Žingsnis po žingsnio Mišiose. Žodžio liturgija (II)

Reading-from-MissalVyresnioji karta, be abejo, žino, kad anksčiau Mišių metu buvo skaitoma tik Evangelija, o dabar yra du skaitiniai; sekmadieniais ir kitomis didesnėmis šventėmis net trys. Tai nustatė II Vatikano susirinkimas, kuris pageidavo, kad tikinčiojo kelias būtų Biblijos kelias, kad tikintysis atrastų tuos turtus, kurie slypi Biblijoje. Šių skaitinių tikslas yra ne tiek įsiskverbti į tikinčiųjų atmintį, kiek atnaujinti jų dvasią. Pagal Susirinkimo mirtį bažnyčioje turi būti du stalai: žodžio stalas ir aukos stalas; žodžio stalas teikia mums šviesą, o aukos stalas šv. Komunijos pavidale teikia mums gyvybę.
“Pradžioje buvo žodis”. Dievas, saugodamas ir gelbėdamas savo kūrinį, užmezga su juo pokalbį – dialogą. Šis pokalbis yra vykęs keliais etapais.
Pirmiausia Dievas prabilo į žmogų kūriniu žodžiu. Dievas pašaukė į buvimą įvairius daiktus – juos sukūrė. Biblijoje skaitome: “Dievas tarė: tebūnie… ir atsirado…” (Prl.). Psalmininkas gieda: “Dievo žodžiu dangus atsirado, ir jo dvelkimu – dangaus karei vijos”.
Dievo žodžiu sukurtasis pasaulis tapo tarsi amžinas Dievo pėdsakas, Jo galybės ir gerumo liudijimas. Nuo tada visa kūrinija, kaip atsiradusi veikiant Dievo žodžiui, skelbia Kūrėjo didybę. “Skelbia dangus Dievo garbę, apie Jo rankų darbus žvaigždėtasis skliautas byloja” (Ps 19).
Šv. Jonas evangelistas rašo: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę”. Štai Dievas apreiškia save pasauliui per kūrinius: kūriniai, sukūrimo faktas – tai Jo žodis mums. Per kūrinius Dievas prabilo į žmogų, bet reikiamo atbalsio nebuvo – neužsimezgė reikiamas bendravimas. Šv. Jonas rašo: “Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino”. Žmogus žiūri į pasaulį ir nemato Jo Kūrėjo – sako: pasaulis pats atsiradęs, jis yra amžinas… Kūriniai turi ypatingą šviesą – jie kalba apie Kūrėją, tačiau ne kiekvienas žmogus supranta tą kalbą. Bet kūrinių kalba, gal nepakankamai išraiški, yra prieinama visiems suprasti.
Dievas pradeda naują etapą savo pokalbio su žmogumi  – vadinamuoju APREIŠKIMU. Dabar Dievas naudoja žmogaus žodį – ištartą, užrašytą. Prasideda vadinamoji “išganymo istorija” (griežta žodžio prasme). Šio etapo pradžioje Dievas kreipiasi į žmogų vardu; – “Abraomai” – kviesdamas išeiti iš savo mažučio pasaulio ir eiti didžiu Dievo planų keliu, pažadėdamas jo ainijai gausų išplitimą.
Pradžioje Dievo Apreiškimas neapima visų žmonių, jis skiriamas tik Abraomo ainiams. Per juos Dievas siekia tolesnio bendravimo su platesne žmonija.
Dievo pasirinktoji tauta, išvesta iš vergijos ir nuvesta į pažadėtąją žemę, susietą su Dievu šventos sandoros ryšiu, taip pat reikiamai neatsiliepė į apreikštąjį Dievo žodį, nebuvo rimto bendravimo tarp šios tautos ir Dievo. Šv. Jonas evangelistas, apžvelgdamas šį antrąjį etapą, liūdnai rašo: “Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė”.
Dievo žodis trečiu būdu žengia į pasaulį. Šįkart ne per kūrinius kaip savo pėdsaką ir ženklą, ne pranašų žodžiu, apvilktu žmonių kalbos drabužiu, bet per savo Amžinąjį Žodį, prisiėmusį žmogaus prigimtį – Dievo Sūnus, antrasis Švenčiausios Trejybės Asmuo! Pats Dievas savo Sūnuje tampa žmogumi, kad, po eilės nesėkmingų mėginimų, užmegztų naują ryšį su žmonėmis. “Žodis tapo kūnu (žmogumi) ir gyveno tarp mūsų: mes regėjome jo šlovę…” – rašo Jonas evangelistas. Dievas per kūrinius apreiškė save, paskui – per pranašų žodį, dabar “prabilo į mus per savo Sūnų” (Žyd 1, 2).
Kūrinija veda mus į Kristų kaip į kuriantįjį Dievo Žodį, kuriame yra “visa sutverta, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir kas neregima… Visa sutverta per jį ir jam” (Kol 1, 16).
Panašiai apie Kristų kalba visi pranašų raštai – tai formalus Apreiškimas – ir į Jį veda. Juk tai Kristuje šie raštai įgyja prasmę ir randa išsipildymą. Kristus sakė savo mokiniams: “Turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse” (Lk 24, 44). Kristus yra tas Žodis, kuriame Dievas geriausiai atskleidė save, prabildamas į žmogų, kad užmegztų su juo pokalbį – dialogą. Kristus yra tas raktas, kuris paaiškina, kaip perskaityti “kūrinio ženklą” ir visus “Raštus”. Kristuje atsiskleidžia kūrinijos ir istorinio vyksmo galutinė prasmė.
Visame Dievo kūrybos procese, visuose etapuose gelbstint žmogų, visada “pradžioje buvo Žodis”, kuris raiškiausiai pasirodė Jėzuje iš Nazareto. Dievas, kuris mus gelbsti ir ieško mūsų, pirmiausiai yra “Žodis” – atskleidžiąs ir kviečiąs draugystėn, kviečiąs pokalbiui, laukiąs atsakymo. Kiekvienu atveju Kristus apreiškia mums Tėvą, yra Jo siųstas Žodis, kuris gelbsti ir atkuria, kuris krinta kaip lietus į žemę ir ją atgaivina.
Tad šiuo pokalbio – dialogo dėsniu Bažnyčioje yra praktikuojama ir Žodžio liturgija. Dievo žodis užima svarbią vietą šv. Mišiose – juo kaip ir prasideda Eucharistijos šventimas. Žodžio liturgija – tai Kristus, pasinaudodamas Bažnyčia, kalba mums. Aukos liturgija prasideda žodžio liturgija: Kristus prieš pradėdamas savo Auką mūsų vardu Tėvui, prabyla į mus – į mūsų protus ir širdis, kviesdamas į minčių ir širdies bendrumą. Mūsų gyvenimas turėtų būti nuolatinis dialogas – nuolatiniame ryšyje su Dievu, nuolatinis mūsų atsiliepimas, nuolatinis mūsų “TAIP” į Dievo iniciatyvą, kvietimą, raginimą bei įpareigojimą.
Žodžio liturgija – ne vien tik apeiga, kultas: tai valandėlė, kada mes išgirstame Dievo žodį – pamokymą, gauname šviesos savo gyvenimui. Žodis yra brangi dovana. Prisiminkime, ką reiškia vaikui motinos žodis, ką reiškia mums gero draugo žodis. Negirdint jokio žodžio – pamokančio, raminančio padrąsinančio, palinksminančio, anot liaudies, galima iš proto išeiti. Kokia didelė laimė, kad mes galime išgirsti Dievo žodį! Pats Kristus yra pastebėjęs, kad “žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo burnos” (Mt 4, 4).
Tad Bažnyčia siekia, kad tikintieji kuo daugiau išgirstų Šv. Rašto. I skaitinys – iš Senojo Testamento. II skaitinys – iš apaštalų laiškų ar šv. Jono Apreiškimo, III skaitinys – iš Evangelijos. Šiokiadieniais ir mažesnėse šventėse – du skaitiniai. Sekmadienių skaitiniai paskirstyti trejiems metams – pagal tai, kokia Evangelija tais metais imama. Taigi tie patys tekstai pasikartoja tik po trejų metų. Šv. Jono Evangelija skaitoma šventėse.
Senojo Testamento tekstai mums yra gal sunkiau suprantami, nes tai aidas iš kitos senosios epochos. Gali atrodyti, kad ir nereikalingi, beverčiai. Bet žinokime, kad pats Kristus labai gerbė Senąjį Testamentą: “Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti” (Mt 5,17). Naujasis Testamentas yra nesuprantamas be Senojo Testamento. Ar pažinsime augalą, jei domėsimės tik jo žiedais ir stiebu, o nupjausime šaknis ir nekreipsime į jas dėmesio? Mes priklausome tai istorijai, kurią pradėjo Kristus, bet tai pačiai istorijai priklauso ir Abraomas, ir Mozė, ir Dovydas. Žinotina, kad kai kurie momentai Senajame Testamente neatitinka Naujojo testamento lygio – tai natūralu, nes Apreiškimas vyko palaipsniui, prisitaikant prie to laiko žmonių sąmoningumo.
Šv. Rašto tekstai skiriami ne mūsų smalsumui patenkinti, bet atgaivinti dvasią, ją praturtinti bibline šviesa, sustiprinti mūsų tikėjimą. Mūsų pamaldumas ir bendrai religinė kultūra turi remtis Biblijos žeme, kitaip bus plaukiojimas savo įsivaizdavimų ir prietarų baloje. Dalyvavimas žodžio liturgijoje yra ne tik asmeninis praturtėjimas, bet taip pat ir kulto aktas: kas pagarbiai klauso Dievo Žodžio, tas pagerbia Dievą – “palaiminti, kurie klauso Dievo žodžio ir jo laikosi” (Lk 11, 26).

Jonas Lauriūnas, SJ