Žingsnis po žingsnio Mišiose. Žodžio liturgija (III)

pope-benedict-sign-of-the-crossVienas kareivis, grįždamas iš armijos namo, parsivežė pluoštą laiškų. Nuo ko? Nuo motinos. Jis ją tik vieną turėjo, daugiau nieko artimųjų, ir ji jam buvo labai brangi; lygiai taip pat jai brangus buvo ir jos sūnus, todėl dažnai ji rašė jam laiškus. Juose išsakydavo visas kaimo naujienas, savo namų rūpesčius, visas žinias apie jo draugus. Šis kareivis laukdavo motinos laiškų, gavęs po kelis kartus skaitydavo, jų nenumesdavo, bet rinko ir dėjo į dėžutę. Kai pasijusdavo vienišas, kai jam pasidarydavo liūdna, jis išsiimdavo tuos laiškus ir skaitydavo, ir jam tada atrodydavo, kad šalia jo yra motina, kad jis girdi jos balsą, mato jos veidą. Tie laiškai jį stiprino, guodė, kėlė jo dvasią ir galbūt jų dėka jis išliko taurus ir iš kariuomenės parsivežė pagyrimo lakštą.
Kaip tas kareivis, taip elgiasi ir Bažnyčia. Ji irgi turi tokių laiškų – nuo Dievo, nuo Kristaus – tai Šv. Raštas. Ji dažnai sklaido Šv. Rašto lapus. Jos kunigai kasdien turi paskaityti kažkiek iš Šv. Rašto – melsdamiesi (brevijorius), o tikintieji turi išgirsti per šv. Mišias. Tai šventoji jos knyga. Buvęs prancūzų ateistas advokatas Lakorderas, vėliau tapęs kunigu, taip nusako šios knygos reikšmę: “Taip mūsų paskyrimo drama, tai seniausioji žmonijos istorija, tai šventųjų filosofija, tai Dievo išrinktosios ir tvarkomosios tautos taisymas. Tai jai reikalingiausių tiesų sąrašas, tai jos teisių dokumentas, tai jos vilčių turtas, tai jos paguodų versmė. Ši knyga kalba mums apie Kristų, Dievo Sūnų, ir apie mūsų išgelbėjimą”. Kaip iš tolimų žvaigždžių ateina šviesa į mus, taip Biblija yra mums šviesa iš Dievo pasaulio.
Senojo Testamento ritinius sklaidė ir aiškino Kristus. Tai užrašyta Evangelijose; juos su pagarba citavo apaštalai. Kristaus Bažnyčia į Bibliją, į Senąjį ir Naująjį Testamentą žiūri kaip į brangiausiąjį savo turtą. Vyskupų susirinkimuose ši Knyga būdavo padedama ant specialaus paaukštinimo. Šia Knyga tikintieji prisiekia. Šiandien užsieniuose daugelis tikinčiųjų prie savęs kelionėse turi mažo formato Biblijos knygutę. Ši Knyga milijonus įvairių tautų ir rasių žmonių sujungia į vieną šeimą.
Šiai knygai teikiama pagarba ir apeigų metu, ypač iškilmingose šv. Mišiose. Tai dar ryškiau matyti Rytų Bažnyčioje – pas provoslavus, armėnus. Ji nešama procesijoje. Prieš ją nešamos dvi degančios žvakės, tarsi sakančios, kad Kristaus žodis yra šviesa pasauliui. Ji yra smilkoma. Kai kur bažnyčiose ji padedama ant specialaus paaukštinimo – ambonos.
Pagal dabartinį Bažnyčios potvarkį, Šv. Raštą apeigų metu gali skaityti ir nekunigas; tik Evangelijos skaitinį, jei nėra kokių kliūčių, turėtų atlikti kunigas. Prieš Evangelijos skaitymą kunigas išreiškia savo nevertumą ir pasilenkęs tyliai meldžiasi: “Visagali Dieve, nuvalyk mano širdį ir lūpas, kad vertai skelbčiau Tavo šventąją Evangeliją”. Paskui pasveikina šv. Mišių dalyvius: “Viešpats su jumis” – reiškia: Kristus yra čia, Jis mums kalba.
Evangelijai žmonės atsistoja – pagarbos ženklan. Atsistojimas taip pat reiškia ir pasiruošimą vykdyti tai, ką Viešpats lieps, dėmesį Viešpaties žodžiams, klusnumą. Kunigas tuo tarpu pažymi kryželiu knygą, tą vietą, kur prasideda skaitomas tekstas, paskui savo kaktą, lūpas ir krūtinę. Ką šie kryželiai reiškia? To nedaroma skaitant kitus skaitinius – apaštalų laiškus ar Senąjį Testamentą.
Evangelija yra tikrasis Jėzaus žodis. Tam ir atsistojama, Jėzus savo žodį užantspaudavo kryžiumi: Tada kryžius buvo paniekos ženklas, dabar tapo garbės ženklu – todėl ryžtamės jo nesigėdinti, nei jo, nei Evangelijos, kaip rašo šv. Paulius: “Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam” (Rom 1, 16). Senovėje vergai kaktoje turėjo išdegintą ženklą, kad jie priklauso tam ar kitam savininkui. Krikščionis per krikštą pažymimas į kaktą kryžiaus ženklu, kad suprastų ir žinotų, jog nuo dabar priklauso Kristui. Evangelijos metu kiekvienas sąmoningai pats save pažymi šiuo ženklu, pareikšdamas, kad jis priklauso Kristui, yra jo vergas ir tarnas. Tai yra priklausymas garbingiausiajam Asmeniui, dangaus ir žemės Valdovui. Kai kas didžiuojasi, kad priklauso tokiai ar tokiai organizacijai – partijai: mes, krikščionys, galime kur kas daugiau pasididžiuoti ir pasidžiaugti.
 
Pradžioje buvo kryželiu žymima tik kakta, vėliau imta žymėti lūpos ir krūtinė. Tai reiškia, kad ryžtamės Dievo žodį protu priimti, lūpomis išpažinti ir širdimi gyventi. Tai reiškia, kad Dievo žodis turi įeiti ne tik į ausį, bet ir į sąmonę, į mūsų kalbėseną ir elgseną – turi tapti mūsų sielos maistu.
 
Paskaitęs Evangeliją, kunigas pabučiuoja knygą, pareikšdamas dėkingumą ir meilę pačiam Kristui, o tikintieji atsako: “Šlovė Tau, Kristau”.
Knyga nebučiuojama po pirmojo ir antrojo skaitinio, nes čia skaitiniai mums iš toliau kalba apie Kristų, o Evangelijoje – Kristus jau esantis, mums kalbąs.
Po pirmo ir antro skaitinio atsakoma: “Dėkojame Dievui”. Tinka išreikšti dėkingumą už pamokymus, kuriuos gavome iš pranašų ar apaštalų lūpų. Žmogus, kaip sako Evangelija, juk ne vien duona yra gyvas, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Mintys, skaitiniuose girdėtos, turėtų įkristi mūsų sielon kaip grūdas į dirvą ir įsišaknyti, išaugti.
Bažnyčios pageidavimu, po pirmo skaitinio turėtų suskambėti kokia nors psalmė – senovės izraelitų giesmės, taip pat priklausančios Šv. Raštui. Tinka jomis atsiliepti: jų mintys gražios, Dievo įkvėptos – reikia įsijausti į jas, tinka jomis melstis. Žymių literatūros mokslininkų nuomone, pvz., V. Krėvės-Mickevičiaus, psalmės priklauso prie gražiausių pasaulinės poezijos pavyzdžių. Mes, krikščionys, galime džiaugtis, kad Biblijoje ir šv. Mišiose yra tokių meniškų tekstų. Giedodami ar kalbėdami psalmes, galime prisitaikyti sau Viešpaties žodžius, pasakyti Jeremijui: “Štai savo žodžius įdedu į tavo lūpas (1, 9). Kur tikintieji negali pasinaudoti psalmių tekstais, į skaitinį atsiliepia šiaip giesmės posmeliu ar tyliai, pamaldžiai apmąsto girdėtas mintis.
Dalyvaudami žodžio liturgijoje, turėtume suvokti, kokia garbė ir laimė yra dalyvauti pokalbyje su Dievu — atsiliepti į Jo žodį. Biblijoje rašoma, kaip Mozė džiaugėsi, kad jis galėjo kalbėtis su Dievu kaip draugas su draugu. (Iš 33, 11).
Be “atliepiamosios giesmės” yra dar vienas punktas — savotiškas intarpas prieš Evangeliją: tai šūksnis, skirtas pagerbti Kristui, kuris netrukus prabils. Jį sudaro žodelis “Aleliuja” ir koks nors sakinėlis iš girdimosios Evangelijos arba iš kitos Šv. Rašto vietos. Nors Dievas kalba iš visų skaitinių, bet iš Evangelijos kalba daug ryškiau, tad tikinčioji liaudis ir pasitinka ateinantį Kristų su atnaujintu dėmesiu. Gavėnios metu vietoje “Aleliuja” vartojamas koks nors kitas posakis.
Skaitiniai šv. Mišiose – ne vien tik pamokymas, instruktavimas, bet ir kulto aktas, pagarbos išreiškimas Dievui. Geriausiai pagerbiamas Dievas, kai priimamas Jo žodis širdin. Šie skaitiniai tenebūnie senų laikų relikvija: jie skirti kiekvieno laiko žmonėms, taigi ir mums – būkime šiandieniniai Kristaus mokiniai, šiandieninė Dievo tauta. Jo klausanti ir Jo vedama.
 
Po Evangelijos paprastai būna pamokslas. Tai nėra kunigo saviveikla, bet pareiga. Kristus apaštalams liepė skelbti Evangeliją; jų darbą šiandien tęsia vyskupai, o juos pavaduoja kunigai.
 
Paskutinysis Bažnyčios susirinkimas įpareigoja kunigus pagal galimybes nešykštėti žodžio duonos, įpareigoja kunigus gausiai padengti žodžio stalą – Evangelijos aiškinimu vesti tikinčiuosius prie Kristaus. Taip pat susirinkimas pabrėžia, kad pamokslas yra sudėtinė žodžio liturgijos dalis. Iš tikinčiųjų pusės turėtų būti pagarba kunigo žodžiui. Tai yra žmogaus žodis, bet Kristus taip norėjo, kad šitokiu žodžiu būtų nešama Jo Evangelija į platų pasaulį. Be abejo, žmogaus žodis ne visada yra įdomus ir patrauklus, bet ir kasdieninė duonelė yra tokia pati: gerai žinome jos skonį – ji neprilygs tortui, bet ji yra sveika ir naudinga mūsų organizmui.
Goethe yra pasakęs: “Prie Biblijos atsijaunina kiekviena karta; tauta yra tiek gyvybinga ir stipri, kiek ji bendrauja su Biblija”. Tai žodžiai ne dvasininko, bet pasauliečio, žymaus poeto. Pasižiūrėkime į liaudį, kuriai atimtas Šv. Raštas, kurio jaunimas mokykloje nieko teisingo negirdi apie Bibliją, – matome: ta tauta smunka moraliai ir materialiai. Branginkime šv. Mišias ir jų dalį – Žodžio liturgiją: tai patarnaus mūsų atsijauninimui.
 

Jonas Lauriūnas, SJ