Europoje sunku rasti bažnyčią, kurioje nebūtų jo atvaizdo, papuošto gėlėmis ir šviesų girliandomis.
Tai didis stebukladarys, kurio pagalbos meldžiama bet kuria proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė, ir Paduva, kurioje mirė. Paduviečiai vadina jį Sant Antonio mio bello („šv. Antanas, mano puikusis"). Jis yra mokytojas ir stebukladarys, bet paduviečiams jis tarsi vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedąs didžiausioje bėdoje ir kasdienėse smulkmenose. Pavyzdžiui, sukalbėjai Si ąuaeris miracula – ir pamestas daiktas atsiranda. Keista ir sykiu prasminga, kai į vieną vietą suplakama raupsai, demonai, jūra ir paprasti vargeliai, tikint gauti tai, ko prašai, (petunt et accipiunt) – ir priduriama: dicant paduani („sako paduviečiai").
 
[youtube]https://www.youtube.com/watch?v=v7Xb-DzUTUY[/youtube]