Žingsnis po žingsnio Mišiose

Mišių PradžiaKryžiaus-ženklas
 
Mes matome, kaip kunigas išeina šv. Mišioms. Prieina prie altoriaus, jį pabučiuoja, paskui persižegnoja ir sako “Viešpats su jumis”. Šv. Mišiose, ir bendrai religinėse apeigose, mes sutinkame daug ženklų, gestų, judesių, jie visi turi prasmę, reikšmę.
Priėjęs prie altoriaus, kunigas nusilenkia arba, jei yra altoriuje tabernakulis su Švč. Sakramentu, priklaupia.
 
Šv. Mišios prasideda altoriaus pagarbinimu
 
Priklaupimas – tai pagarbos ir meilės pareiškimas. Aš pasidarau mažas, nusižeminu iš meilės. Tėvas, norėdamas pažaisti su vaikeliu, atsiklaupia ant žemės, pasidaro toks mažas kaip ir jo vaikas – šitaip jam geriau sekasi bendrauti su mažyliu. Kažką panašaus ir Dievas yra padaręs mūsų atžvilgiu. Šv. Paulius rašo: “Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą – jis nusižemino” (Fil 2,7). Klaupdamas žmogus pareiškia, kad jis yra mažas prieš didįjį Dievą. Tokį gestą kildo pagarbos jausmas. Paulius rašė: “Jėzaus vardui turi klauptis kiekvienas kelis” (Fil 2,10). Jei senovėje žmonės klaupdavosi prieš imperatorių ar nugalėtieji prieš karo vadą, tai šiuo gestu krikščionys pareiškia, kad tik prieš vieną Kristų tinka ir yra prasminga klauptis.
Ankstyvoje krikščionybėje šis gestas buvo praktikuojamas kitokia forma – puolimu ant žemės: šitaip Dievas būdavo sveikinamas Jo namuose. Dabar taip daroma tik Didįjį penktadienį. Rytiečiai krikščionys vartoja gilų nusilenkimą, taip kad rankomis žemė siekiama. Visuose šiuose gestuose jaučiama pagarba ir meilė.
Altorius pagerbiamas dar antru gestu – pabučiavimu. Pabučiavimas išreiškia meilę. Rašoma apie pirmųjų amžių žymų krikščionį Origeną, kuris pabučiavo savo vaikučio krūtinę, kai šis buvo pakrikštytas – šitaip jis pagerbė jame esančią Šv. Dvasią. Viena moteris pasakojo, kaip mirštąs jos vyras, jau nebegalėdamas kalbėti, bučiavo jai rankas, tuo norėdamas padėkoti už jos gerumą.
Altorius mums mena Kristų. Vienintelis krikščionybėje altorius yra Kristus, kuris yra atnašų aukotojas ir aukuras. Mūsų altoriai, kuriais naudojamės, yra tik nuoroda tikrojo aukuro – altoriaus, kuriuo yra Kristus. Tad altoriaus pabučiavimas yra pagarbos ir meilės pareiškimas Kristui. Jei kariuomenėje priesaikos metu kareivis bučiuoja savo pulko vėliavą, tad juo labiau pabučiavimo yra vertas altorius. Evangelija primena mums Kristų kaip akmenį, kuris nors buvo atmestas, bet tapo kertiniu akmeniu (Mt 21,42). Bučiuojant altorių, pareiškiama, kad Kristus mums yra viskas, todėl vertas aukščiausios pagarbos ir meilės.
Fariziejaus Simono namuose Kristus prikaišiojo: “TU manęs nepabučiavai!” Tuo tarpu nusidėjėlė moteris bučiavo Viešpaties kojas ir tepė kvepalais (Lk 7,37). Verta yra bučiuoti altorių.
Kartais altorius pagerbiamas ir trečiu gestu – smilkymu. Smilkalai – kvepiantys grūdeliai – jau žiloje senovėje vartoti Dievo pagarbinimui. Taip pat ir stabų garbinimui. Žydų tauta nemažai prisikentėjo, kai, svetimųjų pavergta, buvo verčiama berti smilkalus pagonių stabams… Kiek didvyrių, kurie atsisakė tai daryti, nors už tai apmokėjo kančia, laisve ir net gyvybe… XX amžius turi savo stabų ir jų garbintojų – mes garbiname tik Kristų! Gerbiame altorių, ant kurio būna šventieji Viešpaties pavidalai.
Rytų Išminčiai, aplankę Betliejuje vos tik atėjusį žemėn Dievo Sūnų, tarp kitų dovanų Jam davė ir smilkalo. Ant altoriaus vyksta naujas Viešpaties atėjimas – mes su pagarba Jį pasitinkame Jo laukiame. Rytų Bažnyčioje smilkymas ypatingai praktikuojamas, daugiau negu pas mus.
Evangelijoje rašoma, kaip Betanijoje Jėzus buvo priimtas – Jo kojos buvo pateptos brangiais kvepalais: “Namai pakvipo tepalais” (Jn 12,3). Tai bičiulių parengtas Jėzui priėmimas, vienas jų, Lozorius, kaip tik ir buvo Kristaus prikeltas iš mirties. Mums gi Jėzus yra pats brangiausias bičiulis.
Seniesiems smilkalai reiškia maldą: kaip iš sudegančių grūdelių kyla kvapūs debesėliai, taip ir žmogaus malda turi būti kvapni, kylanti iš meile degančios širdies. Psalmininkas meldėsi: “Lyg smilkalo dūmai tekyla aukštyn mano maldos” (140). Šv. Jono apreiškime (8,3) skaitome: “Stovėjo angelas prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą. Ir pakilo smilkalų dūmai su šventųjų maldomis iš angelo rankų aukštyn, į Dievo akivaizdą”. Pirmieji krikščionys šiame angele įžiūrėjo Kristų: auksinis smilkytuvas — tai Jo tyrasis kūnas, — Jis visos žmonijos vardu reiškia pagarbą ir meilę savo Tėvui. Panašiai ir kunigas, smilkydamas altorių, prašo, kad Viešpats priimtų visų susirinkusiųjų maldas.
Pirmieji krikščionys smilkaluose įžiūri ir antrą momentą: malonus kvapas turi priminti, kad ir mūsų gyvenimas turi skleisti malonų kvapą, malonų garsą. Šv. Paulius rašo: “Mes esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui” (Kor 2,14). Panašų priminimą girdi jaunuoliai, priimą kunigystės šventimus: “Jūsų gyvenimo tyrumas tebūnie Kristaus Bažnyčios atgaivinimas”. Visoks gyvenimo grožis ateina iš aukos, iš savitvardos, iš išsižadėjimo. Nesudegdami grūdeliai neskleis malonaus kvapo, žmogus, neatsižadėjęs savęs, neteiks kitiems džiaugsmo. Jei smilkytuve nebus ugnies, nedegs smilkalai, jei žmoguje nebus meilės, jo malda bus šalta, nuo jo sklis šleikštus egoizmo dvokas. Šiandien miestuose mes pasigendame tyro oro – jis užterštas smalkėmis, gamyklų atliekomis. Ir žmonių savitarpio santykiai gali būti suteršti žemų geismų, savimeilės dvoku. Smilkymas teprimena mums, kad turime kovoti už gyvenimo skaidrumą.
Popiežius Paulius VI kartą lankėsi Pietų Amerikoje pas indėnus – Kolumbijoje, Bogotos mieste. Ten vyko eucharistinis kongresas. Didžiulėje miesto aikštėje tyvuliavo susispaudusi minia. Daugiausia beraščiai žmonės, nemoką skaityti nei rašyti, neturį gilesnio religinio supratimo. Bet tie žmonės žinojo, ko jie čia susirinko. Ant paaukštinimo matė baltą vyriausiojo Bažnyčios vyskupo figūrą. Įtempę dėmesį, jie laukė prasidedant šv. Mišių. Per garsintuvus pasigirdo jų gimtąja kalba šv. Tėvo balsas: “Vardan Dievo…” Kai tik minia pagavo pirmuosius žodžius, atrodo, kad okeanas suošė, subangavo: jie visi žegnojosi ir garsiai tarė: “Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen”. Pietų Amerika ir Roma susijungė bendram Triasmenio Dievo išpažinimui šv. Mišių pradžioje.
Šitaip šv. Mišios pradedamos jau daugel šimtų metų. Pirmieji krikščionys graikai sakydavo: EIS TO ONOMA, romėnai sakydavo: IN NOMINE. Mes, lietuviai, sakome: VARDAN… Pirmą kartą šiuos žodžius ištarė pats Kristus, kai apaštalus siuntė į visą pasaulį mokyti ir krikštyti Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Koks gražus ir jaudinantis vaizdas, kai Dievo tauta žemėje šimtais ir tūkstančiais kalbų pradeda Kristaus auką tais pačiais žodžiais! Kieno kito vardu mes galėtume pasijusti vieningi, broliai širdyje? Kartais girdime: “Respublikos vardu” “Įstatymų vardu” – taip skamba teismuose, parlamentuose.
Mes, krikščionys, visus svarbesnius savo gyvenimo žingsnius bei veiksmus pradedame Triasmenio Dievo vardu, pradedame kryžiaus ženklu, tad ir šv. Mišias taip pradedame.
Žegnone mes ne tik išreiškiame savo tikėjimą Švč. Trejybe ir mūsų atpirkimą Kristaus kančia ant kryžiaus, bet taip pat prisimename savo krikštą, kai mums Triasmenio Dievo vardu buvo suteikta aukštesnė, dieviškoji gyvybė, kai buvome įjungti į mirusį ir prisikėlusį Kristų.
Kryžiaus ženklas kaip maldos gestas krikščionių vartojamas labai seniai. II a. gyvenęs rašytojas Tertulijonas rašo, kad krikščionys dažna proga pažymi save ir kitus kryžiaus ženklu. Mums kryžius – kančios ženklas, bet nušviestas velykinio prisikėlimo šviesa, kaip sakoma šv. Mišiose: “Mes skelbiame, Viešpatie, Tavo mirtį ir išpažįstame Tavo prisikėlimą”. Šitaip kryžiaus ženklas mums primena, kad krikštu pradėjome naują gyvenimą, kad Viešpaties dovanos – eucharistinės vaišės mums ateina per Kristaus kryžių ir kad per jį mes žengiame į savąjį prisikėlimą – į amžinąjį gyvenimą.
Tad kryžiaus ženklą visada darykime sąmoningai, mąstydami, ką darome; darykime neskubėdami, gražiai, pamažu, aiškiai, plačiai. Tai maldos gestas!
Taip pat tinka kryžiumi pažymėti ir kitus: migdomą ar kelionėn išleidžiamą vaiką, kuriamą ugnį, dirvon beriamą grūdą, krosnin šaunamą duoną. Taip darė mūsų tėvai ir seneliai. Dažna proga pažymėkime save ir kitus kryžiaus ženklu, pavesdami Viešpaties globai.
Altoriaus pagerbimu ir kryžiaus ženklu kunigas pradeda šv. Mišių Auką.

kun. J. Lauriūnas, SJ