Advento mąstymai kiekvienai dienai. Ketvirtoji savaitė

KETVIRTOSIOS SAVAITĖS TEMOS SANTRAUKA
JĖZUS – PAŽADO IŠPILDYMAS
 
IVJėzus išpildė Senojo Testamento pažadus ir pranašystes. Naujasis Testamentas sako, kad Jėzus yra „Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“ (Žyd 1, 3); „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15).
Pirmiausia mes išpažįstame Jėzų, kaip IŠGANYTOJĄ, kuris mus išlaisvina iš nuodėmių ir kaltės. Dvasiniam gyvenimui bręstant, išpažįstame Jėzų, kaip savo asmeninį VIEŠPATĮ ir Trejybės asmenį. Mūsų tikėjimui gilėjant, didėja ir Jėzaus pažinimas, o šis pažinimas neišsemiamai mus veda prie vis naujos gelmės.
 
JĖZAUS MEILĖS PAŽINIMAS
 
Paulius meldėsi, kad Efezo krikščionys labiau suprastų Kristaus meilę. „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės turtų suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia tapti tvirtais vidiniais žmonėmis, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.“ (Ef3, 16-19). Pažinti Jėzų Kristų – reiškia suprasti, kokia didelė yra Jo meilė kiekvienam žmogui, neišskiriant net didžiausio nusidėjėlio. Jėzaus meilės nepajėgsime visiškai suprasti, todėl tikėjimo gyvenimas yra dinamiškas ir nuolat besikeičiantis.
 
PAŽINTI JĖZŲ
 
Mūsų gyvenimo tikslas vis labiau pažinti Jėzų ir Jį pasirinkti savo gyvenimo Viešpačiu. Todėl ruošiantis Kalėdų šventėms, esame raginami skirti laiko susimąstymui, gilintis į Dievo Žodį. Gera permąstyti tikėjimo tiesas, pvz., „Tikiu į Dievą Tėvą“ maldoje. Kartodami tikėjimo tiesas ir į jas gilindamiesi, giliau pažinsime Jėzų.
 
ŠV. DVASIA PARODO MUMS JĖZŲ
 
„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus Ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“ (Jn 16, 13-14). Svarbu dažnai malda kreiptis į Šv. Dvasią ir prašyti jos malonių, nes kaip Šv. Pauliui, taip ir mums, Dievo malonės įkvėptas pažinimas veda mus į tiesos pilnatvę.
Melskimės prašydami, kad Šv. Dvasia vis daugiau atskleistų mums Jėzų, ištikimą Tėvo Sūnų, ir išpažinkime Jį savo Išganytoju ir gyvenimo Viešpačiu. O Adventui pasibaigus, ryžkimės ir toliau skaityti Šv. Raštą.
 
Šia paskutinę Advento savaitę stenkis kasdien:
 
  •  perskaityti kiekvienos dienos meditaciją ir nurodytus Šv. Rašto skyrelius;
  •  prašyti Šv. Dvasios pagalbos suprasti, ką skaitai;
  •  savais žodžiais kalbėtis su Jėzumi, išpažinti Jį savo gyvenimo Viešpačiu.
PIRMOJI DIENA
 
1 Pt 1, 10-11
„Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.“
Šv. Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentas, pabrėžia pagrindinę tikėjimo tiesą – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tai įvykiai, kuriais mes buvome išgelbėti iš žmogaus nupuolimo pasekmių ir buvo sugrąžinta Dievo vaikų malonė. Per Kalėdas švenčiam Jėzaus gimimą, bet svarbu tai neatsieti nuo viso Jėzaus gyvenimo. Evangelijose skaitome apie žmogišką Jėzaus gyvenimą, Jo mokymą, mirtį ir prisikėlimą.
Kalėdų laikotarpiu dažniausiai mąstome tik apie Jėzaus gimimą, neįsigiliname į Jo atėjimo prasmę, pasiliekame tik sentimentaliame Kalėdų švenčių supratime. Kas Tave labiau jaudina: ar mintis, jog kūdikėlis ėdžiose guli, ar tai, ką Jėzus pasiekė savo mirtimi ir prisikėlimu? Pranašai kalbėjo apie Kristaus kančią ir iš jos kylančią garbę. Šv. Dvasiai veikiant, jie suprato pasaulio padėtį, net prieš Kristaus atėjimą. Jie kreipė dėmesį į tragiškas bedievybės pasekmes: nuodėmę, kaltę, gėdą, dvasinę vergiją. Visuo¬met prieš akis turėjo išganymo pažadus. Dažnai jiems nebuvo aišku, kaip tai atsitiks. Jų tikėjimas Išganytojo tikrumu buvo nepajudinamas. „O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, – išklausys mane mano Dievas!“ (Mch 7, 7).
Dievo meilė didesnė, negu mes galime įsivaizduoti. Dangiškojo Tėvo meilės įrodymas yra Jėzus, kuris su meile priėmė net mirtį ir sunaikino nuodėmės vergiją. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis.“ (1 Pt 2, 24). Mes galime pasitikėti, kad kiekviena nuodėmė, kuri buvo ar bus padaryta, yra atpirkta Jėzaus pralietu krauju. Taip pat yra ir su visom mūsų nuodėmių pasekmėm. Prisiminę savo nuodėmes, jaučiame gėdą ar kaltės jausmą, ir tai gali neigiamai paveikti mūsų santykį su Dievu. Kai nuodėmės išpažintos, jos atleistos ir toliau esame kviečiami gyventi pasitikėdami Dievu – taip Jis mus gydo.
Advento metu kreipkimės į Kristų su dideliu troškimu. Mes galime būti išlaisvinti nuo viso to, kas vargina širdį. Tai Dievo pažadas mums. Melskime Šv. Dvasią, kad parodytų tai, ką reikia gydyti. Kreipkimės į Jėzų su dideliu pasitikėjimu, kviesdami Jį į savo širdį ją išgydyti ir suteikti vidinę ramybę.
Malda: Dangiškasis Tėve, štai esu. Atėjau toks, koks esu. Dėkoju už tikėjimo malonę, už viltį, kad nebūčiau blogio vergas, kad galėčiau sulaukti Tavo prisilietimo ir pajusti vidinę laisvę. Kad galėčiau pasitikėti, jog esi drauge mano sprendimuose ir įvykiuose. Kai pagalvoju apie __________, gėda ir kaltės jausmas mane apima. Tu atleidai ir atleidi man; ištrink šį jausmą, kuris silpnina pasitikėjimą Tavimi. Šventoji Dvasia, paliesk mane savo buvimu, savo malone, savo tikrumu, savo ramybe ir darna. Išpažįstu Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu.
 
ANTROJI DIENA
 
Lk 1, 67-75
„Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šv. Dvasios ir ėmė pranašauti: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis pažadino gelbėtoją mums galingą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų, ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia. Tuo jis rodo mūsų protėviams gailestingumą ir atsimena savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų rankos, be baimės jam tarnauti per visą gyvenimą šventumu ir teisumu jo akyse“.
Advento metu Dievas nori suteikti mums gilesnio tikėjimo dovaną. Zacharijo pavyzdys moko, kaip turėtų augti mūsų tikėjimas. Šv. Luko Evangelijoje angelas praneša Zacharijui apie Jono Krikštytojo gimimą (Lk 1, 5-25). Tuo laiku Zacharijo tikėjimas buvo silpnas, ir jis nepatikėjo angelo žinia, todėl tapo nebylys iki sūnaus gimimo. (Lk 1, 19-20).
Kai kūdikis gimė, Zacharijo tikėjimas jau buvo sustiprėjęs ir jis galėjo paklusti angelo pranešimui. Nepaisant giminių ir draugų pasipriešinimo, jis užrašė: „Jo vardas – Jonas“ – taip, kaip angelas buvo nurodęs. Visi nustebo, nes nebuvo tokio vardo giminėje. „Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti šlovindamas Dievą.“ (Lk 1, 63-64).
Kas su juo atsitiko per tuos devynis Elžbietos nėštumo mėnesius, kad jis taip pasikeitė? Jis daug mąstė apie Dievo pažadus Senajame Testamente. Savo giesmėje jis garbino Dievą sakydamas: „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą[…]kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis“ (Lk 1, 68 – 69). Jis turėjo žinoti pranašų žodžius dar prieš angelui apsilankant, nes tarnavo šventykloje, buvo kunigas ir išmanė Šv. Raštą. Tačiau Dievo pažadai jam nebuvo gyvi, todėl jo tikėjimas buvo silpnas. Tapęs nebyliu, jis giliai mąstė pranašų mokymus. Jam bemąstant, Šv. Dvasia apšvietė jo protą pakeisdama silpną tikėjimą tvirtu.
Pasimokykime iš Zacharijo. Gal ir mūsų tikėjimas yra silpnas, todėl daugiau skirkime laiko Šv. Rašto skaitymui ir apmąstymui. Tada galėsime tikėtis, kad Šv. Dvasia išugdys mumyse gyvą tikėjimą ir gilesnį Dievo pažinimą.
Malda. Dangiškasis Tėve, vesk mane į gilesnį Tavęs pažinimą. Štai aš! Štai Tu, mano Viešpatie ir Dieve, su manimi! Atsiųsk man savo Dvasią, kad ji mano vidinį alkį ir troškulį patenkintų Tavo pažinimu. O kad pažinčiau Tave, kad vis labiau Tave mylėčiau ir vis daugiau Tau atsiduočiau! Dėkoju, kad suteiki gilesnį Tavo Žodžio pažinimą. Dėkoju už tikėjimo ir vilties malonę. Meldžiu už save ir savo šeimos narius – paliesk mus visus Tavo pažinimu.
 
TREČIOJI DIENA
 
Gal 4, 4-5
„Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“.
Šiandien nemažai krikščionių nesupranta, kodėl Jėzus atėjo į pasaulį. Gal ir tiki Jėzaus atėjimu, tačiau nesuvokia, kodėl Jo atėjimas buvo reikalingas. Pakelyje į Emaus miestelį Jėzus išbarė mokinius sakydamas: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ (Lk 24, 25-26). Maldoje mąstyk: Viešpatie, kokia Tavo meilė! Tu tapai žmogumi – Tu kentėjai ir mirei už mane. Prisimink pagrindines tikėjimo tiesas ir prašyk Šv. Dvasios supratimo malonės.
Žinome ir tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį ir visa, kas jame yra. Žmogus sukurtas taip, kad gyvendamas intymiai bendrautų su Dievu. Taip pat žinome, kaip žmogus atsiliepė į Dievo gerumą. Atsisakius tikėti Dievo Žodžiu ir Jam paklusti, nebebuvo įmanoma gyventi pirmykščiame Dievo vaikų santykyje ir dalytis Jo garbe. Tik pats Dievas galėjo nutrūkusius santykius atstatyti. Žmogus, Dievo kūrinys, dar ilgai nepajėgė šiuos santykius su Dievu atnaujinti. Žmogaus supratimas buvo tiek nuodėmės aptemdytas, kad jis nepajėgė atpažinti Išganytojo. Šimtmečiais žmonės buvo ruošiami Mesijo atėjimui. Abraomas išrinktas būti naujos tautos tėvu; jo asmenyje Dievas troško, kad Jo Tautos vaikai būtų Juo paženklinti t.y. būtų šventi: „Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas.“ (Kun 19, 2).
Senasis Testamentas mums atskleidžia, kad tai buvo ilgas, nelengvas ir neretai skaudus kelias. Kai kalbama apie „laiko pilnatvę,“ reiškia, kad paruošiamasis laikas Išganytojo atėjimui jau pasibaigęs.
Jėzus nori vis iš naujo paliesti tiek visos bendruomenės, tiek mūsų asmeninį gyvenimą. Jis nori, kad tikinčiajam Kalėdos suteiktų progos sąmoningai bendrauti su Juo. Sąmoningai švęsdami esame jautresni Dievo malonei, jos veikimą greičiau atpažįstame. Dievas nori, kad šias Kalėdos atšvęstume naujai, su Juo pačiu. Dievo troškimas nepasikeitęs, jis tebėra toks pats – būtent, kad Jo žmonės būtų šventi, būtų Juo paženklinti!
Mes patys turime ruoštis Dievo veikimui savo kasdienybėje. Tai mūsų atsakomybė. Niekas už mus negali to atlikti. Todėl esame raginami kasdien malda, Šv. Rašto skaitymu, nuoširdžia atgaila įveikti savo aklumą, širdies kietumą ir gyventi viltimi, kurią suteikia Jo Dvasia.
Malda: Dangiškasis Tėve, dabar ir man yra laiko pilnatvė, laiko pilnatvė gręžtis vis iš naujo į Tave, vis iš naujo atsiverti Tavo buvimui ir veikimui. (toliau melskis kaip širdis tave veda…. ir klausyk širdimi, kaip atsakys, kokia mintį sužadins.)
 
KETVIRTOJI DIENA
 
Mt 6, 31-33
„Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „ Ką valgysime? Arba: „Ką gersime? Arba ‚Kuo vilkėsime? Visų tų dalykų labai vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, o visa tai bus jums pridėta.“
Ar įmanoma ruošiantis Kalėdų šventėms išvengti nerimo ir rūpesčių? Pasirengimas Kalėdoms atneša daugiau rūpesčių ir darbų. Reikia apsipirkti, maistą pagaminti, kalėdines dovanas supakuoti, sveikinimus parašyti, draugus ir gimines aplankyti. Visa tai užima daug laiko ir reikalauja daug energijos. Kai suprantame tikrąją Kalėdų prasmę, įmanoma būti ramiems, taikiems net ir darbų sūkuryje.
Svarbiausia suvokti, kad Kalėdos – Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, gimimas, atėjimas į pasaulį. Jėzus mus moko: „ieškokite pirma Dievo karalystės ir Jo teisingumo, o visa kita bus jums pridėta.“ Reikia skirti laiko Dievo Žodžiui ir prašyti malonės išgirsti, ką Jis nori mums pasakyti, parodyti, pamokyti. Svarbu tikėti Jo žodžiu ir laukti, kad mūsų malda būtų išklausyta. Dievas mus myli ir nori, kad mes Jį labiau pažintume.
Kai šiandien meldžiatės, prašykite Šv. Dvasios, kad Ji parodytų dvasinio pasirengimo svarbą. Tai supratę, pajusime ramybę ir taiką visuose darbuose. Tuomet medžiaginis pasiruošimas, kuris neša nerimą ir kelia rūpesčių, bus įveiktas, liks nuošalyje.
Kreipkite dėmesį, kad vaikai ar anūkai maldinga nuotaika ruoštųsi Kalėdoms. Kiek įmanoma įtraukite visą šeimą į dvasinį pasiruošimą, pavyzdžiui, ruošiant prakartėlę, ar kartu paskaitant Šv. Raštą. Net ir mažiausieji gali pajusti Dievo mokymą. Naudinga kartu kalbėti ryto ir vakaro maldas ar melstis prieš ir po valgio. Šiais ir kitais būdais tėvai savo vaikams perduoda suvokimą visų pirma ieškoti Dievo karalystės. Kas kreips dėmesį į Jėzaus žodžius, nebus apviltas ir patirs gausių malonių.
 
Malda: Dievo karalystė… Dangiškasis Tėve, teateina Tavo karalystė į mano gyvenimą, į mano šeimą, į mūsų visuomenę… Į Tavo rankas dedu savo rūpesčius, savo nuotaiką, savo darbus ir uždavinius. Palaimink juos ir visa, kas mane supa. Teateina Tavo karalystė. Apgaubk mūsų namus savo Dvasia, savo teisingumo ir tiesos Dvasia, ramybės ir gailestingumo Dvasia, meilės ir vilties Dvasia. Viešpatie Jėzau, ateik ir pasilik su mumis…
 
PENKTOJI DIENA
 
Lk 1, 35-36
„Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs ir aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
Jėzaus gimimas apreiškia mums Dievo meilę žmogui. Angelas pasakė Marijai, „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs.“ Tai parodo, kaip intymiai Šv. Dvasia dalyvauja atpirkimo darbe. Prieš mirdamas Jėzus pažadėjo apaštalams atsiųsti savo Dvasią (Jn 14, 16-17; 26; 16, 7). Apaštalų Darbų knygoje liudijama, kaip betarpiškai Šv. Dvasia dalyvavo Bažnyčios augime. Šv. Dvasios veikimas tuo nesibaigė. Kiekvienoje kartoje Šv. Dvasia yra aktyvi pavienių žmonių gyvenime ir bendruomenėse. Jos veikimas yra liudijamas ir šių dienų pasaulyje. Pažadėdamas atsiųsti Šv. Dvasią, Jėzus aiškiai pasakė, kad viena iš pirmųjų jos darbų yra parodyti tiesą tiems, kurie atsivers Jos mokymui. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus Ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi ir praneš, kas turi įvykti.“ (Jn 16, 13).
Atrodo, kad šiandieninis pasaulis dažnai klaidingai priima Jėzaus tiesas. Daug žmonių nesupranta nei savo gyvenimo tikslo, nei pažadėto pomirtinio gyvenimo. Kiti nepriima žmogaus nupuolimo realybės ir tiesos, kad reikėjo Jėzaus mirties juos išganyti. Daugybė krikščionių savo įsitikinimus grindžia ne Jėzaus Kristaus Evangelija. Daug sumaišties ir paklydimo, neapykantos ir žmogaus orumo pažeidimų. Mums labai reikia Šventosios Dvasios pagalbos.
Kaip galima atpažinti Jėzaus tiesą? Atsiminkime, kad Šv. Dvasios darbas yra mus mokyti ir parodyti ją. Skaitant Šv. Raštą, yra svarbu prašyti Šv. Dvasios malonės atpažinti ir suprasti skaitomą tiesą; be to, svarbu prašyti malonės paklusti šiai tiesai.
Viena iš pagrindinių tiesų, kurią turime suvokti, yra tai, kad mes esame Dievo vaikai, jo įpėdiniai ir dangaus paveldėtojai. Iš šios tiesos išplaukia mums teikiamos teisės ir privilegijos, ypač pažadėtos Šv. Dvasios dovanos: išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, žinojimas ir Dievo baimė. Šios dovanos padeda pažinti Dievo planą, suprasti mūsų gyvenimo tikslą, aiškiau matyti ir teisingai spręsti kasdienio gyvenimo klausimus. Šios dovanos padeda tėvams vaikus auklėti, darbdaviams ir darbininkams padeda sąžiningai ir atsakingai dirbti, kunigams ir vienuoliams padeda rūpintis tuo, kas jiems pavesta.
Melsdamiesi sąmoningai kvieskime Šv. Dvasią į savo gyvenimą, ieškokime Jos išminties kasdieninio gyvenimo aplinkybėse.
 
Malda: stok Dievo akivaizdoje…. ir melskis savais žodžiais…
 
ŠEŠTOJI DIENA
 
Lk 1, 46-50
„O Marija prabilo: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra Jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo klauso.“
Jeigu Marija nuo pat savo vaikystės nebūtų išmokusi dėkoti ir garbinti Dievą, tikriausia jos lūpomis nebūtų suskambėjusi toji nuostabi garbinimo giesmė – Magnificat. Mes žinome, kad psalmės buvo jos kasdienės maldos dalis. Tikriausiai ji buvo įpratusi kartoti psalmės žodžius: „Dėkokit Viešpačiui, nes Jis yra geras, per amžius tveria jo ištikima meilė!“ (Ps 118). Šių laikų žmogui yra nelengva garbinti Dievą. Žmogus skatinamas kuo daugiau savom pastangom siekti ir kuo aukščiau save iškelti. Žmogus išskirtinai rūpinasi savo pasiekimais ir savo geru vardu. Ar tai esmė?
Mes tikėjimu į Jėzų Kristų esame tapę „nauji kūriniai“. „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Kaip nauji kūriniai, mes turime ne save aukštinti, bet garbinti tik Dievą, mūsų Sutvėrėją. Šv. Paulius labai ryškiai pabrėžia skirtumą tarp „senojo žmogaus“ ir „naujojo kūrinio“ gyvenimo (Ef 4, 17-32). Naujojo gyvenimo prasmė – atnaujintas protas „dvasinėje gelmėje.“ „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje“ (Ef 4, 22-23). Tai labai svarbu. Nemažai savo idėjų ir gyvenimo papročių formuojame pagal šio pasaulio, atmetusio Dievą, pasiūlas. Bet Dievo noras yra atnaujinti mūsų protą ir mintis pagal Evangelijos tiesas.
Pagrindinė tiesa yra tai, kad mes esame Dievo tvariniai ir nuo Dievo priklausome. Mes neprilygstam Dievui, tačiau Jis mums parodė savo nuostabią meilę, priimdamas mus kaip savo sūnus ir dukras. Kaip mes galime atsidėkoti Dievui už tokią Jo meilę? Senasis Testamentas mums sako: „Garbinkite VIEŠPATĮ ir aukštinkite jį, kiek tik galite.“ (Sir 43, 30).
Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Redemptoris Mater“ rašo apie Marijos dėkingumo maldą: „Dievas sukūrė visa, kas visatoje egzistuoja. Sukurdamas žmogų Dievas jį padarė panašų į save patį, skirtingą nuo visų kitų kūrinių. To dar neužteko. Dievas davė save patį per savo Sūnų Jėzų Kristų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3, 16). Marija yra tos nuostabios tiesos pirmoji liudininkė.“
 
Malda: Melskimės, kad galėtume pripažinti Dievo didybę, Jo garbę ir kad Jį garbintume taip, kaip Marija garbino ir šlovino. Pasiryžkime dažnai skaityti Šv. Raštą, ypač garbinimo psalmes. Melsdamiesi Dievą garbinkime ir Jam dėkokime. Tai darydami pajusime Dievo didybę.
 
SEPTINTOJI DIENA
 
Žyd 1, 1-3
„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“.
Daugelis krikščionių įsivaizduoja Dievą esantį kažkur toli ir nepasiekiamą. Toks klaidingas Dievo supratimas yra tikrai tragiškas, nes šios dienos skaityme matome, kad „Jis yra Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas“. Mums reikia ypatingai suprasti dvi Jėzaus savybes: Jo artumą žmonijai ir Jo didybę. Jonas Paulius II kalbėjo apie Dievo artumą, pasireiškusį per Jo Sūnų: „Dievas ryškiausiai įrodė mums savo artumą siųsdamas savo Žodį, Švenčiausios Trejybės antrąjį Asmenį, kuris priėmė mūsų žmogišką kūną ir gyveno tarp mūsų.“ Tačiau mes negalime pamiršti Jėzaus didybės. Prisikėlęs Jėzus buvo išaukštintas, sėdo Tėvo dešinėje; Jam duotas vardas, kuris yra virš visų vardų. (Fil 2, 9-11). Todėl mes su didžiausia pagarba turime artintis prie Dievo, pripažindami Jo šventumą.
Kaip atsiliepiame į šią Dievo meilę, kuri mums teikiama per Sūnų Jėzų? Šv. Jonas nurodo, kaip žmogus reagavo: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ (Jn 1, 11). Kaip su mumis? Kaip mes Jį priimame? Popiežius minėtoje kalboje mokė, kaip atsiliepti: „Su didžiausiu dėkingumu ir pagarba Dievui, kuris panorėjo taip priartėti prie mūsų, su nusižeminimu ir su džiaugsmu turime kartoti: „Tu vienas esi Viešpats, Tu vienas esi Aukščiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia, Dievo Tėvo Garbei!“ Amen.
Malda: Melskimės, kad per Kalėdų šventę pajustume Dievo meilės tikrovę, kuri mums apsireiškia per Jėzų Kristų. Prašykime Šv. Dvasios pagalbos. Kartokime šią maldą kasdien: „Ateik Šv. Dvasia. Apšviesk mano protą, kad suvokčiau Dievo meilę, apreikštą Jėzaus gimimu. Padėk man suprasti, kad Jėzus yra mano Išganytojas ir kad Jis man reikalingas. Ateik Šv. Dvasia – čia ir dabar!”
 
Baigiant šią ketvirtąją savaitę:
 
  • prisimink, ką pats Viešpats yra išmokęs per kasdieninę maldą. Jei vedei užrašus, vėl juos peržiūrėk;
  • padėkok Dievui už viską, kas sužadinta Tavyje;
  • pasiryžk dažnai melsti ir skaityti Šv. Raštą;
  • paskirk laiko pasiruošti išpažinčiai. Prašyk Šv. Dvasios, kad nurodytų tavo nuodėmes, ypatingai tas, kurios tau nežinomos ir kurių lik šiol nesi pastebėjęs. Dievas trokšta tyros širdies.
Jėzus – Emanuelis – Dievas su mumis. Tikėk tuo!
 
Parengė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys