Žingsnis po žingsnio Mišiose (IV)

Šlakstymas šventu vandeniuPrie versmės
 
Vienas vokietis iš karo atsiminimų pasakojo tokį epizodą. Mieste, kur stovėjo jų dalinys, buvo cerkvė, kurioje vykdavo pamaldos. Sekmadienį jis nuėjo į ją. Susirinko žmonių būrelis, atėjo popas, prasidėjo pamaldos. Žmonės, pamatę savo tarpe uniformuotą vokietį, pasijuto nedrąsiai, traukėsi toliau, Pamaldų pradžioje pasirodė popas su šv. vandens indeliu, prieidavo prie kiekvieno, o šis pamirkydavo pirštą ir persižegnodavo rytietišku būdu. Prie vokiečio nėjo. Tada jis pats priėjo, padažė pirštą ir persižegnojo katalikišku būdu. Popas jam nusišypsojo, nusilenkė, o žmonės irgi kažkaip šiltai sužiuro į jį. Jam pasidarė smagiau, kad jo nevengia, o šie suprato, kad jis yra krikštytas, tikintis, ir nors vokiečių jie bijojo ir nekentė, bet šitą laikė jau savu. Ši apeiga nutiesė tarp jų tiltą.
Katalikų apeigose yra viena graži ir prasminga apeiga – šlakstymas, praktikuojamas sekmadieniais. Tai krikšto atmintinė o kartu — ir viena atgailos akto forma. Romoje prie Šv. Petro bazilikos tarp Berninio suprojektuotų kolonų yra šulinys iš senų laikų. Jis ten įtaisytas ne puošnumo dėlei. Prie jo žmonės plaudavo veidą ir rankas. Ant jo graikiškai užrašyta: “Nusiplauk savo nuodėmes, ne tik veidą”. Ir kitur prie bažnyčių būdavo įtaisomi šuliniai, kad žmonės karštomis dienomis atsigaivintų, apsiplautų nuo dulkių. Bet vandenį Bažnyčia naudoja ir apeigose: krikšte, kur žmogus išlaisvinamas iš pirmapradės nuodėmės. Šiandien beveik trečdalis žmonijos gyvena rajonuose, kur stinga vandens. Visais laikais žmogus stengėsi įsikurti prie vandens: prie upelio, prie ežero. Dykumose, kur karšta, žmogus be vandens gurkšnio negali gyventi. Vanduo – gyvybės versmė. Krikšto vanduo – amžinosios gyvybės versmė. Sekmadienį minime Kristaus prisikėlimą ir mūsų atpirkimą – ne veltui rusai sekmadienį vadina voskresenija – tad ir apšlakstymas dera prie sekmadienio Aukos.
Giesmė “Apšlakstyk, Viešpatie, mane vandeniu, ir būsiu tyras; nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą” yra paimta iš 50 psalmės, kurią sukūrė Dovydas, prašydamas Viešpatį atleidimo už nuodėmes. Rytiečiai su vandeniu elgdavosi taupiai, pvz., plaudami šventyklos sienas, jie neliedavo vandens, tik apšlakstydavo, lengvai suvilgydavo. Mus nuvalo ne vanduo, bet Dievas. Žmogus, kurio siela išlaisvinta iš nuodėmės purvo, gražiau šviečia negu sniegas. Rytuose sniegas yra retas reiškinys, neilgai laikosi, nespėja apdulkėti, todėl laikomas švarumo simboliu.
“Regėjau versmę…” Ši giesmė giedama velykiniu metu ir yra paimta iš pranašo Ezekielio knygos. Pranašas regėjo vandens srovę, kuri tekėjo iš dešiniojo šventovės šono ir drėkino visą šalį. Krikščioniui šis tekstas primena vandenį ir kraują, ištekėjusius iš Naujosios Sandoros šventyklos, iš Nukryžiuotojo Širdies, ir nešančius pasauliui išgelbėjimą.
Apšlakstymo metu verta prisiminti savo krikšto valandą, savo tėvų svajones ir Dievo planus mūsų atžvilgiu.
Per apšlakstymą stovime.
Netrukus išgirstame chorą giedant arba kunigą tariant: “Kyrie eleison — Viešpatie, pasigailėk”.
Žiloje senovėje tuos žodžius tardavo pagonys, garbindami dievybę, įsikūnijusią saulėje – Sol invictus, nenugalimoji saulė. Kai iš mūšio lauko grįždavo su pergale imperatorius, gatvėse minios šaukdavo kyrie eleison. Panašių dalykų yra matęs pasaulis ir XX amžiuje: liaudis Vokietijoje šaukė “Heil Hitler”, Azijoje – “Hotšimin”, mūsų šalyje – “Valio…”
Šis pasaulietiškas jausmo reiškimas buvo panaudotas ir religinėje plotmėje. Sukurtos gražios muzikos tiems žodžiams. Kai pirmykščiame pavidale šis šūkis reiškė džiaugsmą, sveikinimą, pagarbos išraišką, muzikai davė prašymo, maldavimo toną.
Be abejo, Kyrie eleison – Viešpatie pasigailėk išreiškia maldavimą, prašymą nevertumo, kaltės jausmą. Bet šis nusižeminimo ir dejonės jausmas kartu išreiškia ir didybę To, iš kurio laukiame gailestingumo. Mes pripažįstame savo pačių tamsą ir skurdumą, bet kartu išpažįstame šviesą To, į kurį kreipiamės, kurio' gailestingumu tikime. Šiame pagalbos šauksme kartu slypi ir viltis, gerumo ir galybės nuojauta To, kurio adresu skiriame šį savo šūksnį. Viešpatie, pasigailėk. Tai džiugesys Dievu, kyląs iš nusižeminusios širdies. Tai prašymas ir šlovinimas. Ši nuotaika vėliau išsiskleidžia giesmėje Gloria.
Kam skiriamas, kam adresuojamas šis šūksnis? Kyrios – tai Kristus. Šiai giesmei pagrindą yra davęs šv. Paulius savo laišku filipiečiams (2 sk. ): “Kad kiekvienos lūpos išpažintų Dievo Tėvo šlovei, jog Jėzus Kristus yra Viešpats!” Angelai Betliejuje sakė apie Kūdikį: “Jis yra Viešpats Mesijas” (Lk 2, 11). Kai apaštalai žvejojo, jau Kristui prisikėlus, ir pamatė ant kranto kažkieno figūrą, Jonas sušnabždėjo Petrui: “Tai Viešpats”.
Tad ir Bažnyčia šiais šūksniais “Viešpatie pasigailėk! Kristau pasigailėk!” kreipiasi tik į Kristų. Kai kas aiškina, kad kreipiasi ir į Dievą Tėvą – toks aiškinimas yra klaidingas. Tikinčiųjų bendruomenė, susirinkusi Aukai, kreipiasi į savo Brolį, į išaukštintąjį Viešpatį Kristų. Per Jį ir visas maldas skiria Dievui. Mes kreipiamės ne į kokią bespalvę būtybę, bet į Tą, kuris kaip žmogus pasirodė tarp žmonių ir savyje nešė Dievo paslaptį, turėjo žmogišką veidą. Kyrie šūksniu mes pabrėžiame Kristaus žmogiškumą, betarpiškumą, artimybę. Šis džiaugsmo ir pagarbos šūksnis yra kartu ir maldaujantis, prašantis šūksnis, panašiai kaip latras kalbėjo: “Viešpatie, atsimink mane, kai įeisi į savo karalystę!” Tačiau neturėtume užmiršti to atspalvio, kuris ryškėjo senųjų pagonių šūksniuose. Jėzus Kristus – Žmogus ateina pas mus su dieviška didybe. Jis ateina lyg Palmių sekmadienį. Jis lanko mus, Jis skelbia, kad nuodėmė, velnias ir mirtis jau nugalėta. Jis ateina su galybe ir didybe, Jis ateina nudžiuginti mus, tad ir mes Jį pasitikime su džiaugsmo šūksniais. Nors “Kyrie” eina po “Prisipažįstu”, bet savo dvasia yra artimesnis “Glorijai”. Sveikiname gailestingąjį Viešpatį, kuris yra tikroji Saulė, ne ta, kurią garbino pagonys. Jis Karalius, nuodėmės ir mirties nugalėtojas, nusidėjėlių draugas, kuris priima palaidūną sūnų ir išteisina latrą ant kryžiaus. Mūsų šūksniuose turėtų aidėti džiaugsmo gaida: mes šloviname gailestingumą, kuris ateina mums Kristuje.
Pasak vieno pamaldaus rytiečio, ši trumputė malda yra labai turininga, ji turi viską. Kaip Jėzaus laikais Palestinos vargšai, nelaimingieji kreipdavosi į Jį: “Viešpatie, Dovydo Sūnau, pasigailėk mūsų!” (Mt 20, 30), taip mes šiandien, panirę pasaulio tamsoje ir matantys savo pačių širdies tamsą, kreipiamės į tą patį Jėzų: Viešpatie, vienintele mūsų gyvenimo šviesa, būk gailestingas mums ir visam pasauliui!

Jonas Lauriūnas, SJ