Žingsnis po žingsnio Mišiose. Aukos viršukalnėje (I)

TaurėGarsusis dailininkas Rembrandtas yra nupiešęs paveikslą “Emauso mokiniai”. Jį turi Paryžiaus Louvro muziejus. Paveiksle – tamsus kambarys. Sienų nematyti. Šviesa sklinda iš paties Kristaus. Ant stalo, ant drobės – duonos kepalėlis. Jėzus meldžiasi. Gal kalba palaiminimo žodžius, iš kurių Jį būtų galima pažinti. Netrukus yra duonos laužymas. Šalia sėdi du vyrai, Jėzaus mokiniai, tą dieną pabėgę iš Jeruzalės: juos baimė išvijo – kad, Kristų nukryžiavus, ir jų nesuimtų… Ir štai dabar atsiveria jų akys ir širdys, nukrinta uždanga. Iš laiminančių Kristaus rankų, iš Jo maldos, iš laužomos duonos jie atpažįsta Kristų. Tai Jis, tas pats, kurs aną vakarą valgė su jais velykinę vakarienę, dalino jiems duoną kaip savo kūną, davė gerti vyno kaip savo kraują. Dabar jie ima tą duonelę drebančiomis rankomis ir jaučia, kaip jų širdys užsidega. Kristus tuoj pranyksta, bet, jų sielose jau niekada neužgęsta šviesa. Nepažįstamasis Keleivis -jie atpažįsta Kristų. Jų akys atsivėrė prie stalo, prie stalo jie sužinojo, kad buvo susitikę su Kristumi.
Prie stalo ir mes susitinkame su Kristumi, tose vaišėse, kurias Jis pats mums parengė. Prie to stalo, kur duona, vynas, kur susirenka “Jo atminimui”. Kai duona pavirsta Jo Kūnu, o vynas – Jo Krauju, jau yra Kryžiaus Auka. Šv. Mišiose turime ir Paskutinę vakarienę nekruvinu būdu vykstančią. Kalvarijos kalno Auka, veikiant kunigui – žmogui, kuris gavo atitinkamą galią kunigystės sakramento dėka.
Ant stalo – duona ir vynas. Tai neturtingųjų kasdienis maistas Viduržemio jūros zonoje. Šių produktų visur yra, normaliom sąlygom joks misionierius niekur nestokojo. Jei kartais yra sunku su duona ir vynu kalėjimuose ir koncentracijos lageriuose, tai čia kaltas yra ne Kristus, bet Jo priešų bloga valia. Beje, Kristus galėjo kilti be kurioj tautoj, bet jeigu Jis atėjo į judėjų – žydų tautos istoriją, tai tik todėl, kad ši tauta tuo metu kaip tik buvo tarsi jungiantysis taškas tarp graikų-romėnų ir kinų-indų kultūrų. Vartojame neraugintą duoną. Tokia buvo vartota Paskutinės vakarienės metu, kaip priimta judėjų velykinėse šventėse. Nerauginta duona – tai vargo duona, kuri paruošiama kelionės metu; judėjams ji priminė jų dramatišką išėjimą iš Egipto, kai reikėjo skubėti ir nebuvo laiko pasiruošti raugintos duonos.
Šie produktai, kuriuos Kristus vartojo kaip medžiagą Paskutinės vakarienės metu šiai naujajai paslapčiai, iš savęs yra niekas. Tikinčiojo dėmesį jie patraukia ir prasmę įgauna tik dėl žodžių, kurie juos perkeičia. Tai Kristaus žodžiai perkeičia šiuos elementus ir padaro, kad jie tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Paprasti žodžiai: tai mano kūnas, ši taurė – tai mano kraujas.Bet jie nusako naują realybę  – aukos stovį ir maisto formą. Šiuo faktu Kristus teikia save kaip dovaną savo Bažnyčiai. Kūnas, kurs už jus atiduodamas. Kraujas, už jus praliejamas.Tai žodžiai aiškūs, kad Jis atiduoda save kaip maistą ir auką. Viešpaties žodžiuose minima sandora, nuodėmių atleidimas, kraujo praliejimas už jus visus; tai nuoroda, kad šis maistas teikiamas aukos forma.
Šie žodžiai nėra kokia magiška formulė, užbūrimas: lyg veiktų ne patys iš savęs ir nežinia kieno vardu ir galia. Šių žodžių veikmė ateina iš Kristaus valios ir jėgos. Šv. Mišių Aukoje pagrindinis veikėjas yra ne kunigas, bet Kristus. Auka Dievui ir maistas žmogui  – štai ką turime Eucharistijos šventime.
Centrinį punktą sudaro vadinamoji eucharistinė malda – tai Bažnyčios kūrinys, kuriuo buvo aprėmintas evangelistų pasakojimas, perteikiąs mums šią pagrindinę Paskutinės vakarienės sceną ir Kristaus žodžius. Šių eucharistinių maldų yra keturios. Viena jų (romėniškasis kanonas) yra labai sena ir nuo popiežiaus šv. Grigaliaus laikų, tai yra nuo VI šimt., išliko beveik nepasikeitusi. Dvi jų (III ir IV) atsirado neseniai, po II Vatikano Susirinkimo. Šių maldų turinys yra labai gilus, apima didžiuosius Bažnyčios reikalus, nusako mūsų vietą Dievo planuose, išreiškia mūsų giliausius troškimus ir apie tai būtų verta dar atskirai kalbėti.
Bažnyčia, ta Dievo tauta, suvokia, kaip savo pareigą, sudabartinti Kristaus Auką istorijos tėkmėje: kad visų laikų žmonija galėtų dalyvauti šioje paslaptyje. Yra žmonių, kurie pripažįsta Kristaus Auką, bet joje nemato nieko aukštesnio. Tai jiems atrodo kaip eilinis puslapis iš žmonijos istorijos, eilinis epizodas iš pasaulio kronikos. Sakysim, kokio nors žydo mirtis Osvencimo lagery dujų kameroj. Tai šiurpus, klaikus, jaudinąs vaizdas, bet ar ši mirtis yra atperkančioji? Su Kristaus mirtimi yra kitaip. Šv. Mišios – ne šiaip sau piliečių susibūrimas – jų tarpe yra Vyriausias Kunigas, aukojąs save ant kryžiaus. Bet kas iš Kristaus aukos, jeigu mes jon neįsijungiame, jeigu savo meilės darbais jos nepratęsiame? Su Kristumi ir mes kartu turime save atiduoti kitiems, melstis už kitus – tada Kristaus Auka bus ir mūsų Auka, mano šv. Mišios.
Aukos mintyje glūdi ir Dievo garbinimo idėja. Jei žmogus garbina Dievą, jis suvokia, kad Dievas yra didis ir jo darbai didingi. Panašiai Marija suvokė, kada jos lūpos prabilo: “Mano siela garbina Viešpatį …” Žmogus, kol garbina Dievą, tol stovi palaimos kelyje.
Matome kunigą, kaip jis daro kryžiaus ženklą ant atnašų: šią valandą viskas krypsta į kryžių, ateina amžinoji mūsų palaima.
Eucharistinėje maldoje girdime Paskutinės vakarienės aprašymą. Tai geroji naujiena, skirta visam pasauliui žinoti. Įsivaizduokime vakaro tamsą, vėlyvą vakarą: baigiasi Jėzaus gyvenimo dieną, užeina kančios naktis, ir iškilęs nuodėmių kalnas tyko prislėgti Jėzų. Bet po šios nakties diena, kurią prišauks Jėzaus Auka. Šią kraupią naktį prisimena šv. Paulius: “tą naktį, kurią buvo išduotas” (1 Kor 11, 23).
Matome kunigą, uždedantį rankas ant atnašų. Šis gestas dažnai sutinkamas apeigose: krikšte, sutvirtinime, išpažintyje, kunigystės šventimuose. Tai maldavimas: tesklinda Viešpaties palaima, tetampa Viešpaties nuosavybe, tebūnie Viešpaties rankose, teveikia Šventoji Dvasia! Šiuo atveju – tai reiškia, aprašymas nėra paprastas pasakojimas bei prisiminimas, bet veiksmingas ir pašventinamasis veiksmas: kas nusakoma, tas dabar ir vyksta!
Šv. Mišiose rankų uždėjimas gali turėti ir kitą prasmę. Senajame Testamente judėjų šventykloje kartą metuose būdavo tokia apeiga: į šventyklos kiemą atvesdavo ožį, ir vyriausias kunigas, maldaudavo Viešpatį, kad ant šio gyvulio būtų sukrautos jo paties ir jo tautos nuodėmės. Paskui tą gyvulį išvarydavo į tyrus. Nekaltasis gyvulėlis turėdavo tapti atpirkimu už kaltą žmogų. Pranašo Izaijo knygoje skaitoma: “Jis nešė mūsų negales ir buvo apkrautas mūsų kentėjimais, jis buvo sužeistas mūsų nedorybėmis, jis buvo užmuštas dėl mūsų nuodėmių, ir jo randais mes esame pagydyti” (53, 4). Ar tai netinka Kristui? Ar Jį sužeidė ne mūsų kaltės? Ar Jis, Nakaltasis, neprisiėmė mūsų nuodėmių ir nenuėmė nuo mūsų kaltumą?
Prieš pat pakylėjimą matome, kaip kunigas valo savo pirštus į altortiesę – korporalą. Tai pagarbos ženklas: kad prie pirštų nebūtų prilipę dulkių, kuriais jis ima tuo tarpu dar paprastą duonutę, bet kuri netrukus bus Viešpaties Kūnas.
Kaip įvyksta šis perkeitimas? Nesupraskime, kad čia turi būti cheminis, biologinis, atomiškai fizikinis ar koks kitas natūralus procesas. Viskas vyksta dvasinėje, perkeistoje plotmėje. “Dievas taip tarė, ir taip yra!” Taip yra, nors mes ir nepastebime jokio materialinio pasikeitimo. Ką Viešpats pasakė, mes priimame tikėdami be jokių išlygų ir ginčų. Nereikia galvoti kad “duonoje” turi slėptis “Kūdikėlis Jėzus”. Taip kartais piešia pamaldūs menininkai. Konsekracijos žodžiai, kuriuos kunigas iš pagarbos taria pasilenkęs – visai nėra kokie burtininko žodžiai, turį padaryti stebuklą materialinėje, fizinėje sityje. Čia vyksta ne stebuklas, reiškinys kaip išimtis gamtos dėsniuose. Čia įvyksta mysterium – paslaptis, dieviško veikimo paslaptis. Panašiai kaip kūrimo momente: “Dievas tarė: tebūnie – ir pasidarė!” Skirtumas čia yra tas, kad kūrimas, kaip fizinės plotmės reiškinys, žmogui yra regimas, patirtimi prieinamas, o Eucharistijoje mes nieko nematome, bet tikime. Todėl tuojau po šių šventų žodžių eina šūksnis: “Tikėjimo paslaptis!”
Mes nematome, nesuprantame, nesuvokiame, bet tikime ir nujaučiame, kad stovime akivaizdoje didžios paslapties, paslaptingos realybės artumoje, ir mūsų širdys turėtų plakti džiaugsmu, dėkingumu ir meile, panašiai kaip anų vyrų, kurie Velykų vakarą susitiko su Paslaptinguoju Keleiviu ir atpažino, jog tai yra Kristus. Mūsų sielos turėtų šaukti, kaip senovėje pranašas Zacharijas: “Būk linksma, Siono dukra, džiaukis, Jeruzalės dukra: štai ateina pas tave tavo Karalius – Jis teisingas ir išgelbės tave” (9, 9)

Jonas Lauriūnas, SJ