Advento mąstymai kiekvienai dienai. Antroji savaitė

ANTROSIOS SAVAITĖS TEMOS SANTRAUKA:
DIEVO GAILESTINGUMAS
 
IIATGAILA
 
Jonas Krikštytojas skelbė nuodėmių atleidimą ir kvietė žmones į atgailą. „Jis skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Mk 1, 4). Jėzus skelbė tą patį: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė, atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15). Dievas norėjo, kad visi žmonės gyventų glaudžiame ryšyje su Juo.
Tą planą suardė nuodėmė. Šis pirminis pasipriešinimas, pasireiškiantis neklusnumu, yra palietęs kiekvieną žmogų. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis įsiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Bet Dievas parodė žmogui savo meilę, siųsdamas savo Sūnų į pasaulį, kad mus atpirktų iš tos padėties. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8). Šiandien daug žmonių yra praradę jautrumą nuodėmei. Kartais net nepripažįsta paties polinkio į nuodėmę. Todėl mums reikia melstis, kad mes atpažintume nuodėmę savo kasdieniame gyvenime.
 
DIEVO ATLEIDIMAS
 
Dievas nenori mūsų pasmerkti, bet išlaisvinti iš nuodėmės. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17). Šv. Dvasia mums padeda atpažinti mūsų nuodėmes ir su nusižeminimu priimti atleidimą (1 Jn 1 , 8-9 ir Jn 16, 8-11). Pasaulyje daugybė žmonių yra pašalinę Dievą iš savo gyvenimo. Kiti net kaltina Dievą, kad jų maldos neišklausytos. Tačiau, kai mes, atpažinę savo nuodėmes, nuoširdžiai kreipiamės į Dievą, galime būti tikri, kad Jis atleis. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“(1 Jn 1, 9).
 
SANTYKIŲ PAGYDYMAS
 
Dažnai santykius šeimoje ir tarp atskirų žmonių sugriauna pyktis, neatleidimas, apkalbinėjimai, įtarimai, smerkimai, noras atkeršyti ir panašiai. Jėzus nori šiuos pairusius santykius pagydyti savo dosnia meile, suteikdamas dovanai savo atleidimą. O mes turime prašyti Šv. Dvasios mums nurodyti tuos nuodėmingus jausmus, kurie dar slypi mumyse. Atgailaudami ir melsdamiesi pajėgsime kitiems atleisti. Išpažintyje priimame Dievo atleidimą ir gydymą: dažnai tai būna pradžia tikrojo ryžto siekti darnos.
Šeimos santykių gydymas ypač svarbus. Yra būtina paskirti laiko apmąstyti savo santykius su kitais šeimos nariais, ypač prisimenant tuos momentus, kada esame kitus užgavę ar įskaudinę. Atpažinę savo kaltę, privalome prašyti jų atleidimo. Tai būtų proga pareikšti savo meilę vienas kitam ir pasiryžti susilaikyti nuo įvairių įžeidimų žodžiais ar veiksmais. „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams.“ (Ef 4, 29) Per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą mes tapome „nauji kūriniai.“ Ruošdamiesi Kalėdoms, mes visi esame raginami susitaikyti su Dievu (2 Kor 5, 20) ir vienas su kitu.
 
  • Ryžkis šią savaitę kasdien skaityti nurodytus Šv. Rašto skyrelius;
  • prašyk Šv. Dvasios, kad padėtų suprasti, ką skaitai.
ANTROSIOS SAVAITĖS
ŠVENTRAŠČIO SKAITINIAI BEI MINTYS MĄSTYMUI
 
PIRMOJI DIENA
 
Mk 1, 14-15
Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Per visą Senąjį Testamentą Dievas žadėjo Mesiją, ateisiantį ir sugrąžinsiantį ryšius, prarastus žmogui prieštaraujant savo mylinčiam Sutvėrėjui. Nuodėmė ir atsiskyrimas nuo Dievo užtemdė žmonių protą tikrajai Dievo pažado reikšmei. Daugelis manė, kad atėjęs Mesijas atnaujins politinį ir materialų gyvenimą. Iš tikrųjų tol, kol mes nesuprantame nuodėmės pasekmės ir reikalingumo Jėzų Kristų išpažinti savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu, tol mes kreipsimės į Viešpatį prašydami Jo tik gerinti mūsų žemiškąjį gyvenimą. Todėl mūsų maldos taip dažnai tėra vien prašymų maldos, atspindinčios rūpestį savimi.
Pradėdamas savo misiją, Jėzus aiškiai pabrėžė Jo į žemę atėjimo tikrąjį tikslą – Dievo karalystė yra čia pat ir kad visi vyrai ir moterys kviečiami į atgailą.
Ką reiškia atgaila? Tikra, nuoširdi, pilnutinė atgaila yra savo minčių, veiksmų, kalbos ir gyvenimo būdo, priešingo Dievo valiai, pakeitimas. Atgaila yra žmogaus proto, širdies ir valios pakeitimas. Tai vidinė dvasinė realybė.
Praeitos savaitės mąstymuose daugelį kartų buvo raginama skaityti Dievo Žodį. Jei jo nenustosite skaitę, aiškiau suprasite Dievo valią savo gyvenime. Pamažu pradėsite pažinti save ir tikrąją savo padėtį, neretai nuodėmės aptemdytą ir iškreiptą. „Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, – VIEŠPATIES žodis. (Iz 55, 8).
Nuoširdi atgaila yra Šv. Dvasios dovana, vedantį žmogų į savo nuodėmių atpažinimą – meilės tiek Dievui, tiek artimui atmetimą. Atpažinus tai kaip savo pagrindinę nuodėmę, turime pajusti atsakomybę ir rasti jėgų nusigręžti nuo nuodėmės. Tada galutinis žingsnis lieka prašyti mūsų mylimo Tėvo atleidimo, kuris yra mums duotas Jėzaus Kristaus išlietu krauju.
 
MALDA: (prisimink: svarbu susikaupti, nurimti, gal kelis kartus giliai atsikvėpti, mintimis nusileisti į širdies gelmę… tik tada mintimis kalbėti/melstis).
Dangiškasis Tėve, Tu kvieti mane į atsivertimą, į atgailą, į atpažinimą. Nesu ten, kur Tu norėtum. Nuodėmė mane sulaiko, temdo, varžo. Išpažįstu Tau, kad esu nusidėjęs, kad pasiduodu blogio traukai. Paliesk mane savo malone, suteik man atgailos malonę, sustiprink ryžtą ir pastangas rinktis Tave ir Tavo vertybes. Padėk man kurti Tavo teisingumo, meilės, tiesos, gailestingumo Karalystę.
 
ANTROJI DIENA
 
Rom 13, 11-14
„Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau, negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“
Prieš penkiolika šimtmečių ši ištrauka iš laiško romėnams taip palietė jauną inteligentą ir gyvenimo vilionėms pasidavusį žmogų, kad jis jautėsi tarsi nuginkluotas savo netikėjime ir gyvenimo įpročiuose. Išsigandęs savo nuodėmingos praeities ir Gyvojo Dievo atmetimo, jis sušuko su gailesčiu, bet džiaugsmingai: „Per vėlai aš Tave pamilau, o Groži, esantį nuo amžių ir visuomet naują“. Šis jaunas žmogus – Šv. Augustinas – tapo garsiu tikėjimo mokytoju ir vyskupu; vadinasi, nebuvo „per vėlu“. Jis priėmė Dievo malonę, parodžiusią jam jo paties ir pasaulio tuštybę, kad gyveno klaidoje siekdamas vien pasitenkinimo, sėkmės ir garbės, leidosi į nuodėmingus santykius bei kitus pasaulio malonumus. Šv. Dvasiai veikiant jis savo gyvenimo vairą pasuko Dievo pusėn.
Nei vienam nėra per vėlu. Dievas nori, kad ir tu pagalvotum, koks svarbus yra Jo kvietimas. Tai kvietimas į išganymą. Tai kvietimas gyventi išlaisvintam iš nuodėmės jau dabar. Tai išganymas ne tik mirtyje, amžinybėje, bet jau dabar. Tam ir Jėzus Kristus atėjo, kad gyventume išlaisvinti iš nuodėmes jau dabar. Nėra ko žaisti nei su nuodėme, nei su laiku, nes nežinome nei dienos, nei valandos. Prašyk Šv. Dvasios, kad Ji parodytų tavo nuodėmę. Gręžkis į Jėzų Kristų, nes Jis jau nugalėjo nuodėmės blogį, ir tai jau dabar gali patirti savo gyvenime.
Žinome, aplinka veikia. Pasaulio dvasia nuolatos bando įtikinti, kad viskas gerai ir kad nėra rimto reikalo kuo nors rūpintis. Bet Šv. Paulius, rašydamas korintiečiams, sako: „Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai Ji yra paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Kristaus šlovės – Evangelijos šviesos; ogi Kristus yra Dievo atvaizdas“ (2 Kor 4, 3-4). Ten pat rašo: „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“. (2 Kor 6, 1-2).
 
Baik maldele savais žodžiais. …atpažįstu nuklydimus, jau dabar išganymo metas, jau dabar Jėzus nori veikti mano gyvenime, noriu „apsivilkti“ Jėzumi Kristumi… atsiverk, prašyk, pasivesk…
 
TREČIOJI DIENA
 
Jn 16, 7-8
„Bet sakau Jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš Jį jums atsiųsiu. Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“.
Mes norime save apginti ir net savo nuodėmingumą pateisinti. Tai dažnai pasireiškia teigiant, kad nuodėmės iš viso nėra. Kartais kita reakcija pasireiškia prisiimant visą kaltę ir gyvenant apimtiems kaltės jausmo ar įsitikinus, jog esame pasmerkti; ir tai neretai veda į depresiją ir neviltį. Toks galvojimas parodo, kad pagrindinės Evangelijos tiesos nesuvoktos. O pagrindinės tiesos parodo ne tik žmogaus nuodėmingumo polinkį, bet ir Dievo išganingą veikimą per Jėzų ir Šv. Dvasią. Šią savaitę paskaitykite žmonijos sukilimo prieš Dievą istoriją Pradžios knygos 3 skyriuje (ST).
Pažiūrėkime į kai kuriuos nuodėmės bruožus:
 
  1. Netikėjimas: Adomo ir Ievos susigundymas buvo neklusnumas Dievui; jie pakluso piktojo vilionei. Tai darydami, jie atmetė Dievo Žodį.
  2. Nepriklausomumas: Adomas ir Ieva panoro gyventi savarankiškai, nepriklausomai nuo Dievo. Jie manė galėsią kontroliuoti savo gyvenimą be Dievo. Jie atmetė Dievo autoritetą.
  3. Jausmai viršija tiesą: Dievo sutverto žmogaus protas veikiamas Dievo Dvasia, o jausmai – proto kontrolėje. Nuodėmė sudarkė Dievo nustatytą tvarką. Pirmieji tėvai panaudojo savo protą Dievo apreiškimui atmesti ir priėmė šėtono gundymus nepasitikėti Dievu. Reiškia, jie priėmė sprendimą vadovautis savo jausmais, o ne protu: „Medžio vaisiai yra patrauklūs akims“.
  4. Apgavystė ir baimė: Pirmutinis neklusnumo vaisius yra baimė. Kai Dievas prakalbino Adomą, šis nedavė Dievui tikslaus atsakymo, bet pirma apkaltino žmoną ir paskui patį Dievą, kad davė jam tokią draugę, ir slėpėsi nuo Dievo.
Jėzus apaštalams pasakė, jog atsiųs Šv. Dvasią, kuri atskleis tiesos pilnatvę, ir toje pilnatvėje bus tiesa apie nuodėmingumą. Pirmųjų tėvų neklusnumo nuodėmė neretai pasikartoja ir mūsų gyvenime. Popiežius Jonas Paulius II: „Taip šį nuodėmingumą pamatę, mes atrandame dvigubą dovaną — tiesos dovaną, kurią atskleidžia sąžinė, ir išganymo tikrumo dovaną. Tiesos Dvasia yra mūsų Patarėja.“
 
Malda: Sutelkęs mintis, nuolankiai nusižemink Dievo akyse, patirk savo menkumą, nuodėmingumą, silpnumą. Prašyk Jo pagalbos, Jo Šv. Dvasios. Pajusk ne tik vidinę gėdą, nejaukumą, bet ir viltį būti išlaisvintam iš savo silpnumų. Yra Jėzus. Čia pat, šalia ir laukia tave gydyti, išlaisvinti, prisiliesti ir laiminti. Melskis savais žodžiais….
 
KETVIRTOJI DIENA
 
Ef 4, 1-3
„Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite dvasios vienybę taikos ryšiais.“
Dievas nori, kad mes darniai, nuoširdžiai sugyventume. Žmonijai atsisakius bendrauti su Dievu, galimybė taikiai sugyventi buvo giliai pažeista. Kai gyvenimą teikianti versmė atmesta, sunku išlaikyti draugiškus ryšius vien savo jėgomis. Nuodėmės pasekmės pažeistas žmogus neišvengiamai veikiamas blogio ir pats tampa blogio skleidėjas savo aplinkoje. Tai pasitvirtina tiek žmogaus gyvenime, tiek pačioje visuomenėje. Nesunku pastebėti vidinės netvarkos bei iš to išplaukiančių veiksmų pasekmes. (Reconciliatio et Paenitencia 15).
Advento laikotarpiu bandykime su Dievo pagalba išgydyti nutrūkusius tarpusavio santykius. Mąstydamas apie savo gyvenimą ir tarpusavio bendravimą, prašyk Šv. Dvasios, kad parodytų tavo neatlaidumo, savęs pateisinimo, neapykantos, kritiškumo kitiems ar bet kokio nors kito neigiamo elgesio priežastis. Visa tai skaldo bendruomenę ir apsunkina tarpusavio meilę. Galbūt esi pasidavęs nevilčiai, nebetiki, jog Dievas gali pagydyti ir išsilaisvinti. Dangiškasis Tėvas per Jėzaus Kristaus kryžiaus ir mirties pergalės malonę gali išgydyti gyvenimo sužalotą širdį bei nutrūkusius tarpusavio ryšius.
Gal yra žmonių, kurių mes nemėgstame, su kuriais sunku draugauti, bendrauti. Gal tie žmonės širdyje nešioja neigiamus nusistatymus, sunkiai atleidžia, ypač tiems, su kuriais praeityje yra turėję blogų išgyvenimų, arba tiesiog yra žmonių, kurių elgesys mus erzina. Apie tai Jėzus pasakė labai stipriai: „O aš jums sakau, jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui ‚pusgalvi‘, turės stoti prieš aukščiausią teismo tarybą. O kas sako ‚kvaily‘ – tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 15, 22). Jėzaus pamokymas aiškiai pasako, jog yra nuodėmė, jei mes tą, kurį Dievas pašaukė, Kristus išganė ir Šv. Dvasia pašventino, traktuojame negatyviai bei paniekinančiai. Todėl turime gailėtis ir prašyti atleidimo už tuos momentus, kada mes nepriėmėme kitų, kaip vienos šeimos narių Kristuje.
 
PENKTOJI DIENA
 
Ef 2, 14-16
„Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sukurtas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą.“
„Jis (Kristus) yra mūsų taika.“ Gal kai galvojame apie Jėzų, ateinantį į šį pasaulį, mes Jį įsivaizduojame kaip bejėgį, silpną kūdikį. Tačiau Kalėdų reikšmė yra daug gilesnė. Tai yra mūsų pačių išganymo minėjimas, tikra šventė, žyminti tai, kad Jėzus atėjo „išgelbėti savo tautą iš nuodėmių“ ( Mt 1, 21). Jis ateina kaip taikos Dievas, kuris savo kryžiaus auka atneša žemėn taiką. Jis panaikina nesantaiką tarp Dievo ir žmonijos. Visa nesantaika tarp žmonių yra kaip tik toji pati puikybė ir išdidumas, dėl kurio Jėzus buvo reikalingas. Šis išdidumas yra nuodėmė, o nuodėmė veda į mirtį. Tik tada, kai mes visiškai suprasime nuodėmę, pažinsime išganymo reikšmę. Aišku, maloniau pasiteisinti ir smagiau, kai mums kas pataria nekartoti neigiamų dalykų; tuo save paguodžiam, nes išvengiam įvardinti, kas bloga; kiti net pataria nekalbėti apie nuodėmę, verčiau apie Dievo meilę ir Jo gailestingumą. Nuodėmė tikra. Nuodėmė palieka savo pasekmes, atsiskyrimą nuo Dievo. Tam ir Kalėdos, tam ir Jėzus.
Kad labiau suprastume Dievo meilę, reikia suprasti savo atsiskyrimo nuo Dievo bedugnę. Laisvu savo valios pasirinkimu mes pastatome save prieš Dievą ir savo išdidumu tampame Jo konkurentai. Pagalvok, kaip dažnai tavo mintys sukasi tik apie save patį? Dievas nori, kad mes paklustume Jo valiai, autoritetui ir kad nuolatos ieškotume Jo kelio. „Nebūk išmintingas tik sau; pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir venk pikto.“ (Pat 3, 7) Kaip svarbu Šv. Dvasios prašyti jautrios širdies paklusti Jo valiai.
Sakyti, jog Jėzus yra mūsų taikdarys, reiškia pripažinti, jog tik Jis, kaip Dievas ir žmogus, gali atsistoti prieš Dievą mūsų priešiškumą išteisinti.
Mes tikime, kad Jėzuje turime nuodėmių atleidimą ir sutaikinimą su Tėvu. Tikėdami į Jėzaus mirties galią, nešančią išganymą, žinome, kad nuodėmės atleistos. Jei tikėjimu mes tai priimsime, patirsime kryžiaus pergalės jėgą savo gyvenime ir mūsų gyvenimas galės keistis. Sunkiomis bandymų valandomis mes galime melstis, sakydami: „Štai Jėzaus Kristaus kryžius. Eikite šalin visos tamsios jėgos, nes Jėzus atnešė triumfuojančią pergalę“ (Šv. Antanas Paduvietis).
 
Malda. Jėzau, būk mano sutaikintojas, būk mano nuodėmės pergalė, įveik manyje blogį, kuris atskiria mane nuo Tėvo ir nuo kitų žmonių. Išpažįstu Tavo atėjimą, kad atėjai sutaikyti visus žmones su Tėvu, ir mane su tais, kurie mane įžeidė ar su kuriais man sunku. Padėk man suprasti, kaip nuodėmė atskiria mane nuo Tėvo, kokioje bedugnėje galiu pasilikti, ir neleisk man suklupti. Atsiduodu Tau, Tavo atpirkimo malonei ir sutaikinimui. Veik manyje ir mano aplinkoje.
 
ŠEŠTOJI DIENA
 
1 Jn 1, 7-9
„O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“.
Dievo pažadas išsipildė Jėzaus atėjimu. Todėl mums nebereikia gyventi tamsoje ir sumišime. Advento laikotarpiu, atsidavęs maldai, atgailai ir Dievo Žodžio skaitymui, viltingai lauk ir tikėkis, kad Dievas įves tave į Jo nuostabią šviesą. Melskis, kad per šias Kalėdas degsimos Kalėdinės papuošimo žvakės reikštų, jog jūsų gyvenimas ir namai apšviesti Jėzaus artumu ir palaimos tikrove.
Kodėl Jėzus yra mūsų šviesa? Todėl, kad savo kraujo praliejimu Jis panaikino mūsų nuodėmės tamsą. Šiuo būdu tobulai apvalyti, mes drįstame artintis prie Dievo. Jėzaus kančia, Jo kraujo praliejimu, tavo nuodėmės atleistos, ir panaikinta kaltė; gali atsistoti Dievo akivaizdoje švarus, be gėdos. Tu tapai vėl Dievo vaikas, kai Jėzus prisiėmė sau tavo nuodėmės bausmę. Jis sumokėjo mirties kainą už tave, kad tu galėtum gyventi amžinai.
„Taigi, broliai ir sesės, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu.“ (Žyd 10, 19-22)
Jau šiandien pagalvokime apie išpažinties sakramentą ir jam pradėkim ruoštis. Per išpažintį dėkingomis širdimis mes klaupiamės prieš Jėzų, pripažindami, kad esame išgydyti Jo žaizdomis. Ateiname pas Jį silpni ir nuodėmingi. Tikėjimu užtikrinti, randame išsivadavimą iš savo nuodėmės vergystės. Todėl ruošdamiesi prašykime Šv. Dvasią apšviesti mūsų protus ir parodyti mūsų nusigręžimus nuo Jėzaus Kristaus, kad Kristaus kryžius paliestų visas mūsų paslėptas ir apgaulingas nuodėmių šaknis.
Be to, jais tavo tarnas pamokomas, –
kas jų laikosi, gauna didelį atlygį.
Savo klaidas kas gali pastebėti?
Apvalyk mane nuo kalčių, kurių nejaučiu! (Ps 19, 12-13)
Gerai atlikta išpažintis suteikia mums Dievo ramybę. Popiežius Jonas Paulius II išpažintį apibūdina kaip širdies gelmės šventę, sugrąžinančią prarastą džiaugsmą, kurio tiek daug žmonių jau nebepažįsta. Galime artintis prie Dievo visiškai pasitikėdami, jog esame Jo vaikai, išlaisvinti iš blogio ir mylimi. „Tuo būdu dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 11)
 
SEPTINTOJI DIENA
 
1 Pt 1, 18-21
„Juk jūs žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris Jį prikėlė iš numirusių ir suteikė Jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą.“
Šiame laiške Šv. Petras moko naujus krikščionis suprasti, kokią dovaną jie yra gavę. Krikštu suteikiama naujojo gyvenimo dovana. Jėzus savo krauju atpirko mirties bausmę, kurią mes užsitarnavome savo nuodėmingu gyvenimu. Gaunamas naujasis gyvenimas yra mūsų amžinojo paveldėjimo užstatas. Krikštu visi gauname šios galimybės sėklą. Tačiau stokodami supratimo, apleisdami maldą ir nesidomėdami Dievo Žodžiu, daugelis krikščionių nepatiria šio naujo gyvenimo tikrumo. Kaip nuostabu, kad skiriate laiko ir bendraujate su Dievu naudodami šią Advento programą.
Tik tada, kai Evangelijos tiesos pakeis mūsų įprastą būdą galvoti, pradėsime pastebėti pasekmes savo gyvenime. „Visa žmonija – kaip žolė, jos gražumas – kaip laukų gėlės. Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo Žodis tveria amžiais“ (Iz 40, 6-8).
Koks gali būti gyvenimas, valdomas įpročių ir pasidavęs lėkštam galvojimui? Tai gyvenimas be vertybių, nevaisingas ir neefektyvus, ir pats žmogus nelaimingas. Toks gyvenimas stokoja Dievo šviesos, dar reikia Šv. Dvasios atnaujinimo. Šėtonas nuolatos veikia mūsų aplinką ir mus pačius. Jis nuolatos kiša visokį melą, kad tik atitrauktų mūsų mintis nuo Dievo plano. Šv. Paulius Efeziečiams rašo: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės“ (Ef 4, 17). Paulius suprato, kad nuodėmingo elgesio šaknys slypi klaidingame žmogaus protavime. Klaidingas protavimas veda žmogų į abejones, gyvenimo prasmės praradimą, nusivylimą, suirutę. Gyvenimas tampa nesustojama pastanga užpildyti tuštumą nesibaigiančiais išgyvenimais ir nuolat siekiama garbe.
Būdami vienybėje su Kristumi, mes galime naudotis Jo teikiama išmintimi ir jėga. Todėl tebegyvenant medžiaginiame pasaulyje, yra įmanoma tuo pačiu gyventi ir dirbti dvasinėje plotmėje. Su Kristaus dvasia pajėgiame suprasti, matyti ir pakeisti savo klaidingus nusiteikimus bei mūsų priešingus nusistatymus, išplaukiančius iš sužalotos prigimties. Krikščionis yra budrus savo galvojimu, žodžiais bei veiksmais, saugodamas, kad visas gyvenimas atitiktų Kristaus dvasią. „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula.“ (Rom 12, 2)
 
Antros savaitės pabaigoje:
 
  • perskaityk dar kartą antros savaitės temą;
  • kas labiausiai išryškėjo, kas labiausiai prabilo širdžiai;
  • dėkok Viešpačiui;
  • pasiryžk ateinančią savaitę būti ištikimas maldai ir Šv. Rašto skaitymui.
Parengė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys