Rožinis mūsų laikais

RožančiusSpalio mėnesį visose katalikų bažnyčiose sutartinai kalbama rožinio malda. Vieni ją itin mėgsta, kiti – visai nesupranta. Knygos „Rožinis – vilties vėrinys“ autorius Br. Be­ne­dictas J. Gro­es­chelis dalijasi savo įžvalgomis apie šią seną kartotinę maldą.
2002 m. ru­de­nį ka­ta­li­kiš­ka­sis pa­sau­lis ir net pa­sau­lie­ti­nė ži­niask­lai­da bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ta, kai po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II pa­skel­bė pen­kis nau­jus teik­ti­nus ro­ži­nio slė­pi­nius. Dien­raš­čiai, ku­rių pir­muo­siuo­se pus­la­piuo­se įpras­ta skelbti ku­ni­gų ma­žu­mos mo­ra­li­nius nuo­puo­lius, at­ro­do, trum­pam už­mir­šo nuo­la­ti­nį prie­šiš­ku­mą Ka­ta­li­kų Baž­ny­čiai. Jie spaus­di­no pra­ne­ši­mus apie šį nau­ją do­ku­men­tą, o TV nau­jie­nų pro­gra­mo­se va­ka­rais taip pat apie jį kal­bė­ta. Ži­niask­lai­dos dė­me­sys kiek ste­bi­no, nes ši nau­jie­na pir­miau­sia bu­vo skir­ta prak­ti­kuo­jan­tiems ka­ta­li­kams – vi­suo­me­nės da­liai, ku­rią ži­niask­lai­da pa­pras­tai ig­no­ruo­ja. Ne­pai­sant iš­anks­ti­nių nu­si­sta­ty­mų prieš bet ko­kį mal­din­gu­mą, ypač prieš mal­din­gu­mą Ma­ri­jai, ro­ži­nis vis dar pa­trau­kia di­de­lį dė­me­sį.
Nors daug žmo­nių prak­ti­kuo­ja šį se­no­vi­nį mal­dos bū­dą, tu­rin­tį pa­na­šu­mų su dau­ge­lio re­li­gi­jų nau­do­ja­mais mal­dų ka­ro­liu­kų vė­ri­niais, da­bar ro­ži­nis ne­bė­ra toks po­pu­lia­rus kaip prieš Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mą. Pri­si­me­nu tą liūd­ną penk­ta­die­nio po­pie­t­, lap­kri­čio mė­ne­sį prieš be­veik ke­tu­rias­de­šimt me­tų, kai su ki­tais stu­den­tais sto­vė­jau ka­ta­li­kų ko­le­džo kie­me ir kal­bė­jo­me ro­ži­nį už mū­sų pre­zi­den­tą, ką tik nu­šau­tą Da­la­se. Pa­ste­bė­jau, kad ne ma­žiau kaip du treč­da­liai stu­den­tų, tvar­kin­gai ap­si­ren­gę, su kos­tiu­mais ir kak­la­raiš­čiais, lai­kė ran­ko­se ro­ži­nius. Tais lai­kais mo­ti­nos, iš­ly­dė­da­mos ry­te iš na­mų, pa­klaus­da­vo, ar ne­už­mir­šai pa­si­im­ti ro­ži­nio. Tai bu­vo ki­tas pa­sau­lis.
Ta­čiau ir da­bar ne­ma­žai jau­nų ir se­nų vis dar prak­ti­kuo­ja ro­ži­nį kaip ap­mąs­ty­mo ir pa­dė­kos mal­dą. Dau­ge­lis jį kal­ba sun­kiais gy­ve­ni­mo mo­men­tais. Po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II pa­vyz­dys, jo as­me­ni­nis mal­din­gu­mas Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai ir ro­ži­nio prak­ti­ka­vi­mas dau­ge­lį pa­ska­ti­no kal­bė­ti šią mal­dą.
 
Ko­dėl tai kar­to­ti­nė mal­da?
 
Anks­čiau, kai ro­ži­nį daž­nai grei­ta­kal­be mur­mė­da­vo bu­dy­nė­se, tai tik su­stip­rin­da­vo mū­sų drau­gų ir gi­mi­nių ne­ka­ta­li­kų įsi­ti­ki­ni­mą, kad ka­ta­li­ky­bė iš tik­rų­jų yra sun­kiai su­pran­ta­ma re­li­gi­ja. Bū­tent dėl to man pa­leng­vė­da­vo, kai mi­ru­sio­jo at­min­čiai ir pra­šant jam Die­vo gai­les­tin­gu­mo bū­da­vo kal­ba­mos ki­tos, leng­viau su­pran­ta­mos mal­dos.
Pro­tes­tan­tai, ypač Epis­ko­pa­li­nės baž­ny­čios na­riai ir pres­bi­te­rio­nai, įpra­tę mels­tis gra­žiai ir kal­bė­ti gra­žias mal­das. Me­to­dis­tai ir bap­tis­tai mel­džia­si la­bai jaus­min­gai. Vi­sus juos glu­mi­na grei­ta­kal­bis ro­ži­nio kal­bė­ji­mas. Juos stul­bi­na ne tiek tai, kad mal­dos ski­ria­mos tie­sio­giai Kris­taus mo­ti­nai, kiek tai, kad pa­vir­šu­ti­niš­kas mo­no­to­niš­kas kar­to­ji­mas ap­skri­tai ga­li bū­ti kaž­kam ski­ria­mas.
Kar­to­ti­nę mal­dą jiems sun­ku su­pras­ti ir dėl to, kad toks kar­to­ji­mas, bū­din­gas be­veik vi­soms pa­sau­lio re­li­gi­joms, pro­tes­tan­tams ne­ži­no­mas. Pro­tes­tan­tiš­ko­ji tra­di­ci­ja at­si­sa­kė ne tik dau­ge­liui re­li­gi­jų bū­din­gų mal­dos ka­ro­liu­kų, bet ir man­t­rų, t. y. kar­to­ja­mų fra­zių bei gies­mių. Kiek kar­tų mū­sų Vieš­pats pats kar­to­jo Še­mą (Įst 6, 4) ir ki­tas žy­dų ti­kė­ji­mo gar­bi­na­mą­sias fra­zes? Jis pats mums pa­li­ko trum­pą ir la­bai gi­lią mal­dą, ku­rią be pa­lio­vos kar­to­ja vi­si krikš­čio­nys. Tie­są sa­kant, to­ji mal­da yra ro­ži­nio da­lis.
Mal­dos ir gies­mės kar­to­ja­mos sie­kiant pa­leng­vin­ti są­mo­nei pa­siek­ti Die­vą, iš­reikš­ti vi­di­nius jaus­mus ir min­tis, ku­rių be­veik ne­įma­no­ma nu­sa­ky­ti žo­džiais, nes žmo­gus ne­ži­no tiks­lių te­olo­gi­nių fra­zių joms per­teik­ti ar­ba šios min­tys yra to­kios as­me­niš­kos, kad lie­ka ana­pus žo­di­nės iš­raiš­kos. Ne vi­si su­pran­ta, kad vi­di­niai mū­sų dva­si­nio gy­ve­ni­mo įvy­kiai, ypač jaus­mai, to­kie kaip džiaugs­mas, liū­de­sys, mei­lė, pyk­tis ir bai­mė, ne­per­tei­kia­mi žo­džiais, o jei ban­do­ma juos ap­sa­ky­ti, žo­džiai pa­si­ro­do ne­tin­ka­mi. Kar­to­da­mi tam tik­rus žo­džius ar net veiks­mus, pa­vyz­džiui, pirš­tais rink­da­mi mal­dos ka­ro­liu­kus, ga­li­me mels­tis ir su­si­telk­ti vi­du­je net ir la­bai trik­dan­čio­mis ap­lin­ky­bė­mis.
Tai ži­nau iš as­me­ni­nio pa­ty­ri­mo. Mėgs­tu kal­bė­ti ro­ži­nį Niu­jor­ko met­ro. Jau pats įė­ji­mas į met­ro yra apo­ka­lip­ti­nis. Įsi­vaiz­duo­ki­te tam­sią sky­lę že­mė­je ir be­ga­lę iš pa­žiū­ros ne­gy­vų kū­nų, sto­vin­čių kaip sar­gy­bi­niai ir lau­kian­čių trau­ki­nio (met­ro įpras­ta ne­ben­drau­ti tar­pu­sa­vy­je, o ir dėl triukš­mo tai ne­įma­no­ma). Ne­že­miš­kas ra­tų čerš­ki­mas bė­giais, elek­tros iš­kro­vų blyks­niai, kam nors ant bė­gių nu­me­tus bul­vių traš­ku­čių ar ko­kią ki­tą šiukš­lę, mąs­tan­čiai sie­lai ke­lia min­čių apie ke­tu­ris ga­lu­ti­nius da­ly­kus, ypač apie skais­tyk­lą ir pra­ga­rą.
Va­žiuo­jan­čio trau­ki­nio rit­me esa­ma ty­los, lei­džian­čios mies­to gy­ven­to­jui pa­si­trauk­ti į vi­siš­ką vie­nu­mą. Pirš­tais rink­da­mas ka­ro­liu­kus pa­ny­ri į slė­pi­nius. Mes, pran­ciš­ko­nai, kar­tu su vie­nuo­lio abi­tu gau­na­me ir pa­pras­tu­tį me­di­nį ro­ži­nį, ku­rio man net ne­rei­kia slėp­ti ki­še­nė­je.
Jei bū­nu per daug pa­var­gęs ar iš­si­blaš­kęs, kad su­ge­bė­čiau gi­liai su­si­telk­ti ties slė­pi­niais, aš mel­džiuo­si Šven­čiau­sia­jai Mer­ge­lei Ma­ri­jai, pra­šy­da­mas už­ta­ri­mo dau­ge­liui žmo­nių, in­ten­ci­jo­mis, ku­rias kiek­vie­nas mąs­tan­tis krikš­či
o­nis ne­šio­ja­si sa­vo šir­dy­je. Šioms mal­doms iš­se­kus, ste­biu met­ro trau­ki­ny­je va­žiuo­jan­čius pa­ke­lei­vius ir ma­tau, kad daž­nas yra sle­gia­mas gy­ve­ni­mo naš­tos. Kai ku­rie at­ro­do vi­sai nu­si­mi­nę. Kiek­vie­nam iš jų ski­riu be­si­lie­jan­čias, švel­nias, gra­žias, gy­dan­čias „Tė­ve mū­sų“ ir „Svei­ka, Ma­ri­ja“ ei­lu­tes. „Tai ne­pa­kenks ir nie­ko ne­kai­nuo­ja“, – pa­sa­kė Pe­le­nų die­ną vie­na se­na žy­dė, kai pa­bars­čiau jai ant gal­vos pe­le­nus.
Kar­to­ja­ma mal­da gy­do sie­lą. Ne­vil­ties aki­mir­ko­mis ro­ži­nis ga­li tap­ti iš­si­gel­bė­ji­mo prie­mo­ne. Ne­se­niai iš­aiš­kė­jo, kad Mo­ti­na Te­re­sė iš­ti­sus de­šimt­me­čius iš­gy­ve­no dva­sios su­te­mas. Tais gy­ve­ni­mo tarps­niais, kai rei­kia tie­siog iš­tver­ti, ver­ta pri­si­min­ti šiuos žo­džius, ku­riuos ji ra­šė sa­vo dva­sios va­do­vui.
Ne­ga­liu net nu­sa­ky­ti, kaip blo­gai jau­čiau­si ki­tą die­ną – vie­nu me­tu at­ro­dė, jog ne­be­iš­tver­siu – ta­da pa­ė­miau ro­ži­nį ir la­bai lė­tai, net ne­me­di­tuo­da­ma ir ne­mąs­ty­da­ma – kal­bė­jau jį lė­tai ir ra­miai – ir tas mo­men­tas pra­ėjo – ta­čiau tam­sa to­kia gi­li, o skaus­mas toks stip­rus – bet aš vėl pri­imu vis­ką, ką Jis duo­da, ir duo­du vis­ką, ką Jis ima.
Tai­gi net Mo­ti­nai Te­re­sei ro­ži­nis bu­vo ne tik mal­din­gu­mo ak­tas, bet ir prie­globs­tis, tam tik­rais mo­men­tais ap­sau­gan­tis nuo vi­di­nių tam­sos jė­gų aud­rų.
Nors dau­ge­liui kul­tū­rų mal­dos ka­ro­liu­kai bu­vo ži­no­mi tūks­tan­čius me­tų, ka­ta­li­kų mal­dos ka­ro­liu­kų vė­ri­nys, ro­ži­nis, at­si­ra­do vi­du­ram­žiais; grei­čiau­siai tam tu­rė­jo įta­kos kry­žiuo­čiai, ku­rie Ry­tuo­se su­si­pa­ži­no su mal­dų ka­ro­liu­kų prak­ti­ko­mis. Ma­no­ma, kad Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ro­ži­nį XV am­žiu­je iš­po­pu­lia­ri­no do­mi­ni­ko­nas pal. Ala­nas de la Ro­che. Ne­tru­kus pa­pli­to pran­ciš­ko­nų sep­ty­nių de­šim­čių ro­ži­nis. Į šį bu­vo įtrauk­ti to­kie slė­pi­niai kaip Iš­min­čių pa­gar­bi­ni­mas ir Kris­taus pa­si­ro­dy­mas Mo­ti­nai po pri­si­kė­li­mo. Ta­čiau pen­kio­li­kos de­šim­čių do­mi­ni­ko­nų ro­ži­nis iki šiol Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je bu­vo po­pu­lia­riau­sias.
Ro­ži­nis su­tei­kia mums ga­li­my­bę ke­lioms mi­nu­tėms pa­si­trauk­ti nuo gy­ve­ni­mo triukš­mo ir bruz­de­sio, kaip jau ma­tė­me, net nuo met­ro trau­ki­nio triukš­mo. Mū­sų įtemp­ta­me šian­die­nia­me gy­ve­ni­me, ku­pi­na­me blaš­ky­mo­si ir nu­si­vy­li­mų, ro­ži­nis vei­kia kaip ste­buk­lin­ga prie­mo­nė, pa­de­dan­ti mels­tis ir pri­si­lies­ti prie Die­vo, Šven­čiau­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos ir šven­tų­jų. Tai ypač ge­ras bū­das to­bu­lė­ti ir gi­liau su­pras­ti Jė­zaus Kris­taus Evan­ge­li­ją. Man at­ro­do, kad šiuo me­tu krikš­čio­nims nė­ra nie­ko svar­biau kaip vis la­biau duo­tis ve­da­miems evan­ge­li­nių Kris­taus žo­džių ir įsi­leis­ti juos į sa­ve. Ro­ži­nio slė­pi­niai ve­da mus per vi­są Evan­ge­li­ją į am­ži­no­jo gy­ve­ni­mo, mig­lo­tai, bet iš­raiš­kin­gai pa­vaiz­duo­to Ap­reiš­ki­mo Jo­nui kny­go­je, slė­pi­nius.
 
Br. Be­ne­dict J. Gro­es­chel, C.F.R
Iš anglų kal­bos ver­tė Saulius Jonas Maceina