamos kaip busimieji pavidalai Kristaus Kūnui ir Kraujui. Smilkomi tikintieji – per krikštą jie tapo “šventoji liaudis” Kristaus Kūno pašvęstieji sąnariai, o dvasininkai smilkomi kaip Dievui pašvęstieji asmenys.
Kai kam nepatinka smilkymas, bet jis turi gilią prasmę kulte. Kai smilkymu pagerbiamos atnašaujamos dovanos, galėtume prisiminti Kristaus apsireiškimo šventės Evangeliją: “Jie, parpuolę ant žemės, pagarbino Jį… ir davė dovanų – smilkalo” (Mt 2,11); arba Kristaus dangun žengimo aprašymą: “Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių” (Apd 1,9); arba Apreiškimo tekstą: “Atėjo vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis” (Apr. 8,3).

Jonas Lauriūnas, SJ