Kryžiaus kelio apmąstymai

 
Pradžios malda
 
Tėve, tu taip mus mylėjai, kad paaukojai savo mieliausiąjį Sūnų. Atsiųsk mums Šventąją Dvasią: tepadaro ji mus tikrais Kristaus mokiniais, pažįstančiais kryžiaus išmintį ir besidžiaugiančiais amžinojo išganymo viltimi. Per Kristų mūsų Viešpatį. – Amen.
 
 
I stotis. JĖZUS PASMERKIAMAS MIRTI
 
I stotis. JĖZUS PASMERKIAMAS MIRTIGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 

Pilotas paklausė: “Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” Jie visi rėkė: “Ant kryžiaus jį!” Jis bandė klausti: “O ką gi pikta yra padaręs?” Bet tie dar garsiau šaukė: “Ant kryžiaus jį!” Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti (Mt 27, 22-23; 26).

 
 
Mąstymas
 
“Ant kryžiaus jį!” Viešpatie Jėzau, šį pasmerkimo šauksmą, šitą nežmonišką riksmą Tau vis iš naujo kartoja sukiršinta, nejaučianti atsakomybės, įtaigota ir blogio apakinta minia. Ne Tave, kuris esi Amžinai Gyvenantysis, bet pats save žmogus pasmerkia mirčiai, kai nesijaudina, jog įsigali neteisingumas, kai griebiasi prievartos ir papirkinėjimo, kai nuskriaudžia silpną ir nekaltą, o savo žmogiškąjį orumą išmeta į sąšlavyną tarsi šiukšlę. Dėl savo nuolankios ir meilės kupinos tylos, dėl begalinio tavo Motinos skausmo, Viešpatie Jėzau, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Stovi Motina skausminga, į Sūnaus kančias siaubingas žvelgia verkiančiom akim.
 
 
II stotis. JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ
 
II. JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. Nupynė vainiką iš erškėčių, uždėjo jam ant galvos, o į dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti (Mt 27, 27-31).
 
Mąstymas
 
Jėzau, mūsų Viešpatie, visas Tavo žemiškasis gyvenimas buvo pažymėtas pažeminimu ir kryžiumi. Nešti kančios medį Tu išmokai jau Nazarete kasdieninio darbo nuovargy; po to keliavai per miestus, sodžius ir skelbei vargdieniams Dangaus karalystę,- savo karalystę, – kuri ne iš šio pasaulio. Tavo našta, Viešpatie, esame mes: kietaširdžiai ir nelinkę tikėti. Mes kitiems užkraunam savo sugedusios sąžinės naštą, o, matydami vargą ir girdėdami pagalbos šauksmą, pasiliekam lyg suparalyžiuoti: bailūs, nejaučiantys atsakomybės. Gerasis Ganytojau, Tu vis neši ant savo pečių paklydėlę avį – visą žmoniją. Pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Aimaną nuo kryžiaus girdi, baisus skausmas varsto širdį kalavijo ašmenim.
 
 
III stotis. JĖZUS PARPUOLA PIRMĄ KARTĄ
 
III. JĖZUS PARPUOLA PIRMĄ KARTĄGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai dėl mūsų kalčių. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, jo žaizdomis mes buvome išgydyti. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o Viešpats uždėjo ant jo kaltę mūsų visų (Iz 53, 4-6).
 
 
Mąstymas
 
Parpuolimai, Viešpatie Jėzau, atskleidžia mums tavo užuojautos paslaptį: norėjai kentėti prisiėmęs mūsų žmogišką silpnumą. “Dvasia ryžtinga,- sakei, – bet kūnas silpnas”. Tu, Galingasis Dieve, pargriuvai po kryžiumi, kad visi žmonės pažintų savo trapumą, nepasitikėtų vien savimi, bet Tavo malonėje atrastų jėgų keltis, vėl eit paskui Tave ir nešti savo kryžių. Tu visuomet ten, kur vargsta nusilpęs žmogus. Iš gailesčio pasilenki prie jo, kad nenugriūtų ant gatvės akmenų, bet atsiremtų į Tave, išganymo Uolą. Jėzau, Dievo Sūnau, prisiėmęs visą žmogiško silpnumo naštą, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Kiek tai kenčia išrinktoji Jėzaus Motina mieloji, jam kovojant su mirtim.
 
 
IV stotis. JĖZUS SUTINKA SAVO MOTINĄ
 
IV. JĖZUS SUTINKA SAVO MOTINĄGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Simeonas tarė motinai Marijai: “Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys. O tavo pačios sielą pervers kalavijas”… Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 34 – 35; 51). Taip kalbėjo Viešpats: “Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes yra atpildas už tavo vargą“ (Jer 31, 16).
 
 
Mąstymas
 
Viešpatie Jėzau, kryžiaus kelyje, vienatvės ir apleidimo valandą, Jinai, Tavo Motina, negalėjo būti toli. Nuo pat tavo vaikystės nešiojo širdy gilią ano žodžio žaizdą ir saugojo jį tyloje, nes ji, mergelė, taip pat jautė skausmą. Tegul prie kiekvieno kenčiančio žmogaus budi motiniška širdis, ateina švelni ir jautri paguoda. Tegu kiekvienas sūnus pamato motiną ir kiekviena motina tegul palydi sūnų sunkiame gyvenimo kelyje, tuo parodyda
mi net didžiausios aukos nebijančią ištikimybę. Jėzau, Palaimintos tarp moterų Sūnau, dėl savo Motinos meilės ir skausmo, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Siaubas, sielvartas ir baimė atėmė Marijai laimę, Sūnų jai atimdami.
 
 
V stotis. SIMONAS KIRENIETIS PADEDA JĖZUI
 
V. SIMONAS KIRENIETIS PADEDA JĖZUIGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Eidami jie sutiko vieną žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panešėti jo kryžių (Mt 27, 32). Jėzus kalbėjo savo mokiniams: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16, 24).
 
 
 
 
Mąstymas
 
Viešpatie Jėzau, pakviesdamas tu daug reikalauji! Norėtume sekti Tave Gyvenimo keliu, o tu mus vedi mirties taku. Būtent čia pamatom savo išgąstį ir baimę. Siekiame išvengti kryžiaus ir užkietėjusia širdim, pasukam į šalį; užmerkiam akis prieš tavo kančią, besitęsiančią mūsų broliuose. Reikia, kad ir mus, kaip Simoną Kirenietį, kas nors spirte prispirtų su meile užsidėti kito žmogaus kryžių. Tik taip pajusime tą didžią jėgą, kuri pasireiškia, kai visi kartu su nepalaužiamu tikėjimu pakeliame įvairius gyvenimo išbandymus. Jėzau, Galingasis Dieve, Tu tapai toks silpnas, jog Tau prireikė žmogaus pagalbos, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Koks žmogus nesudrebėtų, koks akmuo nesuminkštėtų nuo šios Motinos skausmų?
 
 
VI stotis. VERONIKA NUŠLUOSTO JĖZUI VEIDĄ
 
VI. VERONIKA NUŠLUOSTO JĖZUI VEIDĄGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Nebuvo jame nei patrauklumo, nei grožio: matėme mes jį, bet nepamėgome. Buvo paniekintas, nevertas žmogaus vardo, skausmų vyras, apsipratęs su negalia,- toks, prieš kurį žmonės užsidengia veidą (Iz 53, 2-3). Apie tave širdis man byloja: “Tu jo veido ieškoki”. Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau. Nuo manęs savo veido neslėpki (Ps 27, 8-9).
 
Mąstymas
 
Nėra gražesnio veido už tavo, Viešpatie Jėzau – Tu atėjai parodyt mums Tėvo garbės spindesį. Tačiau kryžiaus kelyje, sudarkytas mūsų nuodėmių bjaurumo, tapai nepanašus net į žmogų. Tada jinai pažvelgė į tave širdies žvilgsniu, jinai, gailestingoji Veronika, ir nušluostė krauju pasruvusį Tavo veidą. O tu jai padovanojai atspaudą ant drobės, žavų savo tylioje paslaptyje. Šis vyriškos drąsos ir moteriško taurumo poelgis lyg atskleidė, kas tu esi, Kristau, Dievo Sūnau! Mūsų visuomenėje, kur kiekvienas tyras ir švelnus jausmas sumindžiotas, paniekintas, nuvertintas, moteris visada tebūna, Viešpatie, malonės ir gerumo nešėja, šventa ikona, spindinti tavo dievišku, guodžiančiu grožiu. Viešpatie, mielasis kenčiančio Tarno Veide, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Kas galėtų neliūdėti ir į ją ramiai žiūrėti, kai ji kenčia su Sūnum.
 
 
VII stotis. JĖZUS PARPUOLA ANTRĄ KARTĄ
 
VII. JĖZUS PARPUOLA ANTRĄ KARTĄGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Aš esu žmogus, matęs skausmą po Dievo pykčio lazda. Jis varė mane giliau ir giliau į tamsybes be jokios šviesos… Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus. Jis nubrūžino mano dantis žvyru, privertė mane gūžtis pelenuose (Raud 3, 1-2; 9; 16). Turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį (Žyd 4, 15).
 
 
Mąstymas
 
Pirmas žmogaus nupuolimas gali sužadinti užuojautos ir supratimo jausmą, tačiau pasikartojęs, sukelia papiktinimą ir nepasitenkinimą.
Kas galės suprasti Tavo nuolankumo paslaptį, kai kelyje keliskart pristigai jėgų, Jėzau, skausmų vyre? Iš tikrųjų, norėjai būti visaip bandytas, kaip ir mes, tačiau nenusidėjęs. Meilė Tave paskatino prisiimti mūsų silpnybes: kaip tik dėl to tapai mums tvirtove ir skydu nuo nesiliaujančių blogio antpuolių. Galbūt ne kartą dar parpulsime po gundymų smūgiais, tačiau Tu paremsi mus, Viešpatie, ir vėl mums, tavo karališkos didybės dalininkams, leisi žengti pakelta galva. Kristau, Gerasis Samarieti, gailestingai pasilenkęs prie mūsų žaizdų, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Už visos žmonijos kaltę leido Sūnų ji prikalti ir atidavė kančioms.
 
 
VIII stotis. JĖZUS SUTINKA JERUZALĖS MOTERIS
 
VIII.
 JĖZUS SUTINKA JERUZALĖS MOTERIS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Šaukis širdimi Viešpaties, dejuok, Ziono dukra! Liek ašaras upeliais… pakelk į jį rankas dėl gyvasties savo vaikų, mirštančių iš bado kiekvienos gatvės kampe (Raud 2,18; 19). Jį lydėjo didelis būrys liaudies ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: “Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!’ Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?” (Lk 23, 27-29; 31).
 
Mąstymas
 
Vieną kartą moteris suvilgė Tavo kojas, Jėzau, meilės ir atgailos ašarom. Dar viena moteriškė, – kurios vardas Marija, – vakarienės metu išliejo ant Tavo galvos grynojo nardo tepalo… Dabar Tave pasitinka verkiančios “Jeruzalės dukterys”, Rachelės giminės moterys. Jos nori graudžiai Tave apraudoti. Taip, tikrai teisinga, kad Tavęs verktų kaip pirmagimio sūnaus, brangiausiojo, – pasmerkto mirti. Bet Tu ragini jas apverkti savo likimą: apleistų, paguodos nerandančių motinų, panašių į vėtros nusiaubtą vaismedžių sodą. Kiek daug šių motinų ant žemės… Rauda, rauda motinos šią tragišką mūsų istorijos valandą, bet tegu jų ašarų upė liejasi Tavo ir Tavo Motinos prieglobsty, kad kiekvienas skausmas būtų paguostas, taptų atperkančios meilės malone. Viešpatie Jėzau, Pirmagimi daugelio brolių tarpe, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Matė mielą savo Sūnų, kenčiantį dvasia ir kūnu, mirštantį už mus visus.
 
 
IX stotis. JĖZUS PARKRINTA TREČIĄ KARTĄ
 
IX. JĖZUS PARKRINTA TREČIĄ KARTĄ
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Gera žmogui jaunystėje nešti jungą. Tesėdi jis tyloje vienas, kai jungas jam sunkus. Teliečia dulkes burna – rasi dar yra vilties. Teatsuka skruostą mušančiam, tesisotina užgaule. Nes Viešpats neatmeta amžinai: jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės (Raud 3, 27-32). Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 28-29).
 
Mąstymas
 
Viešpatie Jėzau, trečiojo parpuolimo trenksme mes pamatom perdėto pasitikėjimo savimi žlugimą. Mus nori išmokyti išganymo laukti tik iš Dievo, mūsų Tėvo. Tavo nuolanki tyla ir ramybės kupina kančia mums atskleidžia vidinės jėgos paslaptį, vedančią Tave į priekį sūniško klusnumo keliu. Įliek šios savo meilės galią į kiekvieno žmogaus, palaužto išbandymų smūgių, širdį, į kiekvieno jaunuolio, puolusio susvetimėjimo prarajon, širdį. Tebus sulaužytas bet kokios vergystės jungas, o Tavo atleidimo atgaivinti žmonės teatsigeria iš gyvojo amžinos Tavo Meilės šaltinio. Jėzau, mūsų stiprybe ir išganyme, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Meilės Motina, Mergele, duok pajusti skausmo galią, kad liūdėčiau su tavim.
 
 
X stotis. JĖZUI NUVELKAMI DRABUŽIAI
 
X. JĖZUI NUVELKAMI DRABUŽIAI
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Atėję į vietą, vadinamą Golgota… davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi… (Mt 27, 33-34). Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis: kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: “Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks”. Taip išsipildė Raštas: “Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą” (Jn 19, 23 -24).
 

Mąstymas

Ateidamas į pasaulį nusivilkai Dievo Sūnaus garbę, ir gimei žmogaus kūdikiu. Šią lemtingą istorijos valandą Tu, kaip žmogus, nuvelkamas nedorėlių rankų… Tavo kūnas, skaistusis kūnas, kurį nekaltoji Mergelė nešiojo savo įsčiose, be pagarbos, storžieviškai apnuoginamas. Bet Tu vis tiek esi Karalius, esi vienintelis pasaulio Viešpats! Matyti Tave – tai matyti šviesą. Paliesti Tave – tai paliesti ugnį. Kaip išdrįsime į Tave pažvelgti mes, apdrabstę tave savo nuodėmių purvu? Prisiėmęs mūsų gėdą, apvilkai mus savo šventumu. Tavo besiūlė tunika yra vestuvinis drabužis, kurį dovanoji savo mieliausiajai Bažnyčiai. Dėl mūsų nesantaikos, Viešpatie Jėzau, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Kad širdis manoji degtų, kad nuo šiol vien Dievui plaktų, kad mylėčiau vien tik jį.
 
 

XI stotis. JĖZUS PRIKALAMAS PRIE KRYŽIAUS

XI. JĖZUS PRIKALAMAS PRIE KRYŽIAUSGarbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Prikalę prie kryžiaus… ten pat susėdę sergėjo jį. Viršum galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: “Šitas yra Jėzus, žydų karalius”. Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai: vienas iš dešinės, kitas iš kairės. Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “… Jei esi Dievo Sūnus,nuženk nuo kryžiaus!” Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, kalbėdami: “Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime” (Mt 27, 35-42).
 
Mąstymas
 
Kaip vešantis vynmedis vėtros nudraskytais lapais, taip Tu, pakibęs ant kryžiaus medžio, tapai dangaus ir žemės reginiu. Tavo kūnas, pasiekęs kosminį dydį, visas tapo dovana ir visus meiliai sutinka. O senasis priešas dar vis ten, pasirengęs paskutiniam beviltiškam išpuoliui. “Nuženk…! Gelbėkis pats!” Viešpatie Jėzau, jei būtum nužengęs nuo kryžiaus, visi būtume pražuvę; jei būtum parodęs savo dievišką galią, į žemę nebūtų išsiliejusi malonės jūra, tikinčiuosius atgimdanti naujam gyvenimui. Palaimintas medis, ant kurio Tu pats save prikalei, vykdydamas Tėvo valią, visų mūsų išganymui! Dėl mūsų bailumo ir neklusnumo, Viešpatie, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Kristaus Motina šventoji, spausk giliai širdin manojon, Nukryžiuotojo žaizdas.
 
 

XII stotis. JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS

XII. JĖZUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: “Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: “Štai tavo motina!” (Jn 19, 25-27). Nuo šeštos iki devintos valandos buvo sutemę visame krašte. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: “Elí, Elí, lemá sabachtani?”, tai reiškia: “Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai?!”… Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią (Mt 27, 45-46; 50).
 

Mąstymas

Tamsa, atrodo, laimi: Tu, Dieve-žmogau, tragiškai vienas, pakibęs tarp žemės ir dangaus, esi istorijos teisėjas. Dabar – “pradžios” valanda. Tavo mirties šauksmas perskrodžia pilką laiko gelmę ir mums atveria spindinčius amžinosios gyvųjų karalystės vartus. Tavo mirties dejonė, kuria atidavei save į Tėvo rankas, Motinos Bažnyčios širdy tampa džiaugsmo šūkiu dėl gimstančio naujo žmogaus. Didžiulė ši paslaptis! O Marija, mūsų visų Motina, supratingoj tyloj stovi po Tavo kryžiumi. Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Tu neduok praeit pro šalį, jo Širdies skausmų bent dalį leisk iškęsti už kaltes.
 
 

XIII stotis. JĖZUS NUIMAMAS NUO KRYŽIAUS

XIII. JĖZUS NUIMAMAS NUO KRYŽIAUS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos… Vakarui atėjus, atvyko vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. Jis nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti (Mt 27, 55; 57-58).

 
Mąstymas

Po kryžiumi, pasirengusi Tave priimti, kaip nuskintą vynuogės kekę, stovi Tavo Motina – meilės ir skausmo sklidina taurė. Bet ir kitos moterys – ištikimiausios – pasiliko ir žiūrėjo į Tave – širdimi pilna susijaudinimo dėl Tavo mirties ir tylaus Marijos skausmo. Jų asmenyje prie tavęs stovi visos motinos, visos dukros, sužadėtinės ir seserys, visos moterys, meilės ir paguodos nešėjos. Tau visuomet jų reikia – žmogui, kuris kenčia ir miršta. Pažadink dar, Viešpatie Jėzau, Marijos giminės moterų, gyvų Tavo švelnaus maloningumo paveikslų, kad nuo lopšio iki kapo ir už jo, kiekvienas žmogiškas sutvėrimas galėtų jaustis mylimas ir saugus dėl Tavo švento vardo, Motinos Bažnyčios prieglobstyje. Kristau, išganymo taure, pasigailėk mūsų!
 
Tėve mūsų…
Leisk prie kryžiaus apsistoti, su Tavim drauge raudoti, likti su Tavim kartu.
 
 

XIV stotis. JĖZUS PALAIDOJAMAS

XIV. JĖZUS PALAIDOJAMAS
Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname,
kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį.
 
Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į tyrą drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užritino didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą (Mt 27, 59-61).
 
 
 
Mąstymas
 
Vakarui atėjus ant Kalvarijos kalno nusileido didžiulė tyla. Skausmas nebeturi daugiau ašarų, neturi daugiau žodžių. Suvyniotas į tyrą drobulę, gražiausiojo iš žmogaus sūnų kūnas paguldytas uoloje iškaltame kapo rūsyje. Juozapas iš Arimatėjos, gerasis mokinys, savo mylimajam Mokytojui suteikia paskutinius žmogiško gailestingumo ir religinės pagarbos patarnavimus. Saugojamas sargybos, dabar karalius miega. Tačiau nepalaidota su juo neblėstanti viltis. Taip, nes po skaudžios kančios, jis matys šviesą, po to kai buvo atiduotas kaip auka, jis regės palikuonių (plg. Iz 53, 10-11). Nakties gilumoje sėkla rengiasi dygti, oras jau pakvimpa nauju pavasariu: jį pajunta sode pasilikusi uolioji Marija Magdalietė ir kita Marija… Jėzau, mūsų Gyvenime ir Prisikėlime, mes tikime Tave!
 
Tėve mūsų…
Kristau, kai kelionę baigsiu, palmę pergalės įteiksi man dėl Motinos maldų.

 

Mąstymus parengė motina Anna Marija Canopi, benediktinių abatijos “Mater Ecclesiae” abatė

Kryžiaus kelio stočių autorius: David O’Connell