Advento mąstymai kiekvienai dienai. Trečioji savaitė

TREČIOSIOS SAVAITĖS TEMOS SANTRAUKA:
PAŽADAS ATSIŲSTI IŠGANYTOJĄ
 
IIIPo nupuolimo žmonijos padėtis buvo tragiška, beviltiška. Tačiau Dievas tuoj pat parodė savo gailestingumą, pažadėdamas atsiųsti Išganytoją. „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15).
 
ABRAOMAS – MŪSŲ TIKĖJIMO TĖVAS
 
Dievas pasirinko Abraomą ir su juo sudarė sutartį, pažadėdamas savo ištikimybę Abraomui ir jo palikuonims per amžius. „Daugiau nebūsi vadinamas Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugybės tautų tėvu. Padarysiu tave be galo vaisingą, – iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai. Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs. Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, – kuriame gyveni kaip ateivis, – visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas“ (Pr 17, 5-8). Tas pats pažadas buvo pakartotas Dovydui, kuriam buvo užtikrinta, kad vienas jo sūnų taps karaliumi (1 Kr 17, 14). Vėliau paaiškėjo, kad Betliejuje gims kūdikis, kuris bus Dovydo giminės palikuonis ir jo karalystė tęsis per amžius. „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus.“ (Mch 5, 1). Šis minimas kūdikis bus Mesijas. Nors Jis bus be nuodėmės, tačiau kentės ir mirs už visų nuodėmes. „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.“ (Iz 53, 4-5). Jo kančia nugalės nuodėmę ir piktą.
Ir tai įvyko Jėzaus atėjimu. „Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ (Mt 1, 21; Jn 1, 29). Todėl žmonėms reikia gręžtis į Jėzų, kad išsilaisvintų iš savo dvasinės vergystės.
 
PASIRUOŠIMAS PRIIMTI IŠGANYTOJĄ
 
Galime pasimokyti iš Jono Krikštytojo tėvo Zacharijo, kaip ruoštis Kalėdoms. Kai jam buvo pasakyta, kad jo žmona pagimdys kūdikį, jis netikėjo (Lk 1, 5-25). O gimdymo metui atėjus, jis jau buvo klusnus. Tikriausiai tuo laikotarpiu jis apmąstė Dievo pažadus Šv. Rašte (Lk 1, 68-69). Zacharijui buvo aišku, jog Jono Krikštytojo uždavinys buvo pranešti žmonėms, kad jų nuodėmės atleidžiamos. „Tu mokysi Jo žmones išganymo mokslo, kad būtų atleistos jiems nuodėmės“ (Lk 1, 77). Zacharijui Dievo pažadai tapo tikri, jis jais pradėjo tikėti, jo tikėjimas augo ir tapo gyvas.
 
PAŽADO IŠPILDYMAS
 
Jėzus skelbė „O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai. Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę? Ir pradėjęs nuo Mozės primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose pasakyta apie Jį“ (Lk 24-27), ir kad Jis išlaisvins juos iš nuodėmės. Ir tu gali tikėtis, kad švęsdamas Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą, esi ar gali būti išlaisvintas iš visų savo nuodėmių.
 
  • Šią savaitę skaityk kiekvienos dienos nurodytus Šv. Rašto skyrelius ir mąstymus.
  • Prašyk Šv. Dvasios, kad padėtų suprasti tai, ką skaitai.
TREČIOSIOS SAVAITĖS
ŠVENTRAŠČIO SKAITINIAI BEI MĄSTYMO MINTYS
 
PIRMOJI DIENA
 
Jok 5, 7-10
„Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio. Imkite, broliai, vargų pakantumo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu.“
Jokūbas kalba apie tai, jog patirti tikėjimo sunkumai turi ir gerų pasekmių, jie duoda laukimo ir kantrybės vaisių, ypač kai stebi netikinčiųjų gyvenimo būdo vaisius. Neretai atrodo, kad turtingiesiems viskas sekasi.„Žemėje jūs turėjote prabangų gyvenimą, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai. Jūsų turtai rūdija“ (Jok 5, 1-7). Jokūbas kreipiasi į tuos, kurie kenčia dėl tikėjimo: „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7). Jis ne tik guodžia, bet ir skatina ištverti. Gali būti keista šitaip kalbėti tiems, kurie jaučiasi prislėgti. Kadangi Dievo tiesa yra aiški, Jokūbas drįso šitaip kalbėti vargstantiems. Jis žinojo duotus Dievo pažadus Šventraštyje ir tikėjo, kad Dievo pažadas išlieka per amžius. „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžiais. “ (Iz 40, 8).
Per Kalėdas mes švenčiame Jėzaus atėjimą ir buvimą tarp žmonių. Dievo Žodis mums atskleidžia, kad Jėzus ateis ir antrą kartą, ir tuo atėjimu Jis atlygins tiems, kurie išlaikė tikėjimą, atsivėrė Šv. Dvasios veikimui, skelbė Dievo karalystę ir buvo Jam ištikimi. Daugelyje vietų skaitome Šv. Rašto įspėjimą nemiegoti, budėti, būti pasirengusiems, nes nežinome, kada Viešpats ateis. Todėl reikia tikėjimo, ištvermės ir kantrybės, dvasinės kantrybės.
Pamąstyk: kokia nuotaika gyveni, kokia tavo kasdienybė? Ar yra laukimo nuotaika, kai bendrauji su Viešpačiu? Ar tavo bendravimas su Viešpačiu maldoje padeda atpažinti Jėzų, esantį dalimi tavo kasdienybės? O gal pasiduodi įvykių sūkuriui, giliau nesusimąstai?
Laisva valia pasirenkame, laisva valia bendraujame. Kuo dažniau bendraujam su kuriuo nors asmeniu, tuo labiau tas asmuo tampa kasdienybės įvykių, minčių, džiaugsmų ar rūpesčių dalimi. Ne kitaip su Dievu. Kuo daugiau bendraujame maldoje ar Šv. Rašto skaityme, tuo labiau Jėzus tampa gyvas mūsų gyvenime.
Vidinė dvasinė kantrybė neatskiriama nuo ištvermės. Šiandien maldoje išpažink savo tikėjimą Dievo pažadais; pajusk laukimo dvasią ir prašyk malonės atpažinti Jo atėjimą.
 
Malda: (susikaupk, nusiramink, sutelk dėmesį į Viešpatį… tada melsk savais žodžiais…)
Aš tikiu Tavo ištikimybe ir meile man. Tikiu, kad Tu turi planą mano gyvenimui. Žinau, kad Tu manęs niekada neapleisi. Viešpatie Dieve, Jėzau, dėkoju. Sustiprink mano tikėjimą, kantrybę, suteik man ištvermės, malonės atpažinti Tavo atėjimą jau dabar.
 
ANTROJI DIENA
 
2 Pt 3, 8-9
„Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena. Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“
Šv. Petrui rūpėjo, kad įtikėję Jėzumi, gyventų šventai ir dorai. „Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu“ (2 Pt 3, 11). ApaštalasPetras asmeniškai buvo patyręs, kad nusižengusiam Dievas duoda malonę atsigręžti ir patirti Dievo gailestingumą ir atlaidumą. Kaip svarbu tai priimti kaip palaimą, kaip dovaną ir gailėtis dėl paklydimų. Dauguma atgailą suprantame kaip kažką nemalonaus, nes nemalonu pripažinti savo kaltę, ir todėl atgailos vengiame. Kartais nesame linkę pripažinti, kad nukrypstame nuo meilės, pasirenkame mažesnį gėrį ar net blogį ir tai nelaikome nuodėme, save teisiname, lengvabūdiškai aiškinamės.
Šv. Paulius nežiūrėjo į atgailą, kaip į rūstaus Dievo skirtą nemalonumą. Jis suprato, kad atgaila yra žingsnis arčiau Dievo, malonės momentas patirti Dievo gerumą, gailestingumą. Laiške romiečiams Paulius klausė: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4). Šv. Paulius žinojo, kad atgaila panaikina pasmerkimą ir kaltę. Viešpats mus kviečia suprasti, jog atgaila yra nuostabi dovana. Per šią dovaną esame išlaisvinti iš kaltės. Per atgailą gręžiamės į Dievą, mūsų protas tarsi išlaisvinamas aiškiau suprasti Šv. Raštą ir atpažinti Jo vedimą. Tai džiugu, ir širdyje kyla troškimas Dievą garbinti ir Jam dėkoti. Kiekvieną kartą, kai atpažįstame nuodėmę savo gyvenime, kreipkimės į Dievą prašydami Jo atleidimo. Artinkimės prie Jo neabejodami gailestingumu.
 
Malda: (nepamiršk susikaupti, nusiraminti, sutelkti dėmesį į Viešpatį…
Prašyk malonės atpažinti, kada savo pasirinkimuose ir veiksmuose elgeisi be meilės, prašyk atsivertimo malonės. Artinkis prie Dievo. Pasitikėk Juo. Gėda, kaltės jausmas, nesmagumas tesužadina nuolankumą pripažinti, jog tau reikia Dievo malonės, kad ne savo jėga ir valia įveiksi blogį savyje, bet tik su veikiančia Dievo malone, Jo gailestingumu. (Melskis savais žodžiais…)
 
TREČIOJI DIENA
 
Rom 1, 18-23
„Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių, taigi jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus“.
Taip lengva laukti ir džiaugtis Kalėdomis be Kristaus! Jei atidžiai paskaitome šią ištrauką iš Šv. Pauliaus laiško romiečiams, pastebėsime, kaip žmogus apibūdintas po nuopuolio. Ar tai perdėta? Kokia yra šių žodžių tikroji reikšmė? Šie žodžiai mums aiškiai nurodo, jog žmonijai reikėjo Jėzaus kaip Išganytojo. Be jo atėjimo, mirties ir prisikėlimo žmonės būtų likę atskirti nuo Dievo. Žmonija nusisuko nuo Dievo taip radikaliai, kad Dievo Sūnaus mirties reikėjo atstatyti santykius tarp Dievo ir žmogaus.
Kas vyko su žmonija pirmuose amžiuose, taip yra ir su kiekvienu iš mūsų šiandien. Dažnai ir mes gyvename atsiskyrę nuo Dievo, panašiai kaip ir tie, kurie gyveno Šv. Pauliaus laikais be Dievo. Klaidinga galvoti, kad mums reikia Jėzaus tik atsidūrus nelaimėje. Sunkumui praėjus, mes vėl pilni pasitikėjimo savimi, bandome gyvenimą tvarkyti nepriklausomai nuo Dievo. Kartais elgiamės su Jėzumi kaip su daktaro paskirtais vaistais. Kai naudojami vaistai pagydo, nustojame juos naudoti. Jėzui svarbu, kad mes žinotume, jog Jis yra dangaus ir žemės Viešpats. Jėzaus mirties ir prisikėlimo malonė gali atnaujinti mūsų santykius su Dievu. Jis mus myli ir nori būti dalimi mūsų gyvenimo, nori padėti įveikti kasdieninius sunkumus. Mums reikia įsisąmoninti, kad Jėzus tam ir atėjo, kad nugalėjęs mirtį ir nuodėmę, būtų kiekvienos mūsų gyvenimo akimirkos dalis.
Ruošdamiesi Kalėdų šventėms, prašykime Šv. Dvasios, kad padėtų suprasti, kodėl Jėzus gimė ir kodėl šiandien mums taip reikia Jėzaus atėjimo. Kalbėkime su Juo maldoje, Jam išpažinkime savo tikėjimą ir meilę. Pripažinkime, kad Jėzaus mums reikalingas ir pakvieskime Jį savo širdin, prašydami JO prisiliesti prie mūsų kasdienybės užduočių ir rūpesčių. Tada prisiliesime prie tikrosios Kalėdų reikšmės.
 
KETVIRTOJI DIENA
 
Lk 1, 5-7
„Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas vardu Zacharijas iš Abijo skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukė senyvo amžiaus.“
Jono Krikštytojo charakteris pasižymėjo stiprybe paklusti Dievui ir narsumu skelbti Jo žodį. Kaip jis to pasiekė? Tėvų auklėjimas jį paruošė priimti Dievo malonę. Šv. Lukas šitaip apibūdina Zachariją ir Elžbietą: jie„buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus, bei nuostatus“. Kaip ir šių dienų tėvams, taip ir tada vaikų dvasinis auklėjimas buvo nelengvas. Jono Krikštytojo tėvai buvo išmokę atpažinti Šv. Dvasios veikimą.
Štai vieno tėvo liudijimas:
„Nors gyvenome kartu su žmona ir auklėjom tris vaikus, tačiau mudviejų susikalbėjimas buvo labai menkas. Mūsų nuomonės skyrėsi daugeliu atvejų, ir bandymas rasti bendrą kalbą ar išeitį baigdavosi nesantaika ir barniais. Visą vaikų drausmę palikau žmonai, pats abejodamas savo sugebėjimu. Taip ją apsunkinau, perleisdamas visą vaikų auklėjimą jos atsakomybei.
Prieš kelis metus sužinojau, kad Dievas trokšta, kad visi Jį asmeniškai pažintume ir leistume veikti gyvenime, kad reikia šauktis Šv. Dvasios pagalbos. Išmokau melstis, maldoje bendrauti su Dievu, atverti savo širdį Jam, Jį garbinti, Jo klausyti ir atvirai Jam išsakyti visas savo baimes, įtampas ir sunkumus. Nuoširdi malda mane pakeitė. Dabar pasikeitimą bendravimas šeimoje.
Prieš keletą metų nuomonių skirtumai vedė prie skyrybų, tai atrodė beveik neišvengiama. Kai Dievas pasidarė mūsų gyvenimo centras, mudu pradėjome melstis, kartais net kartu. Dabar pajėgiame aptarti visokius sunkumus, kurių praeityje būtume vengę. Tik per Jėzaus malonę ir Šv. Dvasios pagalbą pajėgiame taikiai išsikalbėti ir susitarti.“
Dievas trokšta suteikti savo palaimą visiems žmonėms: ir vedusiems, ir nevedusiems, kunigams ir vienuoliams. Jis duoda visiems jėgų ir drąsos liudyti Kristaus gyvenimo ir mirties tikrovę savo šeimose, draugų, parapijiečių ir visų tų, kuriems tarnaujame tarpe.
Prašykime Šv. Dvasios, kad suteiktų mums savo dovanų, kurios padeda suprasti ir nešti kitiems Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną.
 
Malda: nepamiršk susikaupti, nusiraminti, sutelkti dėmesį į Viešpatį… ir kalbėkis su Juo. Klausyk tol, kol išgirsi savo širdyje atgarsį, kol pajusi Jo mintį.
 
PENKTOJI DIENA
 
Rom 5, 6 – 8
„Mums, dar tebesant silpniems, Kristus skirtu metu mirė už bedievius. Vargu, ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai mes tebebuvome nusidėjėliai“.
Visuomenė įvairiai aiškina meilės sąvoką. Pažiūrėję į žodyną, rasime žodžio meilė daug reikšmių. Šv. Rašte žodis meilė pirmiausia parodo Dievo nusiteikimą žmogui. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ ( 1 Jn 4, 10). Šv. Paulius sako, kad Kristaus mirtis įrodo Dievo meilę mums.
Dievo meilė nesibaigia tuo, kad Jis pirmas mus pamilo. Jis mato mūsų silpnumus ir rūpesčius, ištikimai ir pastoviai teikia mums Save. Su ta pačia meile Jėzus pamatė didžiulę minią ir Jam pagailo žmonių, nes jie„buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“ (Mk 6, 34). Kai minia išalko, Jėzus susirinkusius pamaitino. Bet dar labiau Jam rūpėjo žmonių dvasinis alkis, nes jie nepažino Dievo tiesos.
Nemažiau Jėzui rūpi mūsų laikų krikščionių nusigręžimas nuo Dievo, kuris veda į dvasinę tuštumą, vidinį alkį. Jėzus atskleidžia tiesą ir pats tampa išganymo kelias, netgi dvasinis maistas. Ar pasikliauji šiuo dvasiniu maistu? Ar numalšini vidinį alkį? Suprask Jėzaus mokymą.
Šioji Advento programa kviečia Tave kasdien sustoti ir bendrauti su savo Kūrėju. Skaityti ir mąstyti Jo Žodį. Diena iš dienos melstis ir kalbėti su Juo. Svarbu Tavo ištikimybė ir pastovumas. Skaitydamas Šv. Rašto ištraukas, bandyk suprasti, ką ištrauka nori atskleisti ir tau pasakyti.
Prašyk Šv. Dvasios malonių parodyti, koks didingas Dievas; savo širdimi Jį garbink ir šlovink, pripažink Jį esant virš visko, visa palaikančia jėga ir gyvybe. Jis vienintelis Visatos Valdovas. „O VIEŠPATIE, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje. O VIEŠPATIE, tau priklauso karalystė, tu išsiaukštinai save kaip visatos galva.“ (1 Kr 29, 11)
Kai tikėjimo tiesas sąmoningai išpažįstame ir kartojame, jos pasidaro aiškesnės ir tuo pačiu užtvirtina Dievo meilės tikrumą mūsų širdyse.
 
Malda: susikaupk, nuramink mintis, sutelk dėmesį į Viešpatį… ir kalbėkis su Juo. Nepamiršk nutilti ir klausyti, būti tyloje, kol išgirsi savo širdyje atgarsį, kol pajusi Jo mintį. Garbink, šlovink, dėkok…
 
ŠEŠTOJI DIENA
 
Jn 1, 1-3
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“.
Šv. Jono Evangelijos pradžia įspūdinga, priverčia susimąstyti, leidžia suprasti, kad toliau bus rašoma apie kažką nepaprasto. Visoje Šv. Jono Evangelijoje bandoma parodyti Jėzaus didingumą ir galybę. Evangelijos pradžia, vadinama ‚prologas‘, įveda mus į mistinį skaitymą. Autorius aiškiai suvokė, jog Jėzus nepradėjo savo gyvenimo gimimu Betliejuje, bet egzistuoja nuo amžinybės. „Pradžioje buvo pas Dievą.“ Jėzus buvo tobuloje meilės vienybėje su Tėvu. Jėzus, lygus Dievui visais atžvilgiais, paklusdamas Dieviškajai Meilei ir mylėdamas žmones, pats tapo žmogumi. Jis tapo žmogumi visais atžvilgiais, išskyrus nuodėmę. „Mes gi turime ne tokį vyriausią kunigą kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip bandytą, bet nenusidėjusį“.(Žyd 4, 15.)
 
Stabtelk čia trumpai maldai. Prašyk Šv. Dvasios suteikti malonę suprasti paslaptį, kad Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Prašyk malonės suvokti, kad Jėzus nuo amžių buvo tobuloje vienybėje su Tėvu.
 
Jėzus buvo Dievo Žodis, kuris atnešė žmonijai išganymo žinią. Tačiau net tarp išrinktųjų žmonių kilo pasipriešinimas Jėzaus Gerajai Naujienai. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė.“ (Jn 1, 11). Jėzus apie tai kalba sakydamas: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo“ (Jn 3, 11). Šiais žodžiais Jėzus kalba ir šiandien. Šių dienų pasaulyje netikėjimas plačiai išplitęs. Netgi būna atvejų, kad ir mes asmeniškai pasipriešiname Jėzaus tiesai ar net visai ją atmetame.
Viena iš žmogaus nupuolimo pasekmių yra aptemdytas protas. Mes visi esame šios padėties dalininkai, paveldėję Adomo ir Ievos nuodėmės pasekmes. Todėl mums sunku atpažinti Jėzaus didybę ir jėgą, suprasti tikrovę, kad Jis yra nuo amžių. Ta pati proto tamsa gali prieštarauti Jėzaus skelbtai tiesai. Jis pažadėjo atsiųsti Šv. Dvasią, kuri išmokys mus viską, ką turime, žinoti. „O globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs,- Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Kviesk Šv. Dvasią ateiti į tavo širdį, kad išmokytų ir parodytų Jėzaus tiesą – kad ją pažintum ir ją pamiltum. Kai pastebėsi, kad tu priešiniesi Dievo tiesai, kreipkis į Jį maldoje prašydamas apšviesti protą, sustiprinti tikėjimą, kad pasitikėtum Jo žodžiais, ir iš naujo atverk širdį klausyti.
 
Malda: susikaupk, nuramink mintis, sutelk dėmesį į Viešpatį… ir kalbėkis su Juo. Svarbu nutilti ir klausyti, būti tyloje, kol išgirsi savo širdyje atgarsį, kol pajusi Jo mintį. Garbink, šlovink, dėkok… įsimąstyk, kad pradžioje buvo Žodis, kuris Tave pamilęs amžinąja meile ir dabar Tave kalbina…
 
SEPTINTOJI DIENA
 
Lk 8, 19-21
„Pas Jėzų atėjo motina ir broliai, bet negalėjo prasimušti iki Jo per minią. Jam buvo pranešta: „Tavo motina ir broliai stovi lauke, nori su Tavim pasimatyti“. O Jisai atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo Žodžio ir jį vykdo“.
Šie Jėzaus žodžiai daugelį nustebina. Jie skamba lyg Jo motinos ir artimųjų paniekinimas. Tačiau kitos šventraščio ištraukos parodo, kad tai netiksli išvada. Iš tiesų, Jėzus norėjo parodyti, koks yra tikrų ryšių su Juo pagrindas – būtent klausytis Dievo Žodžio ir jį svarstyti, kaip Marijos pavyzdys mus moko. (Lk 2, 51). Laiškas žydams sako: „Dievo Žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus, bei mintis“ (Žyd 4, 12). Laiške Kolosiečiams Paulius rašo: „Kristaus Žodis tegyvuoja jumyse vaisingai“ (Kol 3, 16).
Bažnyčia kviečia visus tikinčiuosius kreipti dėmesį į šiuos paraginimus. Viso pasaulio vyskupai, susitikę Romoje Antrajame Vatikano Susirinkime, aiškiai nurodo: „Šventasis Susirinkimas karštai ir pabrėžtinai ragina ir visus krikščionis, ypač vienuolius, dažnu Šventųjų Raštų skaitymu įgyti „Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybę“ (Fil 3, 8). Šv. Jeronimas sakė: „Juk nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus.“ Tad noromis jie tesigilina į patį šventąjį tekstą ar per iš Dievo žodžių nuaustą šventąją liturgiją, pamaldžiai jį skaitydami, ar klausydamiesi atitinkamų pamokymų bei naudodamiesi kitomis priemonėmis, kurios Bažnyčios ganytojams pritarimu ir rūpesčiu mūsų laikais visur pagirtinai sklinda.“ (Dei Verbum 6).
Kaip tik todėl Šv. Raštas yra svarbi Advento programos dalis. Daugelis turime Šv. Raštą, bet nėra įpročio juo naudotis kaip įrankiu ir priemone bendravimui su Dievu. Reikia ugdyti įprotį Raštą branginti, skaityti, mąstyti jį, jo mokymu gyventi. Klauskim savęs: kada Raštą skaitau, jį mąstau, jo įžvalgomis su kitais dalinuosi? Jei nesuprantu ir neįvertinu, kokiais kitais būdais galiu sau padėti? Yra knygų, būrelių, kursų, rekolekcijų ir kitų įvairių progų gilinti supratimą. Jėzus sako – man artimi tie, kurie klauso ir vykdo mano žodį.
 
Trečiosios savaitės pabaigoje:
 
  •  vėl apmąstyk trečiosios savaitės temų santrauką;
  •  pakartok savo ryžtą kasdien melstis ir skaityti Šv. Raštą;
  •  pamąstęs susikaupk ir kalbėkis maldoje su Viešpačiu.
Parengė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys