Kas yra Adventas?

AdventasŠventajame Rašte žodis „adventus“ taikomas Jėzui, kaip priėmusiam žmogaus kūną ir atėjusiam į mūsų tarpą pradėti mesianinio amžiaus, kuris tęsis iki pasaulio pabaigos (antrojo Jėzaus atėjimo).
IV a. pabaigoje randame atgarsį, kad Kalėdų šventei reikia pasiruošti. Šis pasiruošimas tęsdavosi tris savaites. 
 
380 m. Saragosos sinodas ragina nuo gruodžio 17 d. iki Epifanijos (Apsireiškimo) uoliau lankyti bažnyčią, atlikti atgailą.
 
Advento laikotarpiu kasmet prasideda nauji bažnytiniai metai, kurių tėkmėje yra išdėstytos Vatikano II-ojo Susirinkimo liturginės konstitucijos žodžiais tariant: „visos Kristaus paslaptys: nuo įsikūnijimo ir gimimo, iki įžengimą į dangų, iki Šventosios Dvasios atsiuntimo ir iki Viešpaties atėjimo bei palaimingos vilties laukimo“. Advento sekmadieniai ir šiokiadieniai turi tam dedikuojamas šv. Mišias, kurių maldos vėl sugrąžintos iš senųjų liturginių apeigynų.
Meditacijos dvelkia žiemos ir pavasario nuotaika, būdinga advento ir Kalėdų laikui. Kaip žiemos metu augalų syvai susikaupia medžių šaknyse, taip advento mąstymai nukelia mus į protėvių laiką ir į pačias ištakas. Bet pažadintos kalėdinės viltys, naujo pavasario belaukiant, kelia mūsų mintis aukštyn į šakas ir šakeles, kur mezgasi nauja gyvybė. Taigi kartais adventas ir Kalėdos palieka mus glūdėti šiltoje dirvoje, o kartais leidžia iš tolimų kraštų atskriejusiam gaiviam pavasario vėjui mus glamonėti.
Šventojo Rašto skaitiniuose, skirtuose pirmajam advento sekmadieniui, mus apgaubia pavasario dvasia, ir regime, kaip svetimos tautos iš tolimiausių žemės pakraščių plūsta į Jeruzalę. Vos tik jos pasiekia šventąjį miestą, kalavijai perkalami į noragus, ir pradedame arti minkštą dirvą, ruošdamiesi naujai sėjai. Tačiau ramybė staiga suardoma, ir procesija sustoja! Mus pribloškia ženklai „saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse". Netrukus tapsime nuostabaus Gelbėtojo pasirodymo liudininkais.
Ir vėl turime grįžti prie savo šaknų. Gruodžio 24 dienos Mišiose apmąstome Jėzaus genealogiją. Girdime, kad „Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas…".
Nors adventas ir kviečia mus gyventi protėvių viltimi, jis taip pat įspėja, kad genealogija kupina nuostabiausios gyvybės. Netrukus gims nauja karta. Iš tiesų net savyje pajusime naują gyvybę. „Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, <…> kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžintojo gyvenimo paveldėtojais" (Kalėdų ryto Mišios).
Šių mastymų tikslas – išlaikyti žiemos ir pavasario laukimo įtampą, būdingą advento ir Kalėdų laikui, perduoti sugrįžimo prie gyvenimo šaltinių ir prabudimo naujiems „gerumo ir meilės" darbams dvasią (Kalėdų ryto Mišios). Mūsų protas bei širdis raginami ir sukrusti, ir drauge nutilti kontempliacijoje. Dėl tokių priešingų postūmių Šventojo Rašto meditacijoje atsiskleidžia geriausios įžvalgos ir ji padeda giliau suvokti akivaizdų, bet slėpiningą Dievo artumą.
Dievas tapo kūnu tarp mūsų, ne tiek viename ar kitame, kiek bendrystėje tarp jų abiejų ir tuose saituose, kurie iš tolimiausių kraštų į Jeruzalę pritraukia tautas, vedamas idiliškos vilties, kad „veršis ir liūtukas ganysis kartu, — juos prižiūrės mažas vaikas".
Šiose meditacijose, kaip ir skirtose gavėniai ir Velykų laikui, išvados nedaromos remiantis viena Šventojo Rašto vieta. Veikiau jos skatina laukti Dvasios balso einant nuo vieno Šventojo Rašto skaitinio prie kito Eucharistijos liturgijos metu, tiksliau pasakius, einant nuo Šventojo Rašto skaitinių prie šiuolaikinio pasaulio tikrovės ir prie mūsų pačių. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų" (Mtl&, 20). „Laukite! Budėkite maldoje!"
Kad pabustume ir pajustume slėpiningą Dievo artumą šiltoje savo šaknų gelmėje ir gaivioje šakų bei šakelių viltyje, prieš kiekvieną meditaciją pateikiama santrauka, tiksliau, pagrindinė mintis iš Šventojo Rašto skaitinių, skirtų tam advento ar Kalėdų laiko šiokiadieniui ar sekmadieniui. Šios santraukos negali atstoti visos Šventojo Rašto ištraukos. Be to, tikėtina, kad mes kiekvienas galime pridurti ir vieną kitą svarbią savo mintį, taip atgaivindami slaptingo ir bendryste pagrįsto Dievo artumo tarp mūsų laukimą. Kiekvienos meditacijos baigiamoji malda sukurta dažniausiai pagal psalmės, einančios po pirmojo skaitinio Eucharistijos liturgijoje, atliepą. Nuo gruodžio 17 iki 24 dienos Vakarinėje liturginėje valandoje skambantys priegiesmiai su šūksniu „O" įkvėpė šių dienų meditacijų baigiamąją maldą.