Architektūra ir dailė

 
Vievio šv. Onos bažnyčia: architektūros ir dailės paveldas
 
Šiame bakalauro darbe gilinamasi į Vievio Šv. Onos bažnyčios istoriją, aprėpiančią laikotarpį nuo ~ XV a. II – osios pusės iki šių dienų. Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, pirmajame išlikusiame 1577-12-17 inventoriuje aprašyta prie dvaro buvusi sena apipuvusi bažnyčia. Manoma, kad ji atsirado prie dvaro XV a. pab. ar XVI a. pr. Apie 1600 m. Bogdanas Oginskis Vievyje pastatė katalikų bažnyčią. Tais pačiais metais ji buvo perduota stačiatikiams, o vėliau panaikinta. XVII a. pab. naują bažnyčią pastatė Marcijonas Oginskis. 1794 m. bažnyčiai sudegus jos vietoje bėgant metams buvo pastatytos dar keturios medinės bažnyčios, taip pat kentėjusios nuo įvairių negandų.
1931 m. pagal Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatyta pirmoji mūrinė neobarokinė su klasicizmo elementais bažnyčia, stovinti iki šių dienų. Ši bažnyčia ir yra pagrindinis bakalauro darbo tyrimo objektas.
Šios bažnyčios istorija iš dalies yra ganėtinai gerai žinoma, tačiau dabartinė jos architektūra ir dailė iš esmės yra netyrinėta, todėl ši tema moksliniu požiūriu yra ir aktuali, ir nauja. Tai paskatino mane šį objektą pasirinkti bakalauro darbo temai.        

Bakalauriniame darbe struktūriškai skaidant į kelias sudedamąsias dalis, gilinamasi į bažnyčios istorinę raidą, išsamiai nagrinėjama dabartinės šventovės išorės ir vidaus architektūra, analizuojama svarbesnių Vievio Šv. Onos bažnyčios interjero dailės ir įrenginių meninė raiška bei ikonografija.
Bažnyčios meninėje raiškoje ryškėja neobarokiniai bruožai. Šie bruožai atsiskleidžia bendroje pastato kompozicijoje, bažnyčios tūrių struktūroje, fasado siluete, tačiau dekoratyvinės detalės papildo pastatą ir klasicistiniais bruožais. Erdvus ir šviesus šventovės interjeras dvelkia neoklasicistiniu santūrumu bei neobarokiniu puošnumu. Bažnyčią puošia trys altoriai, pasižymintys architektūrinėmis formomis ir sudarantys vieningą altorių ansamblį. Nors jie pastatyti palyginus neseniai, po 1979 m., savo stilistika dera prie bažnyčios architektūrinės bei meninės raiškos.
Remiantis išlikusiais bažnyčios inventoriniais aprašais, literatūra bei istorinėmis fotografijomis atskleista naujų faktų apie bažnyčią. Nustatyta, kokie iki šiol bažnyčioje išlikę kūriniai buvo išgelbėti po 1906 m. gaisro. Patikslintas kai kurių kūrinių datavimas, taip pat nustatyta, kokių metalų aptaisai dengia didžiojo altoriaus antrajame tarpsnyje esantį XVII a. paveikslą „Rožinio Švč. Mergelė Marija“.

ĮVADAS

Senoji bažnyčia, 1904-1905 m.Mano gimtajame miestelyje Vievyje, esančiame Elektrėnų savivaldybėje, Vievio ežero šiauriniame krante stūkso paprasta neobarokinė, turinti klasicizmo elementų gelsvų plytų bažnyčia. Bažnyčia yra svarbus miestelio urbanistinis akcentas, nes ji pastatyta jo centrinėje dalyje ir ryškiai išsiskiria miestelio panoramoje. Tuščioje miestelio aikštės erdvėje savo aukštu siluetu iškilusi bažnyčia atrodo didingai ir išsiskiria savo dydžiu bei tūriu iš kitų aplink esančių pastatų. Ši šventovė nuo pat savo istorijos pradžios visuomet turėjo Šv. Onos titulą; tai liudija, jog bažnyčios istorija yra tikrai sena ir įdomi; be to, joje turėtų būti vertingų meniniu požiūriu ir įdomių savo istorija kūrinių.
Vievio Šv. Onos bažnyčia nėra įtraukta į Lietuvoje saugomų kultūros paminklų sąrašą, bet joje yra nemažai sakralinio meno vertybių. Nors Vievio miestelis yra tarp didžiausių Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno, tačiau miesto centre esanti ir nuo autostrados Vilnius – Kaunas gerai matoma bažnyčia nėra sulaukusi didesnio menotyrininkų dėmesio, išskyrus keletą  pažintinių – apžvalginių leidinių, todėl ši tema moksliniu požiūriu yra ir aktuali, ir nauja.
Taigi bakalauro darbo objektu pasirinkta Vievio Šv. Onos bažnyčios architektūra ir jos dailės įrenginiai ir kūriniai. Darbo tikslas – ištirti dabartinės bažnyčios išorės ir vidaus architektūros ypatumus bei interjero dailę. Šiam tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai:

  1. Ištirti Vievio Šv. Onos bažnyčios istorinę raidą.
  2. Išnagrinėti dabartinės šventovės architektūros išorės ir vidaus ypatumus.
  3. Atlikti įvairiapusišką interjero įrenginių analizę.
  4. Apibūdinti pavienių dailės kūrinių menines ir stilistines ypatybes bei ikonografiją.

Darbo metodai:

  • Istorinis metodas. Naudojantis šiuo metodu darbe bus chronologiškai apžvelgta Vievio Šv. Onos bažnyčios istorinė raida bei atskleidžiami jos tam tikri istoriniai faktai.
  • Ikonografinis – ikonologinis metodas. Ikonografinis metodas bus taikytas siužetų, temų, motyvų ir meninių įvaizdžių atpažinimui sakraliniuose meno kūriniuose, aprašant ir sisteminant būdingus atributus, spalvas, pozas, personažų komponavimo schemas. Ikonologinio metodo prireiks meno kūrinių turiniui ir prasmėms išsiaiškinti.
  • Formaliosios (morfologinės) analizės metodas padės nustatyti formalių ir kompozicinių kūrinio formų struktūrą ir jų meniškumą.
  • Aprašomąjį – analitinį metodą naudosiu gilinantis į faktologiją, kūrinių sandarą bei priežastinius ryšius.

Darbą sudaro įvadas, trys dėstymo dalys ir išvados. Pabaigoje pateikiami šaltinių ir literatūros, iliustracijų sąrašai, iliustracijos ir priedai. Siekiant atsakyti į iškeltus uždavinius kiekvienoje dalyje stengiamasi išdėstyti mintis  nuosekliai ir aiškiai. Norint geriau atlikti bažnyčios interjero dailės analizę, trečioji dėstymo dalis išskaidoma į smulkesnius poskyrius, o šie į skirsnius. Įvade pristatomas darbo objektas, apibrėžiamas tikslas, uždaviniai ir problematika, įvardijami tyrimo metodai, darbo struktūra, apžvelgiama naudota literatūra ir šaltiniai.
Pirmoje dalyje aprašomi visi Vievio Šv. Onos bažnyčios žinomi istoriniai faktai, nuo pat pirmos bažnyčios įkūrimo apie 1550 m. iki dabartinės bažnyčios pastatymo 1931 m. Antroje dalyje nagrinėjami šventovės architektūros išorės ir vidaus ypatumai. Tai svarbu norint atskleisti visų statinio elementų  ir jame esančių objektų tarpusavio santykį bei formų meninę išraišką.
Trečioji dalis plačiausia. Ją sudaro du poskyriai, kurių pirmasis suskirstytas į du smulkesnius skirsnius. Trečios dalies pirmajame poskiryje bus siekiama atskleisti interjero dailės įrenginių: vargonų prospekto, sakyklos, suolų, klausyklų struktūrą, kompoziciją ir meninius bruožus. Jo pirmajame skirsnyje bus analizuojamas didysis altorius, jo ikonografija ir meninės ypatybės. Antrajame skirsnyje bus analogiškai nagrinėjami šoniniai Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus Švč. Širdies altoriai bei jų ikonografija ir meninės ypatybės. Trečios dalies  antrajame poskyryje analizuojamos pavienių dailės kūrinių meninės ir stilistinės ypatybės bei ikonografija.

Šaltinių ir literatūros apžvalga:

Diplominiame darbe naudota labai įvairi literatūra – tai archyviniai šaltiniai, įvairūs žodynai, enciklopedijos, knygos apie sakralinį meną, interviu, straipsniai periodikoje, elektroniniai šaltiniai. Naudota literatūra suskirstyta pagal išsikeltus uždavinius išryškinant svarbiausias publikacijas, kuriomis remiamasi darbe.
Rašant apie Vievio Šv. Onos bažnyčios istorinę raidą buvo naudotasi nepublikuotais, nedaug tyrinėtais ir nesusistemintais archyviniais šaltiniais, rašytais 1922 m. kun. M. Cijunaičio perleidžiant bažnyčią kun. K. Čibui abejais inventoriniais aprašais bei kun. K. Čibo 1925 metais rašytu  inventoriniu aprašu  perleidžiant bažnyčią kun. J. Mincevičiui. Juose aprašoma bažnyčios istorija, kaip atrodė tuometinė bažnyčia, pridedamas bažnyčios turto sąrašas. Taip pat bažnyčios statybos projektais, brėžiniais, planais (Svetlanos Poligienės ir Juozo Bardausko sudarytoje knygoje yra publikuojamas tik vienas pirmasis V. Michnevičiaus 1908 m. parengtos vienbokštės Vievio bažnyčios projektas ir XX a. pr. Vievio bažnyčios nuotrauka). Šie dokumentai yra saugomi bažnyčios zakristijoje, tačiau  dauguma ten esančių gana senų dokumentų atspindi tuometinį parapijos gyvenimą, o apie pačią bažnyčią ir joje esančius meno kūrinius informacijos nedaug. Taipogi istorinėmis Vievio bažnyčios fotografijomis, kurios yra publikuojamos www.vievioparapija.eu bei www.fotovievis.lt tinklapiuose. Apie Vievio bažnyčios istoriją, architektūrą, interjero dailę ir įrenginius šiek tiek yra rašoma S. Poligienės ir J. Bardausko sudarytoje knygoje „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“.[1] Leidinyje pristatoma naujausio Kaišiadorių vyskupijos Elektrėnų dekanato parapijų ir bažnyčių istorija, bažnyčiose sukauptas sakralinis paveldas. Taip pat šioje knygoje pateikiamas inventorizuotų dailės kūrinių ir dirbinių sąrašas, kuris pagelbėjo analizuojant meno kūrinius, bei parapijos klebonų sąrašas nuo XIX a. vidurio, kuris labai pravertė orientuojantis bažnyčios istorijoje. Tačiau, kadangi knyga yra pažintinio pobūdžio, joje nėra išsamios atskirų kūrinių bei įrenginių analizės. Taip pat Vievio bažnyčia glaustai aptarta ir Svetlanos Poligienės sudarytame proginiame leidinyje „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ (Vilnius, 2006).[2] Gausiai iliustruotoje knygoje trumpai supažindinama su Kaišiadorių vyskupijos parapijų istorijomis, pristatomos bažnyčios ir jose esantys svarbesni objektai, taip pat pateikta glausta vyskupijos istorija. Tačiau čia pateikiama informacija praktiškai tokia pat kaip ir prieš tai paminėtoje knygoje.
Nagrinėjant dabartinės šventovės architektūros išorės ir vidaus ypatumus bei siekiant atskleisti bažnyčios architektūrinę ir meninę raišką bus pasitelkiami žodynai: „Dailės žodynas“[3] ir „Iliustruotas architektūros istorijos žodynas“[4] bei, kai kurioms detalėms patikslinti interviu su vargoninku – kantorium Linu Paškevičiumi. Atliekant įvairiapusišką interjero įrenginių analizę bus pasitelkiamas minėtasis „Dailės žodynas“. Analizuojant bažnyčios vargonų prospektą pravers taip pat minėtasis pokalbis su vargonininku – kantorium L. Paškevičium. Siekiant atskleisti bažnyčios didžiojo altoriaus meninę raišką bus remiamasi keliais A. Aleksandravičiūtės straipsniais: „Simbolinės Potridentinio altoriaus dekoro prasmės“,[5] Altorių probleminių tyrimų gairės. XVII – XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai[6] bei jo tęsiniu.[7] Analizuojant altoriaus paveikslus bus pasitelktos knygos: „Lietuvos bažnytinis menas“[8] „Lietuva – Marijos žemė“[9] ir „Lietuvos auksakalystė XV – XIXa.“[10]Bei anksčiau minėti žodynai ir žinynai, A. Vasiliauskienės straipsniai. Nagrinėjant šoninių bažnyčios altorių statulų ikonografiją naudosiuosi minėta Skirmantė Smilingytės – Žeimienės knyga.
Analizuojant bažnyčios interjerą puošiančius pavienius kūrinius bus naudojamasi įvairiais specializuotais ikonografijos, šventųjų ir simbolių žodynais bei žinynais. Svarbiausi iš jų: „Krikščioniškosios ikonografijos žodynas“,[11] „Šventieji globėjai ir jų simboliai“,[12] „Lietuvos šventieji globėjai“,[13] „Lietuvos bažnyčių dailė“.[14] Jie pagelbės įvardyjant vaizduojamų šventųjų tapatybes, atskleidžiant jų kulto atsiradimo bei gyvenimo istoriją, atributiką, simbolių kontekstą. Kryžiaus kelio stočių aptarimui ir siužetų atpažinimui bus naudojamasi „Liturginiu maldynu“ bei elektroniniais duomenimis. Smulkesnei informacijai išsiaiškinti ir pirminių siužetų ištakas bei įtaigumą padės atskleisti cituoti „Šventojo rašto fragmentai“.[15] Taip pat aptariant paveikslo „Rožinio perdavimo Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei“ siužetą istoriniame kontekste labai pagelbės Aušros Vasiliauskienės straipsniai „Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografijos LDK baroko dailėje“ tema.[16]Būtina paminėti, kad viename iš straipsnių autorė apibendrintai aptaria Vievio bažnyčioje esantį paveikslą „Rožinio perdavimas Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei“.[17]

Problematika:

Dauguma analizuotų šaltinių yra neinformatyvūs dailės kūrinių bei interjero įrenginių atžvilgiu, todėl daugiausiai remiamasi S. Poligienės ir J. Bardausko knygoje pateikiamu kūrinių datavimu, jų stilistinėmis ypatybėmis ir keliomis Vievio parapijos tinklalapyje žmonių atsiųstomis istorinėmis bažnyčios altorių nuotraukomis. Darbo rašymą apsunkino prasta kai kurių archyvinių dokumentų būklė (susiliejusios raidės, suplyšę lapai, kuriuose sunku perskaityti tekstą), datų neatitikimai knygose bei archyviniuose šaltiniuose, sunkumai perskaitant raštą, gramatinių klaidų gausa bei senoji lietuvių ir rusų  kalba.

VIEVIO ŠV. ONOS BAŽNYČIOS ISTORINĖ RAIDA

Vievis – miestelis įsikūręs Elekrėnų savivaldybėje. Miestelis išdėstytas prie ežero, perpus dalijamas magistralės Vilnius – Kaunas, nuo Elekrėnų į rytus nutolęs apie 14 kilometrų. Didžiosios63884870 Lietuvos kunigaikštijos laikais Vievis buvo dvaras, bet nėra žinių, kada jis buvo įkurtas. Pirmasis išlikęs dvaro inventorius yra 1577-12-17. Juo karališkųjų dvarų revizorius Aleksandras Tryzna duoda apyskaitą Smolensko piligrimui Lukošiui Svirskiui. Iš aprašymo matyti, kad dvaras tada buvo be valdytojo ir labai apleistas, negyvenamas. Tame inventoriuje pažymėta, kad netoli Vievio yra sena apipuvusi bažnyčia, tuščia, be paveikslų ir kitų kulto įrengimų, sulaužytomis bažnyčios ir zakristijos durimis. Kada ir kas ją pastatė, tikrų žinių nėra. Greičiausiai ji bus atsiradusi prie dvaro XV a. pab. ar XVI a. pr.[18]
J.Ochmanskis,  nenurodydamas šaltinio, teigia, kad pirmoji katalikų bažnyčia Vievyje pastatyta apie 1550 m.[19] Iš 1565 m. Žygimanto Augusto privilegijos, kuria Vilniaus Šv. Dvasios ir Vievio bazilijonams dovanojamas malūnas prie Bražuolės, galima manyti, kad jau tada Vievyje galėjo būti įkurdinti ir rytų apeigų vienuoliai bazilijonai[20].
XVI a. pabaigoje (tiksli data nežinoma) Vievis, iki tol buvęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, atiteko Bogdanui Oginskiui ir tapo privačia valda. 1590 m. B. Oginskis buvo 1596 m. sudarytos Bresto unijos priešininkas ir uolus stačiatikis.[21] Apie1600 m. jis pastatė Vievyje unitams katalikų bažnyčią ir įrengė vienuolyną.[22] Maždaug tais pačiais metais jis perdavė katalikų bažnyčią stačiatikių reikmėms (1619 m. Vievyje buvo dvi stačiatikių cerkvės).[23] 1619 m. birželio 19 d. B. Oginskis su žmona Regina Valavičiūte Vievio stačiatikių cerkvei ir vienuolynui dovanojo 14 sklypų miestelyje, taip pat Alesninkų ir Balceriškių kaimus. Manoma, kad abi cerkvės ir vienuolynas Vievyje panaikinti po 1625 m., mirus B. Oginskiui, kadangi jo vaikai buvo perėję į katalikybę, tačiau bažnyčios statyti jie neskubėjo[24].
1830 m. vizitacijoje teigiama, kad Marcijono Oginskio (Bogdano vaikaičio) prašymu 1683 m. Vilniaus vyskupas leido, kol bus sutvarkyta Trakų dominikonų fundacija, dominikonams glaustis prie Trakų parapinės ir prie Vievio bažnyčios. Taigi Vievyje bažnyčia turėjo būti pastatyta iki 1683 m.[25] Įdomu, tai, kad 1922 m, inventoriuose rašoma, kad bažnyčia Vievyje pastatyta kunigaikščio Marcijono Oginskio 1688 metais ir ji laikoma pirmaja Vievio bažnyčia.[26] 1688 m. funduodamas Trakuose dominikonus, vyskupas juos įpareigojo laikyti kunigą prie sau pasistatytos Vievio bažnyčios. Kunigas turi teikti dvasinius patarnavimus aplinkiniams gyventojams. Tai patvirtina ir kiti šaltiniai. 1678 m. Trakų vaivada Marcijonas Oginskis seime išsirūpino leidimą įkurdinti dominikonų vienuolius Trakų pusiasalio pilyje. Vienuoliams dovanotas Lorensavo palivarkas, pinigų. 1688 m. dominikonams atiduota Trakų benediktinių bažnytėlė su vienuolynu, kol jie įsikurs pusiasalio pilyje.[27]
Pati Vievio bažnyčia jokio aprūpinimo neturėjo. Kartais ji buvo vadinama koplyčia, kartais – Trakų filija. Vievio bažnyčia neminima nei 1717 m., nei 1744 m. sinoduose.  1784 m. Trakų parapijos aprašyme vadinama koplyčia arba filija.[28]
1792 m. įsteigta Vievio parapija. Daugiau kaip šimtą metų stovėjusią Vievio bažnyčią 1794 m. sudegino Rusijos kariai. Vietoj sudegusios  1796 m. Oginskiai pastatė naują. Tačiau 1812 m. prancūzai iš bažnyčios paėmė  1762 m. Sapiegos dovanotą paauksuotą taurę, o pačią šventovę kartu su paveikslais bei liturginiu inventoriumi vėl sudegino. Taip pat sudegino ir stačiatikių cerkvę.[29]
1813 m. vienuolio dominikono Kiprijono Myškovskio pastangomis kapinėse suręsta koplyčia (apie 7,7×7,7 m) – laikina bažnytėlė ir varpinė. Stogas uždengtas malksnomis.[30]
1816 m. kunigaikščio Gabrio Oginskio lėšomis buvo pradėta statyti nauja medinė bažnyčia, kuri stovėjo iki 1859 metų.[31]Ją 1822 m. vasarą pašventino Trakų dominikonų prioras Liudvikas Glovickis. Tačiau statyta buvo neatsakingai ir jau 1828 m. jai reikėjo remonto. Tais metais bažnyčios vidus atrodė skurdžiai: nebuvo sakyklos, vargonų, stovėjo  3 altoriai.[32]
1830 m. vizitacijoje nurodyta: pailgos formos, apie 24,7 m ilgio ir 11,7 m. pločio, be bokštų ir priebažnyčio, stogas gontų priekyje – 4 kolonos (stulpai), grindys plytų. Bažnyčia jau grėsė griūti, pamatai iro, sienos paramstytos. Iš liturginio inventoriaus nurodyta sidabrinė paauksuota monstracija, komuninė ir taurė. Šventorius neaptvertas, jame – varpinė iš  4 stulpų. Parapiją aptarnavo Trakų dominikonas kunigas Kiprijonas Miškovskis. archyve krikšto metrikų knygos buvo nuo  1738. Iki 1812 m. veikusi Rožinio brolija. Vievio parapijai priklausė Rykantų filija.[33]
Kadangi Gabrys Oginskis dalyvavo  1831 m. sukilime, 1832 m. Vievio dvaras konfiskuotas ir tapo valstybine valda. 1839 m. buvo išplėšta Vievio bažnyčia. Kas tada pavogta nežinoma. Nuo 1847 m. Vilniaus vyskupijos kunigų kalendoriuose pradėjus skelbti bažnyčių sąrašus, Vievis jau nurodomas kaip Paparčių filija. Kada ir kokiomis aplinkybėmis panaikinta Vievio parapija nežinoma. Galima manyti, kad caro valdžia nuo 1842 m., nacionalizavusi bažnyčių turtus, nepripažino žemių neturėjusios Vievio bažnyčios parapine, nes klebonams reikėjo mokėti algas, o filialistams algos nebuvo numatytos. Filialistus (kuratus) turėjo šelpti klebonai. 1849 m. vėl atkurta Vievio parapija. Bažnyčia priskirta 4 klasei.[34]
1856 m. buvo paruošta Vievio bažnyčios remonto  599 rublių sąmata, tikėtasi iš valstybinio bažnyčių remonto kapitalo gauti  200 rublių pašalpos.[35] 1859 m. klebono kunigo Lauryno Lapinsko rūpesčiu ir darbu iš sudėtų parapijiečių aukų buvo pastatyta iš pušies medžio ant plytinių pamatų, gontais dengtu stogu, 38 aršinų ir 4 colių (~ 27 m.) ilgio, 18,5 aršinų (~ 13 m.) pločio bažnyčia.[36] Ji buvo su dviem bokšteliais, viduje turėjo 3 altorius. Didysis altorius 1864 m. buvo atvežtas iš uždarytos Trakų dominikonų bažnyčios. Choro patalpoje stovėjo  4 balsų pozityvas.[37]
1878 m. Klebono Kun. J. Ukrino aukomis ir rūpesčiu, bei grafo Vilhelmo Pliaterio ir dvarininko Vladislovo Fiorentino aukomis, parapijiečių darbu bažnyčią pradėta perstatytinėti bei didinti. Ji buvo pastatyta iš pušies ant akmeninių pamatų, kryžiaus plano su dviem dideliais bokštais bei mažesniu bokšteliu per vidurį, dengta gontais (Il. 1). Bažnyčioje buvo 12 vidutinio dydžio langų, viršutinėje jos dalyje stiklai buvo įvairių spalvų, zakristijose du paprasti su geležinėmis grotomis. Bažnyčios vidus be jokio išpuošimo. Pusė bažnyčios grindų buvo iš plytų, o kita pusė iš lentų dailidės darbo. Choro patalpoje stovėjo tie patys nedideli keturių balsų vargonai. Didysis altorius sustatytas iš senų dalių ant trijų naujų pastovų. Ant altoriaus stovėjo ne mažas senovinis ciborijus, po ciborijum už stiklo nedidelė kūdikėlio Jėzaus Kristaus statula, aukščiau ant sienos buvo pakabintas Šv. Onos paveikslas. Ant altoriaus stovėjo šeši dideli cinko liktoriai ir šeši mažesni bronziniai angelų pavidalo, pasidabruoti keturi, iš kurių du mažesnieji ir du didesnieji ant postumentų. Ant ciborijaus stovėjo bronzinis, pasidabruotas kryžius. Šoniniai altoriai buvo labai blogos būklės ir sustatyti iš senų dalių tik dėl pavyzdžio.[38] Kad bažnyčia buvo perstatyta patvirtina 1908 m. korespondencija, kurioje teigiama, kad sudegusi Vievio šventovė statyta prieš  15 metų (apie1893 m.).[39]
1886 m. Patvirtintas architekto K. Maculevičiaus mūrinės varpinės projektas. 1877 m. Vilniaus gubernatorius, teikdamas kurijos prašymą leisti pagal patvirtintą projektą statyti varpinę, siūlė jo netenkinti, o generalgubernatorius tokiai jo nuomonei pritarė. Varpai liko pakabinti ant stulpų.[40]
1889 m. Vilniaus generalgubernatorius leido Vievio bažnyčioje įrengti naują altorių dvarininko Vladislovo Fiorentino lėšomis, o 1893 m. Klebono kun. Pranciškaus Sidaravičiaus lėšomis  leido įrengti naujus vargonus.[41]
1895 metais pastatyta nauja medinė varpinė. 1906 m, (pagal S. Poligienės ir J. Bardausko sudarytą knygą 1907 m. rugpjūčio  4 (17) d.) žaibui trenkus į  bokštą bažnyčia vėl sudegė, liko tiktai varpinė. Su pamaldomis persikelta į kapų koplytėlę, kuri 1916 m. buvo padinta į 28 arš. (~ 20 m.) ilgio ir  9 arš. (~6 m.) pločio su dviem 5 arš. (~4 m.) pločio ir ilgio zakristijom. Koplyčia buvo dengta šiaudais ir gontais. Grindys koplyčios įdėtos naujos – lentų.[42]
Pagal S. Poligienės ir J. Bardausko sudarytą knygą, 1907 m. architektas Vaclovas Michnevičius parengė mūrinės vienbokštės bažnyčios projektą, kurios sąmatinė vertė buvo apie  22 tūkst. rublių (Il. 2, 3, 4, 5, 6). Statybą buvo numatyta pradėti  1908 m. pavasarį.[43] Tačiau viename iš kunigo M. Cijunaičio bei K. Čibo inventorinių aprašų rašoma kad bažnyčia statyta pagal inžinieriaus Tado Rostvorovskio projektą. Dabar bažnyčioje esantis projektas patvirtintas gubernatoriaus 1908 m., tačiau architekto nepasirašytas. Tiek V. Michnevičius, tiek T. Rostvorovskis dirbo panačiu metu, todėl sunku pasakyti kur padaryta klaida. Užrašai ant plano rašyti rusų kalba, tačiau sekantis taip pat bažnyčioje saugomas V. Michnevičiaus bažnyčios projektas jo pasirašytas ir rašytas lietuvių kalba. Be to, nesutampa raštai. Todėl labiau tikėtina, kad bažnyčia projektuota T. Rostvorovskio.
1909 metais atvažiavus į Vievį klebonui Kun. J. Narušiui, jo rūpesčiu ir parapijiečių aukomis pagal projektą pradėta statyti nauja neorenesanso stiliaus, kryžiaus plano mūrinė bažnyčia. Tačiau buvo spėta išmūryti tik pirmą bažnyčios aukštą kaip prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas. „Rajone Vievio  mušėsi rusai su vokiečiais keturias savaites. Bene visa parapija virto ugnies klanu, degė kaimai, išdegė visas miestelis išskyrus kelių pakraščių bakūžes“ – rašoma 1922 m. balandžio 29 d. kun. M. Cijūnaičio inventoriuje.[44] Kartu sudegė ir likusi varpinė. Beveik visos statybinės medžiagos parengtos naujos bažnyčios statybai buvo sunaikintos. Taip pat dingo nemažai bažnytinių daiktų.[45] Tarp jų 1915 m. išvežti į Rusiją ir nesugrąžinti varpai.[46]
Nuo 1915 iki 1918 metų pabaigos Vievį buvo okupavę vokiečiai. 1919 m. Pradžioje atėjo bolševikai, tų pačių metų balandį jie buvo išvaryti. Vievyje susiėjo lietuvių ir lenkų kariuomenės. Vievy liko vieni lenkai. Bažnyčios statybos darbai ilgam sustojo. 1920 m. birželio mėnesį į Vievį atėjo lietuvių kariuomenė.[47] Tų pačių metų lapkričio 29 d. pasirašius karo paliaubas Vievis liko Lietuvai.  1921 – 1922 m. klebono M. Cijūnaičio pastangomis vietoj senos prie kapinių buvusios klebonijos pastatyta nauja. 1922 m. Vievio klebonu paskirtas kun. K. Čibas ėmė rūpintis bažnyčios statybos reikalais. 1923 m. liepos mėnesį jis gavo leidimą tęsti statybą. Klebonas 1923 m. išsirūpino iš valstybės pašalpą – nemokamai išsikirsti 490 kietmetrių malkoms ir  434 kietmetrius rąstų. Dėl 1923 m. bandymo sakyti ir lietuviškus pamokslus lenkininkai atsisakė prisidėti prie statybos. Laiku neišvežus medieną ją perėmė Švietimo ministerija. Vyskupijos valdytojas kun. K. Čibą 1925 m. iš Vievio iškėlė.[48]Perimti parapiją buvo paskirtas Juozapas Mincevičius, tačiau jam nebuvo perduotas pirmasis bažnyčios projektas, nes vienas projektas buvo pasiųstas švietimo ministrui su prašymu miško medžiagos statybai, o antrasis egzempliorius – į kitą įstaigą ir bandymai juos surasti buvo nesėkmingi, taigi abu ankstesnio bažnyčios projekto egzemplioriai buvo dingę (vėliau dingęs projektas atsirado, kaip minėta dabar jis saugomas bažnyčios zakristijoje). Statybos darbai buvo tęsiami jau pagal kitą V. Michnevičiaus 1930 m. pavasarį parengtą projektą (šį kartą suprojektuota dvibokštė bažnyčia) (Il. 7, 8, 9, 10). Bažnyčios statybų finansavimu bei jos statybos reikalais rūpinosi kunigas Juozapas Mincevičius. 1928 m. rašte Švietimo ministerijai kun. J. Mincevičius prašė bažnyčios statybai  50 tūkst. litų pašalpos, tačiau tiek pašalpos valstybė skirti negalėjo. Po ilgų pokalbių ir svarstymų kun. J. Mincevičiui pavyko susitarti su parapija dėl bažnyčios statybos. Parapijiečiai sutiko nuo 1930 m. kovo mėnesio metams laiko sumokėti po 5 litus nuo kiekvieno turimo hektaro žemės. Taip buvo tikimasi surinkti apie 20 tūkst. litų. Be to, parapijiečiai įsipareigojo be atlygio statybos talkon kasdien skirti reikiamą skaičių darbininkų su arkliais. 1930 m. kun. J. Mincevičius Švietimo ministerijos prašė tiktai išduoti 1923 m. skirtą, bet likusią neišvežtą medieną. Ministrų kabinetas šį jo prašymą patenkino. Be to, 1931 m. iš nepaprastųjų išlaidų valstybė Vievio bažnyčios statybai skyrė dar 3 tūkst. lt pašalpos.[49] Kunigui mirus jis palaidotas bažnyčios šventoriuje. Jo garbei ant rytinės bažnyčios sienos yra jam atminti skirtas įrašas: “Ilsėkis prieglobstyje bažnyčios, kurią statei Dievo garbei, parapijiečių džiaugsmui“ (Il. 11). Pastatyta bažnyčia pašventinta 1931 m. lapkričio 15 d., tačiau vidus dar ilgai nebuvo įrengtas (Il. 12). Pokario laikotarpiu, iki 1962 m. klebono kun. Petro Šiugždos pastangomis sudėtos plytelių grindys, įrengti  3 mūriniai altoriai, padaryti suolai, dekoruotas vidus (Il. 13, 14, 15). Nuo 1959 m. iki 1979 m. valdžios reikalavimu Vievyje buvo įsikūrusi Kaišiadorių vyskupijos kurija. Atsiradus nurodymui aukoti šv. Mišias atsisukus į žmones, iki  1979 m. išardyti Vievio bažnyčios altoriai[50]. Peržiūrėjus istorines XX a.bažnyčios nuotraukas matyti, kad altoriai buvo neoklasicistinių formų, monumentalūs su lieknomis granitinėmis kolonomis. Meniniu požiūriu jie buvo kur kas vertingesni nei dabar bažnyčioje  įrengti altoriai. Matyt maždaug tuo metu buvo ir padarytas bažnyčios vidaus remontas, nes nebeliko gausių išraiškingų augalinių ornamentų, puošusių bažnyčios sienas bei skliautus. 2010 m. buvo padarytas Vievio Šv. Onos bažnyčios grindų kapitalinis remontas, įgyta nauja mensa. Taip pat abiejuose šoniniuose fasaduose neseniai įdėti keturi nauji neperšaunami langai, virš šoninių durų įrengtas prie bažnyčios vartų priderintas meniškas stogelis dekoruotas juodo metalo kaltiniais ornamentiniais elementais, perdažytos bažnyčios durys.

ŠVENTOVĖS ARCHITEKTŪROS IŠORĖS IR VIDAUS YPATUMAI

asVievio miestelio centrą puošia gerai matoma iš tolo graži neobaroko stiliaus, su klasicizmo elementais mūrinė Šv. Onos bažnyčia, perstatyta 1931 metais (Il. 16). Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, dvibokštė, su presbiterija ir pusapskrite abside. Bažnyčios pagrindinis fasadas orientuotas į pietų pusę. Jis yra viso pastato puošmena. Jis iškyla ant aukšto įspūdingai atrodančio tašyto granito cokolio. Fasadas griežtų neobarokinių ir neoklasikinių formų, jo kompozicija pasižymi simetriškomis, harmoningomis ir darniomis proporcijomis. Jo plokštumą skaido du dorėniniai piliastrai, o kampus remia lizenos, dekoruotos horizontaliais grioveliais. Tarp dviejų fasadinių bokštų kyla trikampis frontonas. Jo timpanas paprastas, lygus, visiškai nedekoruotas, centre įkomponuotas tik nedidelis apskritas langas. Frontono viršūnę puošia ir galutinai centrinę bažnyčios ašį užbaigia kaltinis kryžius. Fasado kampuose į viršų stiebiasi du aukšti bokštai, kurie yra patraukti atgal nuo pagrindinio fasado dalies ir yra gana toli vienas nuo kito, todėl fasado proporcijos neatrodo vertikaliai ištįsusios. Centrinę pastato ašį ženklina aprėmintos medinės, stačiakampės, geltonai dažytos dvivėrės durys, kurias vainikuoja nedekoruotas pusapskritimis sandrikas. Įėjimas išdidintas, išryškinta jo vertikali ašis, kas būdinga barokui, virš jo įkomponuotas aukštas įrėmintas plytų juostos segmentinis langas. Be šio pagrindiniame fasade padaryto pagrindinio įėjimo pietinėje pusėje yra kiti – rytinėje ir vakarinėje pusėje bei per zakristijos priestatų įėjimus. Šie įėjimai paprasti, tik su iškiliais plytų apvadais. Prie visų įėjimų įrengti laipteliai.
Barokinį siluetą bažnyčiai suteikia dideli ir su pastato tūriu harmoningai derantys keturių nevienodo aukščio ir pločio tarpsnių bokštai – jie svarbūs bažnyčios išorės architektūros atributai. Kvadratinis bokštų tūris suskaidytas į keturis tarpsnius horizontaliomis linijomis – karnizais, tai ypač būdinga klasicizmo epochai. Aukštyn bokštų kompozicija lengvėja, nes jų masyvumą mažina į viršų tolygiai vis siaurėjantys tarpsniai taip sudarant grakštumo įspūdį. Apatiniai bokštų tarpsniai sudaro neatskiriamą fasado sienos dalį ir žymi trinavės bažnyčios šonines navas. Antrąjame tarpsnyje bokštai atsiskiria nuo fasado plokštumos, bet optiškai juos dar jungia viduryje iškilęs frontonas. Viršutiniai tarpsniai visiškai atitrūksta nuo viso korpuso tūrio. Bokštų sienų vidurinę liniją akcentuoja įvairaus pavidalo langai. Pirmąjį tarpsnį skaido arkinė niša, kurios viršutinę dalį pabrėžia archivoltas – „išorinis arkos lanko apvadas“[51] su virš jos įkomponuotu apskritimo formos langu, antrąjį – pagyvina poriniai nedideli arkiniai langai, trečiajame tarpsnyje dideli vertikaliai ištįsę pusapskritės arkos formos langas su dekoratyvine baliustrada, ketvirtajame – pusapskritės arkos formos atvirasis langas. Ketvirtąjame tarpsnyje yra balkonėlis, kurį visą juosia baliustrada. Dviejų viršutinių tarpsnių kampus remia dorėniniai piliastrai. Bokštų viršūnės vainikuotos barokiniais, žemo silueto aštuoniakampiais šalmais, kurie užsibaigia vienodais gražiais ažūriniais kaltiniais kryžiais, kurių kryžmų vidinėje erdvėje vyrauja geometrinis apskritimo ornamentas paįvairintas saulės spindulių motyvu. Vienas iš Vievio bažnyčioje skambančių varpų, išlietas 1937 m. Kaune veikusioje Juozo Masalco (Masalcevo) varpų liejykloje bei tituluotas šv. Juozapo vardu.[52] Dar vienas nedidelis bokštelis su varpeliu ir kryželiu iškilęs stogo dalyje virš presbiterijos.
Abu šoniniai bažnyčios fasadai vienodi (Il. 17). Juos skaido du tarpsniai. Šonines navas skaido dekoratyviniai dorėniškieji piliastrai tarp kurių įkomponuoti pusapskritės arkos formos langai, išdėstyti šoninių fasadų pirmajame tarpsnyje. Piliastrų apačias puošia tašyto granito dekoratyviniai elementai panašūs į bokštelius.  Viduriniosios navos sienas skaido lizenos, tarp, kurių yra segmentiniai langai, jie išdėstyti šoniniuose fasaduose, antrajame tarpsnyje. Šalia transeptų fasadų šoninių ir vidurinės navos sienose įkomponuoti apskritimo formos langeliai. Visus šoninių fasadų langus rėmina iškilūs plytų apvadai. Dar vienas segmentinis – vitražinis langas yra apsidės vidurinėje dalyje ir du stačiakampiai su grotomis už jos pristatytoje žemesnėje zakristijoje. Zakristijai iš šonų išsikiša žemi įėjimų priestatai, abipus jų durų yra nedideli apvalūs langai. Transepto fasadai vienodi ir labai panašūs į pagrindinį fasadą, tik vietoj durų po segmentiniu langu įkomponuota keturkampė niša.  Centrinis bažnyčios tūris ir transeptas dengti dvišlaičiu stogu, abipus vidurinės navos, kiek žemiau, yra vienšlaičiai šoninių navų stogeliai. Apsidės fasadas kaip ir zakristijos įėjiimų priestatai užbaigti pusiniu kūginiu stogu, pati zakristija dengta keturšlaičiu stogu Il. (18).
Visam statiniui būdinga pusiausvyra, monumentalumas. Jis yra ganėtinai paprastas, santūrių puošybinių elementų, be baroko stiliui būdingo pompastiškumo ir perdėto prabangumo, nes jo formas yra persmelkusi klasicistinė stilistika. Darnių formų bažnyčia statyta iš natūralios spalvos gelsvų plytų. Sienų paviršius mūrytas iš dvejopų plytų – trumpainių ir ilgainių, kryžminiu renesansinio plytų rišimo variantu, „kai vieną eilę sudaro tik trumpainiai, kitą – tik ilgainiai. Trumpainių padėtis visur vienoda, o ilgainiai kas antrą eilę perstumti per pusę jų ilgio“.[53]
Pastatą ir šventorių juosia iš didelių lauko akmenų sumūryta tvora su meniškais kaltiniais vartais (archit. M. Vaidakavičius). Pagrindiniai vartai pietų pusėje priešais pagrindinį bažnyčios fasadą turi tris įėjimus ribojamus stulpais: dvivėrius pagrindinius vartus ir jiems iš šonų yra po vienvėrius vartelius. Tiek dvivėrius, tiek vienvėrius vartus rėmina balsvų plytų kvadratinio skerspjūvio įmantrūs trijų tarpsnių bokšteliai su keturšlaičiais stogeliais. Vartų bokštelių viršūnes puošia metalo kryželiai. Dar vieni vienvėriai varteliai įrengti iš klebonijos pusės. Tačiau šie varteliai labai paprasti ir meniškumu nepasižymi.
Bažnyčios interjero erdvė trinavė, bazilikinė su transeptu. Trijų navų erdvę papildo prienavis, presbiterija užsibaigiančia pusapskrite apside su už jos pristatyta zakristija. Pagrindinė vidurinioji nava daugiau nei dvigubai platesnė ir gerokai aukštesnė už šonines. Ją viename gale pratęsia presbiterija su pusapskrite apside dengta puskupoliu. Presbiteriją nuo vidurinės navos skiria kiek paaukštintos grindys bei žema baliustrada. Vidus perdengtas cilindriniais skliautais, kurie remiasi į 8, po 4 kiekvienoje pusėje masyvius tinkuotų plytų mūro piliorius. Jie sujungti arkomis dalija vidaus erdvę į tris navas ir suteikia bažnyčiai puošnumo bei dinamikos. Pilioriai apačioje turi platesnius cokolius, išsiskiriančius ruda spalva, viršutinės jų dalys užbaigtos kapiteliais, kurie akcentuoja jų sandūras su skliautais. Švelniai žalsvos spalvos skliautai dekoruoti stilizuotais trafaretinias augaliniais motyvais. O sienos ties piliorių kapteliais augaliniu banguotuoju ornamentu. Centrinę navą apšviečia du autentiški  ir modernizuoti įspūdingo dydžio sietynai (Il. 19). Iki 2010 m. remonto bažnyčios grindys buvo išklotos balsvomis ir raudonomis plytelėmis po keturias sudarant kiekvienos spalvos kvadratą šachmatais. Tik rusvos ir balsvos spalvos plytelių juosta einanti per vidurinės navos ir transepto vidurį sudarė milžinišką lotyniškos formos kryžių. Dabar grindys išklotos balsvomis ir įvairių atspalvių rusvomis prie šviesaus interjero labiau derančiomis plytelėmis. Vargonų choras įrengtas virš prieangio, atskirtas skersine sija ir aptvertas tekintų baliustrų tvorele, jį remia dvi masyvios dorėninio orderio kolonos pastatytos ant aukšto cokolio.
Bažnyčios vidus šviesus ir erdvus, vyrauja pasteliniai įvairaus atspalvio žalsvos spalvos tonai, kurie sukuria harmoningą spalvų sąskambį. XVIII a. labai prasiplėtė pastelinių atspalvių spektras naudojamų architektūroje, amato dirbiniuose ir kitose gyvenimo srityse. Pasak, A. Aleksandravičiūtės, lengvi atspalviai bažnyčių erdvėms ir altoriams suteikia giedrą intonaciją, skleidžia romumo būseną, perteikia pasikliovimo Apvaizda idėją.[54] Sienos tinkuotos, balintos kalkėmis, jas pagyvina lubas ir sienas puošiančios trafaretinių ornamentų juostos bei pavieniai motyvai. Bažnyčios vidaus erdvės dekoras santūriai puošnus ir saikingas, jame puikiai tarpusavyje dera neobarokinės, neoklasicistinės formos bei puošyba. Bažnyčios interjeras kartu su išorės architektūra sukuria santūrią, darnią bei harmoningą architektūrinę objekto visumą.

BAŽNYČIOS INTERJERO DAILĖ

Šiame skyriuje bus analizuojami Vievio Šv. Onos bažnyčios interjero įrenginiai, didysis bei šoniniai altoriai ir jų  paveikslai, skulptūros bei pavieniai šventovės interjerą puošiantys kūriniai.

Interjero įrenginių analizė

Sakykla. Sakykla, kaip ir Vievio bažnyčia suprojektuota inžinieriaus V. Michnevičiaus 1932 m. (Il. 20), jos architektūrinis sprendimas yra suderintas su bažnyčios interjeru, tiek savo formomis, tiek spalvine gama (Il. 21). Sakykla yra kairėje bažnyčios pusėje (stovint veidu į didįjį altorių), pritaisyta prie vidurinės navos kairiojo pilioriaus, gana aukštai nuo žemės. Sakykla bendra savo mase išsiskiria bažnyčios vidaus erdvėje. Ją sudaro dvi dalys: laipteliai, susijungiantys su pagrindine sakyklos dalimi – penkiakampe tribūna. Sakykla medinė, netolygiai smailėjančia apverstos daugiakampės piramidės apačia, kuri kaip matyti iš senų bažnyčios nuotraukų buvo priderinta prie didžiajam altoriui iš šonų buvusių tokios pat formos konsolių ant kurių stovėjo skulptūros. Tiek laiptai, tiek tribūna kukli, nedekoruota, dažyta balta bei švelniai rusva spalva. Pagrindinės dalies sienelės bei laiptų turėklai profiliuoti, anksčiau buvę dekoro elementai profiliuoto įgilinto nevienodo pločio stačiakampio formos erdvėse dabar uždažyti rusva spalva. Sakyklos vainikuojamasis karnizas yra uždengtas raudonu aksomu su aukso spalvos kutais. Sakykla nebenaudojama, nes po Vatikano II susirinkimo sakyklos vis dažniau pakeičiamos presbiterijoje statomais pulpitais,[55] kaip ir atsitiko Vievio bažnyčioje.

Vargonai (Il. 22, 23). Masyviomis kolonomis paremtame muzikos chore įkomponuotas šviesaus medžio vargonų prospektas. Vargonai neautentiški, surinkti maždaug  7 dešimtmetyje iš atskirų detalių meistro A. Šauklio. Juos buvo stengiamasi derinti prie bažnyčios stiliaus bei dydžio. Bažnyčia instrumentą įsigijo, kai turėjo surinkusi šiek tiek lėšų. Vargonai mechaniniai, 11 balsų, vieno manualo su pedalais. Jų prospektas spintos pavidalo, simetriškas, nedidelis, apie 2,5 m. aukščio, vieno tarpsnio, suskirstytas į 3 laukelius su aukšta cokoline dalimi. Prospekte įtaisyti 27 vamzdžiai, kurie sugrupuoti į tris sekcijas. Vamzdynų skirtingas skersmuo ir aukštis bei jų  simetriškas komponavimas kuria judejimo, virpėjimo įspūdį. Vargonai palyginti kuklūs, saikingai puošti ažūriniais, raiškiais akanto lapų drožiniais. Jie teikia vargonų prospektui dekoratyvumo. Nors vargonai ir minimalistinio pavidalo jie pritaikyti prie aplinkos ir harmoningai  įsilieja  į bažnyčios erdvę, jos interjero linijų ritmiką.

Klausyklos (Il. 24). Bažnyčioje yra keturios medinės klausyklos įrengtos prie šoninių navų sienų po dvi abiejuose pusėse. Klausyklos savo forma labai primena bažnyčios vargonų prospektą. Jos taip pat minimalistinės, palyginus paprastos, sudarytos iš trijų sekcijų, kurių vidurinė yra kiek aukštesnė ir išsikišusi į priekį. Klausyklų priekyje yra neaukštos dvivėrės grotuotos durelės užbaigtos kryžiumi, šoninėse sienelėse yra įtrvirtinti grotelėmis dengti langeliai, pažemėje įrengtos klaupyklėlės. Klausyklų priekio plokštuma profiliuota. Viršus dekoruotas penkiais iškiliais nedideliais kryželiais.  Klausyklas vainikuoja profiliuotas karnizas. Jas užbaigia nevienodo aukščio ir pločio siaurėjantys tarpsniai – piramidės formos stogeliai, kurie savo struktūra šiek tiek primena bažnyčios bokštų šalmus. Vidurinį stogelį galutinai užbaigia paprastas medinis kryžius.

Suolai (Il. 25). Bažnyčioje stovi dvidešimt šeši lakuoti šviesaus medžio suolai, po trylika abiejuose šonuose. Suolų rėmai užapvalinti, dekoruoti kryžiais apsuptais apskritimo ir maltos kryželių raižiniais. Suolai dera prie minimalistinio interjero ir šviesaus medžio saikingai dekoruotų vargonų.

Didžiojo altoriaus ikonografija ir meninės ypatybės

DSC01084Altorius – svarbiausias bažnyčios įrangos dalis tiek liturgijos ir erdvės simbolikos, tiek estetikos požiūriu. Pasak dailėtyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės, potridentinį altorių sudaro trys pagrindiniai elementai: mensa,  tabernakulis, kuriame laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, ir retabulas su šventųjų atvaizdais.[56] Baroko laikais nusistovėjusios tradicijos ir pavyzdžių kartotės keliauja iš XVIII a. baroko į istorizmo epochos neobaroką.[57] Istoristiniuose retabuluose neatsirado esminių simbolinės raiškos pokyčių. Kaip rašo A. Aleksandravičiūtė, keitėsi meniniai stiliai, bet ne pagrindinės dekoro ir architektūrinių detalių prasmės. Vievio Šv. Onos bažnyčios altoriai įrengti po 1979 m., kai atsiradus nurodymui aukoti Šv. Mišias atsisukus į žmones buvo išardyti senieji neoklasicistiniai altoriai. Jie imituoja neoklasicistines – neobarokines formas ir prisitaiko prie bažnyčios architektūrinės ir meninės raiškos.
Didysis altorius įrengtas presbiterijoje, prie pusapskritės apsidės galinės sienos (Il. 26). Jo retabulas gana kompaktiškas, monumentalus, kuklių, bet ištaigingų formų. Link retabulo kyla dviejų pakopų laiptai. Presbiterijoje, abipus altoriaus pastatytos ant medinių pakilų masinės gamybos polichromuotos angelų skulptūros. Presbiteriją nuo centrinės navos erdvės skiria medinė, baltai dažyta baliustrada.
Didžiojo altoriaus retabulas susideda iš cokolinės dalies bei dviejų tarpsnių. Prie cokolinės retabulo dalies dar pagal potridentinės altoriaus struktūros tradiciją, ant vienos pakopos laiptų pastatyta dėžinės knstrukcijos mensa. Viena svarbiausių Vatikano II suusirinkimo (1962 – 1965 m.) naujovių buvo ta, kad nutarta atskirti altoriaus mensą nuo retabulo. Lietuvoje Vatikano II susirinkimo nutarimų sklaida vėlavo, daugumos bažnyčių interjerus pradėta pertvarkyti pagal naujus reikalavimus tik atgavus Nepriklausomybę. Tuomet jau skubiai ir ryžtingai imtasi pertvarkyti bažnyčias.[58] Kaip rašo A. Aleksandravičiūtė: „Šiandien nedaugelyje mūsų bažnyčių galima pamatyti nepertvarkytą, nesuskaidytą potridentinį altorių. Todėl šios bažnytinio meno paveldo dalies apsauga ir tyrimai tampa neatidėliotinu nacionalinės kultūros uždaviniu“.[59] Taigi galima teigti, kad  Vatikano II susirinkimas didesnės įtakos  Vievio bažnyčios altoriaus pertvarkymui neturėjo (nors ir prieš du metus buvo pastatyta nauja mensa) ir dėl Vatikano II susirinkimo nutarimų Lietuvoje vėlavimo jis buvo įrengtas dar pagal senąją altorių sustatymo tvarką. Tai dar kartą įrodo, kad Vievio bažnyčia verta tyrinėjimo.
Mensos priekį puošia Kristaus monograma, sudaryta iš dviejų graikų abėcėlės raidžių: X ir P. Tai „chiro“ ženklas, reiškiantis Kristaus ramybė.[60] Monogramą įrėmina paauksuotas augalinis ornamentas. Virš mensos, per vidurį įkomponuotas medinis, aukštas, dvitarpsnis, spintelės tipo ir neoklasicistinių  formų tabernakulis su paauksuotais elementais (Il. 27). Pirmajame jo tarpsnyje yra dvivėrės durelės, kurias puošia paauksuotos vynuogių kekės, kurios yra pažadėtosios žemės, Eucharistijos sakramento ir Išganytojo Jėzaus Kristaus kraujo simbolis. Jas bei pirmąji tarpsnį iš šonų rėmina piliastrai dekoruoti geometriniu paauksuotu ornamentu. Antrojo tarpsnio siluetas teikia aliuziją į triumfo arką. Jo kampus remia dvi kolonos su paauksuotais kompoziciniais kapiteliais tarp kurių yra arkinė niša su krucifiksu. Tabernakulio viršų užbaigia Dievo avinėlis,  su penkiais spinduliais, simbolizuojantis pasiiaukojusį už žmoniją Jėzų Kristų.
Altoriaus retabulo didesnis pirmasis tarpsnis atskirtas nuo cokolinės dalies dekoratyvine baliustrada. Jį skaido šešios korintinio orderio kolonos, kurios remiasi į retabulo cokolį. Tarpsnio viduryje arkinėje nišoje, tarp dviejų suporintų kolonų yra įkomponuotas centrinis didelio formato Švč. Mergelės Marijos mokymo paveikslas. Paveikslas yra arkos formos, įtvirtintas paauksuotuose rėmuose, kurie dekoruoti horizontaliais brūkšniais.
Abipus titulinės kompozicijos išilgintos arkos pavidalo nišose, kurias iš šonų rėmina kolonos įkomponuotos stovi dvi šventųjų vyrų skulptūros ant žemų postumentų: kairėje pusėje – Šv. Antanas Paduvietis (Il. 28), dešinėje –  Šv. Pranciškus Asyžietis (Il. 29). Šios skulptūros kaip ir virš kraštinių tarpsnio  kolonų esantys  angelai yra bažnytinių reikmenų dirbtuvių darbo ir stokoja meninio išraiškingumo ir meniniu požiūriu nėra vertingi.
Šv. Pranciškus visada buvo tikinčiųjų labai mėgstamas, be to, jo veiklą Bažnyčioje galima apibūdinti kaip telkiančiojo pasauliečio veiklą, o Katalikų akcija – tai pasauliečių apaštalavimas. Popiežius Leonas XIII Šv. Pranciškų Asyžietį pavadino Antruoju Kristumi, o popiežius Benediktas XV pasirinko šį šventąjį kaip tinkamiausią dvasinį autoritetą paskirdamas jį dangiškuoju Katalikų akcijos – tai yra viso viešojo, visuomeninio XX amžiaus katalikybės reiškimosi, globėju.[61] Šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra vaizduojama laikantis tradicinės krikščioniškosios ikonografijos – vidutinio amžiaus, trumpa barzda, vilkintis rudu pranciškonų abitu, sujuostu virve, ant kurios galų užrišti trys mazgai, simbolizuojantys neturto, skaistumo ir klusnumo įžadus. Šventasis pavaizduotas sustingęs judesyje. Dešinėje rankoje priglaudęs prie krūtinės jis laiko kryžių, o kairę ranką iškėlęs tarytum sakytų pamokslą.
Galbūt net labiau nei Šv. Pranciškus Asyžietis Lietuvoje labai populiarus jo mokinys ir sekėjas, visame pasaulyje ypatingai gerbiamas ir mylimas Šv. Antanas Paduvietis. Pasak S. Smilingytės – Žeimienės, vargu ar XX a. I pusėje Lietuvoje buvo katalikų maldos namų be Šv. Antano Paduviečio ar net kelių atvaizdų. Šventojo populiarumą rodė tuo laiku bažnyčioms gausiai įgyjami nauji paveikslai ir skulptūros.[62] Šv. Antano figūra taip pat įprastos jau aptartos ikonografijos. Tik čia jis pats laiko knygą ant kurios stovi Kūdikėlis Jėzus įsikibęs jam į apykaklę, tai neretai Šv. Antano skulptūrose pasitaikantis vaizdinys.[63] Šis motyvas dažnai pasitaiko Bartolomėjaus Estebano Murillo paveiksluose, todėl galima manyti, kad tokiam vaizdavimui turėjo įtakos jo drobės.
Antrąjį retabulo tarpsnį nuo pirmojo skiria laužytas karnizas, kuris dekoruotas saulėgrąžos žiedų ornamentu – „tai augalas, visada atsisukantis į saulę, kaip krikščioniška siela, sekanti paskui Kristų“.[64] Atrasis tarpsnis žemesnis ir siauresnis. Jo centre įkomponuotas ankstyvojo baroko stilistikos “Rožinio Švč. Mergelės Marijos” paveikslas. Paveikslas stačiakampis su įstrižai nukirstais petukais. Jį rėmina paauksuoti rėmai su gėlių žiedų motyvais, panašiais į saulėgrąžos žiedą. Išraiškingi altoriaus paveikslų rėmai paįvairina altorių architektūrinę dalį. Paveikslą iš šonų remia kompozicinio orderio stulpai, o patį antrąjį tarpsnį įrėmina voliutos pavidalo juostos, jungiančios viršutinį tarpsnį su apatiniu. Jų viršūnes puošia paauksuoti sparneliai. Altorių užbaigia paauksuotas gražus kryžius, kurį iš šonų remia pora paauksuotų sparnelių elementų. Virš centrinio altoriaus aukštai iškilęs yra vienintelis bažnyčioje nedidelis segmentinis vitražas.
Pagrindinis altorius yra medinis, ištaigingumo įspūdį jam suteikia tarpusavyje suderinti šviesių spalvų tonai bei paauksuotos dekoratyvinės detalės. Katalikiškoje tradicijoje rausvi atspalviai caritas yra meilės ir gailestingumo, balti – tyrumo bei auksiniai – dieviškumo, Absoliuto ir amžinybės simboliniai.[65] Darnių proporcijų, architektūrinių formų bei santūrių puošybinių elementų altorius (centrinė dalis) primena triumfo arkos atvaizdą. Jam būdingas stambus laužtinis antablementas, rymantis ant keturių korintinio orderio kolonų, primenantis transformuotą portiką ir taip įkūnijantis šventyklos simboliką, kurios idėja dominuoja visuose XVII a. altoriuose. Jų struktūroje vyrauja pirmasis kompozicijos tarpsnis su paveikslu, kurio viršus yra pusapskritės formos.  Taigi, kaip rašo A. Aleksandravičiūtė bendras toks altoriaus siluetas teikia aliuziją į triumfo arką, simboliškai išreiškia tikėjimo pergalės ir triumfuojančios poreforminės bažnyčios idėjas.[66]

Paveikslas „Marijos auklėjimas“ (Il. 30). Kompozicijoje vaizduojama Šv. Ona mokanti Švč. Mergelę Mariją skaityti. S. Poligienės duomenimis, šią drobę XIX a. antrojoje pusėje nutapė Vilniaus meno mokyklos auklėtinis.[67] Dailėje – tai dažniausias Šv. Onos siužetas. „Aukso legendoje“ rašoma, kad vaikystėje Švč. Mergelė Marija buvo paimta į Jeruzalės šventyklą, kur ją kaip balandę kasdieną lankydavę ir maitindavę angelai. Tai vykę nuo tada, kai jos tėvams Joakimui ir Onai buvo išpranašautą, kad jų dukrai yra skirta būti Kristaus Įsikūnijimo indu. “Ankstyvuosiuose paveiksluose Marija vaizduojama mokanti savo drauges, siuvinėjanti kunigo drabužius arba su angelais, nešinais duona ir vandeniu, bet dažniausiai – prigludusi prie savo motinos Onos, mokančios ją skaityti, kelių.“[68] Teigiama, kad pastarasis šventosios paveikslų siužetas atsirado Anglijoje ir yra seniausias, siekiantis net XIII a.[69] Šis siužetas ir atsispindi centriniame altoriaus paveiksle, tik jo kompoziciją dar papildo Švę. M. Marijos tėvas Joakimas, bei virš šeimos sklendžianti Šv. Dvasia. Šv. Onos, mokančios Mariją rašto, atvaizdas atspindi krikščioniškojo auklėjimo šeimoje idėją. Šis tradicinis katalikiškas siužetas visuotinai paplito po Tridento susirinkimo. Lietuvos bažnyčiose buvo itin pamėgtas XIX a. II pusėje ir išreiškė kiekvinoje šeimoje nuosekliai diegtas katalikybės ir lietuvybės idėjas.[70] XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje aukštosios dailės mokyklos nebuvo, bet tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą privačiose Vilniaus mokyklos auklėtinių studijose (1832 m. nuslopinus 1931 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimą, Rusija uždarė Vilniaus universitetą). Nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo sąlygomis Lietuvoje labiau akcentuotos auklėjamoji ir šviečiamoji meno funkcijos.[71] Vilniaus meno mokykla veikė palyginti neilgai (iki Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m.), tačiau jos vaidmuo keliant Lietuvos dailės kultūrą buvo milžiniškas. Ji ne tik pagausino lietuvių profesionalių dailininkų būrį, bet ir išauklėjo naują dailininko tipą – dailininko, gerbiančio savo meną ir skiriančio jį pažangiausioms savojo laikmečio idėjoms reikšti.[72] Dėl šių priežasčių XIX a. šis Šv. Onos siužetas įgijo naują prasmę. Spaudos draudimo metais  jis ėmė reikšti lietuvių kalbos išsaugojimą, liaudies meilę knygai ir mokslo troškimą.[73] Taigi, galima daryti prielaidą, kad šis paveikslas  yra vienas iš ankstyvesnių tokias idėjas įkūnijančių paveikslų pavyzdžių.
Kūrinyje atsispindi klaiscizmo bei romantizmo bruožai. Kompozicijoje vaizduojama monumentalios formos, švelnių veido bruožų Šv. Onos figūra sėdinti įstrižai į žiūrovą, per pečius dešine ranka apglėbusi savo dukrą Mergelę Mariją,  jos žvilgsnis nukreiptas į priešingą pusę nuo dukters, todėl jaučiamas atotrūkis tarp vaizduojamų figūrų ir jos. Paveiksle išryškintas šventosios individualus dvasinis pasaulis, jos atvaizdas romantizuotas. Šv. Ona vaizduojama laikantis kriškčiniškosios ikonografijos – vidutinio amžiaus, dėvinti ilgą žalsvos spalvos suknelę, apsisupusi geltonu apsiaustu dengiančiu jos kelius, galvą apsigobusi balsva skraiste, kas asocijuojasi su išmintimi, šventumu. Paveiksle Švč. Mergelė Marija vaizduojama kaip maža giedro veido mergaitė stovinti šalia motinos iš dešinės pusės, nuleidusi žvilgsnį į rankose laikomą atverstą knygą, iš kurios Šv. Ona ją moko skaityti bei Šventojo Rašto išminties. Švč. Mergelė Marija vilki ilgą baltą suknelę bei mėlynos spalvos apsiaustą, kuris jai nuslydęs ant dešiniosios rankos. Šios dvi figūros komponuojamos paveikslo centre. Marijai už nugaros kaip tylus stebėtojas prie jos palinkęs stovi jos tėvas Šv. Joakimas. Viršutinėje kompozicijos dalyje, arčiau dešiniosios paveikslo pusės ant didelio debesies pavaizduotas bei žiūrintis žemyn ir laiminantis šeimą Dievas Tėvas ir virš jo sklendžiantis balandis, simbolizuojantis Šventąją Dvasią. Šventajame rašte rašoma, kad vos tik Kristui išbridus pasikrištijus iš vandens, jis pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią balandžio pavidalo nusileidžiančią ant jo. Ir tuomet iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 7–11). Dievas vaizduojamas apsisiautęs ilgu mėlynu apsiaustu, senas, pražilusiais plaukais, ilga žila barzda. Jis apsuptas auksinės spalvos, kuri vyrauja už prasivėrusio dangaus, kuris tampa ir paveikslo fonu, nes  paveiksle pavaizduotos figūros užima beveik visą vaizdo plokštumą. Scena sudaro įpatingos, palaimintos šeimos įspūdį, kuri yra Dievo apvaizdoje.

Paveikslas „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ (Il. 31). Jo centre įkomponuotas ankstyvojo baroko stilistikos “Rožinio Švč. Mergelės Marijos” paveikslas, nutapytas XVII a. po 1630 m. Paveikslas stačiakampis su įstrižai nukirstais petukais. Kompozicijoje vaizduojama sėdinti ant pusmėnulio Dievo Motina su Kūdikiu ant kelių duodantys rožinius apačioje klūpantiems dominikonų ordino šventiesiems – Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei. Nuo XVI a. dažnai vaizduojami Šv. Dominyko vizijų siužetai, paprastai skirti dominikonų vienuolynams ir bažnyčioms. Vėliau siekiant kompozicijos pusiausvyros, Šv. Dominykas vaizduotas kartu su Šv. Kotryna Sieniete, dominikonų ordino globėja. Pasak legendos, Šv. Dominykas vienoje savo vizijoje regėjo Mariją, kuri jam įteikė karoliukų vėrinį, tam vėriniui jis davė Švč. Dievo Motinos rožių vainiko pavadinimą. Rožių vainiko dovanojimas yra sena tradicija. Dar viduramžiais pagal šį paprotį tarnas dovanodavo savo šeimininkui rožių žiedų vėrinį, taip parodydamas savo pagarbą, bet tai tik viena iš galimų rožinio pavadinimo versijų. Vėliau buvo teigiama, kad rožinį, kaip maldos priemonę XV a. pab. įvedė dominikonai, „tačiau Katalikų Bažnyčia rožinį naudoja nuo XII a., o visuotinai – nuo XV a. ir ilgainiui jis tapo daugelio vienuolių ordinų ir pasaulietinių bendrijų emblema. Jam buvo priskiriama stebuklinga galia, ypač efektyvi kovoje su islamu ir protestantizmu.“[74]
Rožinio Švč. Mergelės Marijos temą paveiksle papildo Nekaltai Pradėtosios (Immaculata) ir Dangaus Karalienės (Reginos Coeli) ikonografiniai elementai todėl pakinta kūrinio ikonografinė prasmė. Rožinio Švč. Mergelė Marijos paveikslas gauna du papildomus titulus: Nekaltai Pradėtosios ir Rožinio Karalienės. Švč. Mergelė Marija pavaizduota visa figūra sėdinti ant mėnulio pjautuvo ir teikianti Šv. Dominykui rožinį. Marijos kūnas pavaizduotas frontaliai, o jos galva pasukta į kairę pusę link Šv. Dominyko. Per Šv. Dominyko kūno kalbą bei palaimos apimtą veido išraišką dailininkas puikiai perteikė šventojo pakylėtą dvasinę būseną bei stiprų emocinį ryšį su Švč. Mergele Marija. Dešine ranka ji laiko apglėbusi Kūdikėlį Jėzų sėdintį jai ant dešiniojo kelio ir pasisukusį į dešinę pusę perduoti Šv. Kotrynai Sienietei rožinį. Per šį motinišką kūdikio glaudimą prie krūtinės kuriamas intymus, betarpiškas  ryšys tarp Švč. Mergelės ir jos sūnaus. Kitoje rankoje Kūdikėlis Jėzus laiko Žemės rutulį, tai aliuzija į Kūdikio kaip pasaulio karaliaus titulą. Jiems iš šonų sklando du angeliukai, kurie ant Marijos ir Kūdikėlio galvų deda aukso karūnas ir rankose laiko po skeptrą, kuriuos tikriausiai ruošiasi taip pat perduoti jiems. Vasiliauskienė savo straipsnyje karūnuojančius Švč. Mergelę Mariją bei Jėzų Kristų angelus išskiria kaip vienus iš retai LDK dailėje, tačiau Europoje dažnai pasitaikančius ikonografinius motyvus.[75] Immaculatos titulą paveikslui suteikia mėnulio pjautuvas, o Rožinio Karalienės karūnos, puošiančios Dievo Motinos, ir Kūdikėlio Jėzaus galvas, skeptrai angeliukų rankose bei Žemės rutulys, kurį laiko Kūdikis. LDK baroko dailėje labiausiai paplito daugiafigūrių atvaizdų grupei priskirtini Šv. Dominyko vizijos bei Rožinio įteikimo Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei ikonografiniai tipai. Pastarojo siužeto paveikslai sudaro didžiąją daugumą. Šiuose atvaizduose, kuriuose pabrėžiamas maldos įsteigimo momentas, perimtos kanoninės Vakarų Europos kompozicinės schemos. Daugiafigūriniai paveikslai atsirado XVII a., paplito XVIII a.[76] Todėl galima teigti, kad šis paveikslas yra vienas iš ankstyvesnių šio siužeto pavyzdžių. Šv. Dominykas vaizduojamas kairėje paveikslo pusėje, tačiau, kadangi paveikslą dengia aptaisai sunku pasakyti ar šventieji vaizduojami kaip būdinga jų ikonografiniam tipui. Paprastai dailės kūriniuose Šv. Dominykas vaizduojamas dėvintis dominikonų baltą abitą, škaplierių su gobtuvu ir juodą apsiaustą. Pasitaiko, kad jis būna su žvaigžde ant krūtinės arba virš galvos. Jo amžininko pasakojimu, Dominyko kakta švytėjusi antgamtine šviesa,[77] todėl nagrinėjamame paveiksle visa šventojo galva pavaizduota apgaubta šviesos. Šalia Šv. Dominyko pavaizduotas vienas savičiausių jo atributų – šuo su degančiu deglu nasruose. Įdomu, tai, kad Dominyko vardas lotyniškai (Domini canis) reiškia Viešpaties šuo.[78] Šv. Kotryna Sienietė pavaizduota paveikslo dešinėje pusėje. Panašu, kad po aptaisais ji vilki kaip ir priimta krikščioniškoje ikonografijoje baltą dominikonų vienuolės abitą, rankoje laiko lelijos šakelę – skaistybės simbolį. Šv. Kotrynos Sienietės žvilgsnis nukreiptas į Šv. Dominyką, jos veido išraiška išduoda gėrėjimąsi matomu rožinio perdavimo įvykiu. Visa paveikslo kompozicija sudaro trikampę schemą.
Paveikslą puošia metalo skardos aptaisai ir karūnos. Ištyrus  1906 m sudegusios bažnyčios inventorinį aprašą galima teigti, kad Švč. Mergelės Marijos, karūnų, Dominyko ir Šv. Sienietės aptaisai yra variniai, pasidabruoti; mėnulio pjautuvo aptaisas bronzinis ir paauksuotas: „Šv. Dievo gimdytojos rožių vainiko ant vario išdirbio vario apdarais ir vainikais pasidabruotais, po kojų mėnuo iš bronzo paauksuotas žemiau Šv. Dominyko ir Šv. Kotrynos Sienietės taipogi vario apdarais pasidabruota…“.[79] Šis paveikslas taip pat įvardyjamas kaip senas, esantis senuose kažkada paauksuotuose rėmuose, mažos vertės ir nebenaudojamas.[80]
Ornamentuotais metalo skardos aptaisais puoštas paveikslas atspindi XVII – XVIII a. Lietuvoje nusistovėjusią tradiciją bažnytinius paveikslus dekoruoti sidabriniais aptaisais.[81] Stebuklingais pripažinti, išskirtinę pagarbą pelnę ir ypač branginti bažnytiniai paveikslai buvo puošiami tauriųjų metalų skardos kalstytais aptaisais, vainikuojami karūnomis – tai sena Lietuvos ir Lenkijos tradicija, galbūt atsiradusi sekant stačiatikių papročiu, Lietuvoje ji paplito baroko laikotarpiu. XVII a. pirmojoje pusėje aptaisais aprėpiami Dievo Motinos paveikslai, kiek vėliau imti puošti ir šventųjų paveikslai.[82] Aptaisus dažniausiai užsakydavo pas vietinius auksakalius pasiturintieji Marijos garbintojai. Paveikslų aptaisai šiandien turi išskirtinę reikšmę, liudijančią ne tik žmonių meilę Marijai, bet ir praeities metalo kalėjų bei auksakalių meninį skonį.[83] Rožinio temos atsiradimą ir plitimą Europos bei LDK dailėje lėmė dominikonų ordino veikla: Rožinio Švč. Mergelės Marijos kultas vienuolijos tradicijoje užima labai svarbią vietą, todėl nenuostabu,[84] į Vievio bažnyčią paveikslas pateko iš uždarytos Trakų dominikonų bažnyčios, tikriausiai kartu su 1864 m. atvežtu didžiuoju altoriumi (į pastarąją perkeltas iš Aukštadvario dominikonų bažnyčios)[85]. Kad paveikslas tikrai buvo ir anksčiau didžiajame Vievio bažnyčios altoriuje patvirtina‚ išlikusios kelių senų bažnyčios didžiųjų altorių nuotraukos. Aptaisai sukurti iš atskirų lakštų kalinėjimo ir graviravimo technikomis. Dekoruoti barokiniu augaliniu ornamentu, nevienalaikiai, datuojami XVII a. pab. – XVIII a. pirmas ketvirtis (Švč. Mergelės Marijos aptaisas), XVIII a. vid. (karūnos, Šv. Dominyko, Šv. Kotrynos Sienietės, angelų, atributų aptaisai. Dekoro motyvai smulkūs, jie teikia aptaisų visumai dekoratyvumo. Ypač gausu smulkių ornamentų Švč Mergelės Marijos drabužių skardose, jose iškalstytų gėlių galima atpažinti kelių rūšių žiedus. Augmenijos gausa Marijos aplinkoje nėra atsitiktinė: tai nuoroda į Mergelę be nuodėmės kaip į hortus conclusus – uždarą sodą, minimą Giesmių giesmėje. Tai senas, iš viduramžių ateinantis motyvas.[86] Švč. Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus galvas vainikuoja karūnos, tačiau sunku pasakyti ar originalioje tapyboje jos yra pavaizdutos. Marijos ir Kūdikio karūnoms puošnumo ir prabangumo suteikia gausūs ir įmantrūs ornamentai. Jų karūnos užbaigtos Maltos kryželiais.

Šoninių altorių ikonografija ir meninės ypatybės

Šoniniai Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Kristaus Švč. Širdies altoriai yra identiški, jų struktūra, kompozicija ir dekoro detalės vienodos, todėl jie abu bus aptarti šiame skirsnyjje. Altoriai pastatyti bažnyčios transepto galuose ant trijų pakopų laiptų – kairėje Švč. Mergelės Marijos (Il. 32), dešinėje Jėzaus Kristaus Švč. Širdies altorius (Il. 33). Jie įkomponuoti tarp dviejų piliorių ir pritaikyti siauroms erdvėms, pagaminti iš medžio, dažyti balta spalva ir rausvomis detalėmis, dekoruoti pauksuotais ornamentais. Altorių retabulai pusapskrites arkos formos. Tiek vienas, tiek kitas altorius turi aukštą cokolį, prie jo prišlietą dėžinės struktūros mensą bei vieno tarpsnio retabulą. Jį iš abiejų pusių rėmina dvi grakščios ant aukštų postumentų korintinio orderio kolonos, kurios remiasi į retabulo cokolį. Kolonas puošia vertikalūs grioveliai per visą jos aukštį. Cokolinį aukštą nuo tarpsnio skiria dekoratyvinė baliustrada. Tarp kolonų, retabulo centre yra išilgintos arkos pavidalo niša, kurioje ant konsolės primenančios korintinį orderį yra pastatytos beveik per visą arkos ilgį monumentalios gipsinės polichromuotos centrinės skulptūros (viename altoriuje Švč. Mergelės Marijos, kitame Jėzaus Kristaus Švč. Širdies skulptūros) išryškinančios altoriaus vertikalumą. Altorius iš abiejų pusių puošia ant tokių pat konsolių pastatytos gipsinės angelų skulptūros. Jos kūnu šiek tiek pasisukusios nuo altoriaus, rankas sudėjusios taip tarytum laikytų žvakę.  Altorius užbaigia dideli paauksuoti kryžiai.
Švč. Mergelės Marijos altoriaus mensos antepedijaus plokštumoje rausvame fone yra pavaizduota paauksuota Švč. Mergelės Marijos monograma, kuri išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Marija angelų karalienė“. Visą monogramą įrėmina paauksuotas ornamentas. Mensos viduryje tradiciškai pastatytas tabernakulis. Jis koplytėlės tipo, medinis, dažytas baltai, primenantis portiką su kampus remiančiais piliastrais bei trikampiu frontonu, aukštas, nedekoruotas. Jo centre tarp piliastrų kontūrinė arka, kurios centre kryželis. Tabernakulį užbaigia metalinis kryželis su krucifiksu.
Centrinė Švč. Mergelės Marijos polichromuota skulptūra įkomponuota arkinėje nišoje. Jos atvaizdas bei rankos sudėtos maldai primena Lurdo Švč. Mergelę Mariją, bet be jai būdingų atributų: pėdas puošiančių rožių žiedų, rožinio rankoje. Ji pavaizduota basa, vilkinti balta suknele, apsisupusi jos galvą ir pečius dengiančiu mėlynu apsiaustu su geltona vidinė puse. Drabužiai krenta gražiom dinamiškom bangom. Marijos šviesaus veido išraiška santūri bei švelni. XIX a. pab. – XX a. I pusėje Lietuvos bažnyčiose sparčiai gausėjo Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūrų. Lurdo Švč. Mergelė Marija yra viena iš Lietuvoje gerai žinomų atskirų Nekalto Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos ikonografinio tipo potipių. Nekaltojo prasidėjimo gerbimas buvo viena pagrindinių to laikotarpio maldingumo formų.[87] Jėzaus Kristaus Švč. Širdies  altoriaus mensos antepedijaus plokštumoje rausvame fone yra pavaizduota paauksuota IHS Jėzaus Kristaus monograma – tai graikiškai rašomo Jėzaus vardo pirmosios raidės arba abreviacija lotyniškai: „Jesus Christus Salvator“ – „Jėzus Kristus, Gelbėtojas“.[88] Visą monogramą įrėmina paauksuotas ornamentas.
Pagrindinis altoriaus akcentas polichromuota Jėzaus Kristaus Švč. Širdies skulptūra įkomponuota arkinėje nišoje. Ji paremta Margaritos Marijos Alacoque vizijomis, kuriose Jėzus, rodydamas savo širdį, išpažino savo meilę žmonijai. Kitaip nei anksteniais amžiais, kai vaizduojamosios dailės kūriniuose labai dažnai vaizduota simbolinė, Arma Christi apsupta, kraujuojanti Širdies emblema, čia pavaizduotas figūrinis Jėzaus, ranka rodančio į ant krūtinės esančią širdį, atvaizdas. Tokį vaizdavimo tradicijos pokytį nulėmė po oficialaus Švč. Jėzaus Širdies šventės įvedimo (1856) paskelbtos Šv. Sosto kongregacijų nuorodos (pvz., 1877, 1878, 1891 m.), kuriomis buvo bandoma kultą nuo galimo širdies organo fetišizavimo nukreipti link Jėzaus asmens gerbimo.[89] Kristus pavaizduotas vilkintis geltona tunika ir apsigaubęs raudonu apsiaustu su šiek tiek matoma mėlyna vidine puse bei ornamentuotais auksiniais pakraščiais. Jis romiai nuleidęs akis į prie altoriaus turintį stovėtį žiūrovą, dešiniąja ranka su žaizda delne Jėzus Kristus rodo į pavaizduotą ant drabužių savo liepsnojančią Širdį su kryželiu, o kairiąją ranką laiko taip tarsi kviestų į savo Širdį. Jėzaus Širdis simbolizuoja jo karštą ir begalinę meilę žmonėms. Ši tema bei kvietimas ateiti į jo Širdį išryškinta šioje skulptūroje. Tai patvirtina, jog skulptūros sukurtos XX a. II pusėje, kai daugumoje bažnyčių jau buvo pastatyti ar įrengti Švč. Jėzaus Širdies altoriai. Švč. Jėzaus Širdies siužetas tapo pagrindine XX šimtmečio bažnytinės dailės kristologine tema ir XX a. I pusėje bene populiariausiu ikonografiniu tipu Lietuvos bažnyčiose. Šio titulo altoriai statyti ir XIX a., tačiau jų statymo (įrengimo) bumas Lietuvoje prasidėjo XX a. I – IV (ypač III- IV)  dešimtmečiais. Įgyti Jėzaus Širdies titulo paveikslai, skulptūros išstumdavo iki tol altoriuose buvusius meniškai vertingesnius kūrinius, nes ne visi parapijiečiai turėjo galimybių savo bažnyčiai paaukoti originalius dailininkų kūrinius ar dirbtuvėse dirbtintas skulptūras. Pasak S. Smilingytės – Žiemienėnės, iš didelio skaičiaus Jėzaus Širdies statulų Lietuvos bažnyčiose tik viena kita originali skulptūra yra sukurta profesionalaus Lietuvos dailininko.[90] Galima manyti, kad taip atsitiko ir su Vievio Šv. Onos bažnyčios šoniniu altoriumi, nes senosios bažnyčios altorių nuotraukos rodo, kad anksčiau senajame klasicistiniame šoniniame altoriuje centrinis paveikslas buvo „Aušros vartų Dievo motina“, kuris dabar kabo zakristijoje ir yra mažai kam matomas.
Aptarti šoniniai altoriai bei didysis altorius yra labai panašios struktūros. Kartu jie sudaro vieningą architektūrinių formų altorių ansamblį. Kaip ir dižiąjame altoriuje šoniniuose altoriuose vyrauja šviesios spalvos derinamos su paauksuotomis puošybinėmis detalėmis. Jie simetriškų, darnių  proporcijų, savo siluetu taip pat primenantys triumfo arką.

Pavienių dailės kūrinių analizė

Vievio Šv. Onos bažnyčią puošia nemažai meno kūrinių, net trys iš jų yra kultūros paminklai: du molbertinės tapybos darbai: didžiojo altoriaus antrajame tarpsnyje įkomponuotas „RožinioGAMTA-8 Švč. Mergelės Marijos“ (buvo nagrinėjamas aptariant didįjį altorių), taip pat tarp centrinės ir šoninės navos kabantis „Šv. Cecilijos“ paveikslas bei prienavyje stovinti „Nukryžiuotojo“ skulptūra. Be šių kūrinių šiame poskyryje analizuosiu ir kitus reikšmingesnius kūrinius.

Paveikslas „Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“ (Il. 34). Paveiksle, šiuo metu kabančiame virš įėjimo į zakristiją, pavaizduotas Lietuvoje gerai žinomas atskiras Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos ikonografinio tipo potipiu laikytinas siužetas: Paryžiaus (Maloningosios) apsireiškimus simbolizuojanti kompozicija. Paveikslas nutapytas XIX a. I pusėje. Jis minimas sudegusios 1906 m. bažnyčios inventoriuje: “…arti altorio Nekalto prasidėjimo Dievo Motinos kabo ant sienos paveikslas“.[91] Taip pat tame pačiame inventoriuje aprašytoje koplyčioje, į kurią buvo persikelta sudegus bažnyčiai: „Viduje koplyčios iš abiejų šonų kabo ant sienos du dideli paveikslai gan seni ant drobulės gero darbo mediniuose paauksuotuose rėmuose Šv. Panelės Marijos Nekaltai pradėtos ir Šv. Cecilijos su arfa rankose“.[92] Vadinasi per gaisrą paveikslas buvo išsaugotas.
XIX a. pabaigoje Lietuvoje jau buvo plačiai paplitę Švč. Mergelės Marijos Maloningosios („loskavos“) atvaizdai, kurių ikonografiją nulėmė pagal vienuolės Katherine‘s Laboure‘ [93] 1830 m. regėjimus Paryžiaus auksakalio M. Vachette‘o 1832 m. sukurtas medalėlis. Dėl panašumų su Nekaltojo Prasidėjimo atvaizdais, vėlesni medalėlio kartotojai ir juo besiremiančių atvaizdų kūrėjai įtraukė ir kitus nuo XVII a. plitusios Idealios Nekaltosios ikonografinius bruožus: pusmėnulį, baltą ir žydrą drabužių spalvas, debesis ir žvaigždžių nimbą.[94] Kompozicijoje Švč. Mergelė Marija pavaizduota tradiciškai: jauna, vilkinti ilga balta suknele, kurios spalva simbolizuoja nekaltybę, tobulumą, dvasinį atgimimą, apsigobusi mėlynu apsiaustu, kuris asocijuojasi su Šv. Marijos kaip Dangaus Karalienės vaidmeniu, galvą užsidengusi puošnia balta permatoma skraiste.  Ji stovi ant Žemės rutulio, kurio matosi tik pusė, po jos kojomis jaunaties mėnulio pjautuvas, basomis kojomis ji pamynusi besirangantį žaltį. Tai aliuzija į Dievo žodžius, pasakytus žalčiui Edeno sode: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių, ji trupins tau galvą ", ir atspindi viduramžiais teologų suformuluotą Marijos – naujosios Ievos, kuriai skirta nugalėti šėtoną, sampratą.[95] Švč. Mergelės Marijos žvilgsnis nuleistas, rankos sudėtos ant krūtinės, o jos galvą puošia dvylikos žvaigždžių nimbas. Jos gražiame, itin švelnių bruožų veide atsispindi geraširdiškumas, susikaupimas bei ekstazės apimta būsena. Šv. Marija pavaizduota abstraktaus raudono dangaus fone, kuriame jai iš abiejų pusių žaismingai kyšo keturios angeliukų galvutės. Kap rašoma „Krikščioniškosios ikonografijos žodyne“, išraiškingos ore sklandančios angelų figūros dailininkų buvo labai mėgstamos kaip patogi kompozicijos priemonė, todėl jos dažnos paveiksluose, kuriuose vaizduojamas dangus.[96] Tad šiuo angeliukų motyvu dailininkas paįvairino paveikslo kompoziciją suteikdamas jai pusiausvyros. Dangaus koloritas apačioje gerokai šviesesnis, o kylant į viršų tamsesnis, tik paveikslo viršutinę dalį nutvieskia ir angeliukus apšviečia Švč. Mergelės Marijos galvą supantis auksu spindindis dvylikos žvaigžių nimbas. Nekaltojo Prasidėjimo prasmės įtakoti bei malonės žyme paženklinti Marijos apreiškimai XIX amžiuje labai skatino Maldingumą Švč. Mergelei Marijai. Gausūs, bet ne visi Bažnyčios pripažinti Marijos apreiškimai Europoje XIX a. – XX a. I pusėje vyko tam tikromis bangomis, kurias dažniausiai kėlė politinė padėtis:  1830, 1848 ar 1917 m. revoliucijos, karai (Italijos suvienijimo, prūsų – prancūzų, Pirmasis pasaulinis), antiklerikalizmas ar sekuliarizacija. Lietuvoje Marijos apreiškimai taip pat užfiksuoti šaliai nepalankiu laikotarpiu, pvz., Šimonyse – 1941 m. kovo 31 d., Girkalnyje – 1943 m. vasario – balandžio mėn., Kalnujuose – 1944 m. liepos mėn., Ariogaloje –  1949 m. birželio 10 d. ir panašiai.

Paveikslas „Šv. Cecilija“ (Il. 35 ). Šv. Cecilijos paveikslas minimas kaip vienas didesnių paveikslų esančių 1906 m. sudegusioje Vievio bažnyčioje:” Štai kas rašoma inventoriniame apraše apie šį kūrinį: „…tie paveikslai visai seni, senuose rėmuose, buvę kada auksuotais, dabar mažos vertės ir nevartojami niekur išskyrus paveikslą Šv. Cecilijos…“. Paradoksalu tai, kad dabar laikomas kultūros paminklu paveikslas tuo metu palaikytas nelabai vertingu. Taip pat apie šį paveikslą užsiminta minėtame koplyčios aprašyme: „Viduje koplyčios iš abiejų šonų kabo ant sienos du dideli paveikslai gan seni ant drobulės gero darbo mediniuose paauksuotuose rėmuose Šv. Panelės Marijos Nekaltai pradėtos ir Šv. Cecilijos su arfa rankose“. Galima teigti, kad „Šv. Cecilijos“ kaip ir “Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės paveikslas“ per gaisrą nenukentėjo.
Šv. Cecilijos atvaizdas, nutapytas nežinomo dailininko XIX a. antrojoje pusėje, sekant XVII a. dirbusio prancūzų tapytojo Pierre Mignard nutapytu Šv. Cecilijos atvaizdu, dabar esančiu Paryžiuje, Luvro muziejuje (Il. 36). Galima rasti daug panašumų tarp Vievio Šv. Onos bažnyčioje esančio ir Pierre Mignard nutapyto paveikslų. Panašumų yra ne tik kompozicijoje, bet ir kolorite bei formų modeliuotėje. Tad nėra abejonių, kad Vievio bažnyčios Šv. Cecilijos paveikslas yra prancūzų dailinko P. Mignard‘o paveikslo sekinys.
Vievio bažnyčios paveiksle atkurtas tik originalo pirmavaizdžio fragmentas ir prasminis centras – dainuojanti ir grojanti arfa šlovindama Viešpatį Šv. Cecilija. Šv. Cecilija yra krikščionių kankinė, kuri manoma gyveno II ar III a. Dar iš VI a. yra išlikęs istoriškai nepatvirtintas jos gyvenimo ir kankinystės aprašymas. Bažnytinės muzikos globėjos vaidmuo kilęs iš pasakojimo, kad vedybų dieną, kai Cecilija atvažiavo į būsimo vyro namus, pasigirdo muzikos instrumento garsai, o ji maldavusi Dievą išlaikyti jos kūną ir sielą skaistų. Tai galėjo būti bet koks instrumentas, tačiau XVI a. dailininkai beveik visada tapydavo portatyvinius vargonus. Jie ir tapo pagrindiniu Šv. Cecilijos atributu. Portatyviniai vargonėliai išnyko XVI a., todėl vėliau šventoji pradėta vaizduoti su kitais muzikos instrumentais.[97] Šventosios Cecilijos pasijos trečiajame skyriuje galima rasti keletą sakinių, iš kurių taip pat galima susidaryti įspūdį apie šventosios ryšį su muzika: „Grojant instrumentams, Cecilija giedojo savo širdyje vien tik Dievui: „Te išlieka mano širdis ir kūnas tyri, kad nebūčiau sugėdinta“. Šis sakinys sutinkamas, tik be žodžių „savo širdyje“ ir Šv. Cecilijos dienos liturgijos antifonose. Bandant interpretuoti šį tekstą peršasi išvada, jog Cecilija iš tikrųjų giedojo, galbūt net pritardama vargonais. Tačiau remiantis išsamesniais tyrinėjimais apie santūrų, susitelkusį į savo vidinį pasaulį šventosios būdą, tokią nuomonę reiktų atmesti. Galima teigti, kad šventosios požiūris į muzikos instrumentus yra neigiamas. Cecilija iškelia vidinį giedojimą, kurį nupasakojo jau Paulius laiške efeziečiams („cantantes et psallentes in cordibus vestris“, „giedokite ir šlovinkite savo širdyse“). Jos giedojimas yra gilus dvasinis išgyvenimas.[98]
Vievio Šv. Onos bažnyčios paveiksle Šv. Cecilija pavaizduota sėdinti šonu, žvelgianti į dangų, jos veide perteiktas dramatiškumas bei emocianalumas. Šalia jos pavaizduotas beveik visada ją lydintis į vieną jos kelį alkūne pasirėmęs putti angeliukas. Jis pritardamas dainuoja iš atverstos natų knygos. Luvro muziejuje esančiame paveiksle labai daug dėmesio skirta aplinkai, galima sakyti šiame paveiksle aplinka yra tokia pat svarbi kaip ir vaizduojamos figūros. Šv. Cecilija pavaizduota sėdinti terasoje, kurią riboja žema siena bei masyvi kolonada. Už jos kėdės yra prabangiu raudonu audiniu su auksiniais kraštais dengtas stalas į kurį paremta violančelė. Priešais Šv. Ceciliją ant grindų guli obojus, tamburinas ir knygos. Kompozicijoje kiekvienas daiktas nutapytas detaliai ir labai tikroviškai. Ko negalima pasakyti apie Vievio bažnyčios paveikslą. Čia daug laisviau traktuojamas fonas. Jame nevaizduojami Luvro paveiksle nutapyti muzikos instrumentai, tačiau stengtasi laikytis originalo spalvinio sprendimo bei tikslaus formų perteikimo. Šv. Cecilijos turbanas ir suknelė nutapyti labai dekoratyviai, puošti brangakmeniais, puikiai perteiktas medžiagiškumas. Tik dar vienas netikslumas Vievio bažnyčios paveiksle yra tai, kad Šv. Cecilijos tamsiai mėlynas apsiaustas dengia abu jos kelius, o P. Mignard‘o paveiksle tik vieną. Patamsėjusiame Vievio bažnyčios paveiksle kai kur sunku įžiūrėti smulkesnes detales, geriau matomas tik už Šv. Cecilijos žaliuojančios kalvos vaizdas pro kolonų tarpus.
Akivaizdu tai, kad P. Mignard kūrinys atliktas yra kur kas profesionaliau nei Vievio bažnyčioje esanti jo kartotė. Vievio bažnyčios paveikslas nusileidžia Luvro paveikslui tapybiškumu, sudėtingumu, dėmesio stoka detalėms. Kadangi Luvro paveikslas yra sukurtas brandžiojo baroko dvasioje, tai pertapant jį nenutolta nuo originalo. Visa kompozicija perteikta realistiškai, formos modeliuotos dėmių bei šviesokaitos pagalba, pasirinkta įdomi perspektyvinė struktūra. Atsiskleidžia barokui būdinga sustiprinta jausmų išraiška.

Paveikslas „Šv. Petras“ (Il. 37). Kairėje transepto pusėje ant priekinės sienos esantis „Šv. Petro“ paveikslas tapytas XX a. antrajame ketvirtyje. Šv. Petrui yra suteiktas Apaštalų kunigaikščio titulas. Naujajame Testamente apie jį gana daug kalbama. Tikrasis jo vardas yra Simonas, jis kilęs iš Betsaidės, kuris yra šalia Galilėjos ežero. Jo brolis Andriejus nuvedė jį Jėzui, kuris Simonui suteikė naują vardą: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsiesi nuo šiol Kefas“ (Jn 1, 42). Kefas reiškia „Petras – uola“.[99] Šv. Petras nutapytas vienas, nors jį įprasta vaizduoti kartu su šv. Pauliumi – Tautų Apaštalu. Jis pavaizduotas kaip būdinga nuo seniausių laikų mus pasiekusiai ikonografijos tradicijai: senyvo amžiaus, bet stipraus sudėjimo, trumpais tvarkingai sušukuotais žilstelėjusiais plaukais trumpa barzda žvelgiantis į dangų. Jis vilki vilki aukso spalvos apsiaustą bei mėlynos spalvos tuniką, avi tradicinius romėniškus sandalus. Kairėje rankoje jis tvirtai laiko du raktus – auksinį ir sidabrinį. Jėzus būdamas Palestinos šiaurėje, Cezarėjoje, kur ant aukšto uolinio kalno stovėjo balto marmuro šventykla imperatoriaus Augustino garbei, simboliškai pasakojo mokiniams apie savo gyvąją Bažnyčią, kurią pastatys ant gyvos uolos – Petro.[100] Kaip liudija Šv. Raštas, Jėzus Kristus patikėjo jam savo būsimą Bažnyčią. Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 17 – 19). Raktai simbolizuoja Kristaus Šv. Petrui suteiktą galią. „Tai dangaus ir pragaro, surišimo ir atrišimo (t. y. nuodėmių atleidimo ir atskyrimo nuo Bažnyčios), dvasinės valdžios ir pasaulietinės valdžios raktai“.[101] Tai individualus Šv. Petro atributas. Dešinėje rankoje jis laiko kitą savo atributą – lietuviškąjį (Jogailos) kryžių su dvejomis kryžmomis. Paprastai Šv. Petras vazduojamas laikantis popiežiaus kryžių, kuris turi tris kryžmas, nes Šv. Petras katalikų bažnyčios laikomas pirmuoju popiežiumi bei pirmuoju popiežiškojo sosto steigėju. Paveiksle labai daug dėmesio skirta fonui. Šventasis pavaizduotas gražiame detalizuotame peizažo fone, stovintis ant tako, kuris veda į toli horizonte pavaizduotą šalia ežero stovinčią Vievio Šv. Onos bažnyčią. Tai graži metafora į Kristaus įkurtą Bažnyčią nuo kurios Šv. Paulius gavo raktus.

Paveikslas „Rožinio įteikimas „Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei“ (Il. 38). Vievio bažnyčios „Rožinio įteikimas Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei“ paveikslas, kuris kabo dešinėje vidurinės navos pusėje ant antrojo pilioriaus yra vėlyvojo baroko kūrinys nutapytas, menotyrininkės Aušros Vasiliauskienės duomenimis, apie 1772 m.[102] Nagrinėjamame paveiksle vaizduojama pilkšvų debesų fone Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi teikiantys sakramentaliją žemiau jiems iš abiejų pusių klūpantiems  šventiesiems – Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei. Šio ikonografinio siužeto ištakos yra minėtoje Šv. Dominyko vizijoje, kurioje Švč. Mergelė Marija jam įteikė rožinį kaip veiksmingiausią įrankį pasaulio taisymui. Šis Šv. Dominyko vizijos ikonografinis tipas, besiremiantis kanonine europine trikampe schema LDK baroko dailėje atsirado XVII a., o paplito XVIII a. Jis Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo vienas populiariausių.[103] Šv. Marija pavaizduota stovinti basomis kojomis ant akmens ir vilkinti ilga raudonos spalvos suknele ir mėlynu apsiaustu. Jos galvą puošia įvairiaspalvių rožių vainikas. „Rožių vainikas yra vienas iš pagrindinių Rožinio Marijos ikonografinių motyvų. Rožė yra pagrindinis simbolinis vėrinio komponentas, kurio reikšmė nėra atsitiktinė: jau Senajame Testamente Švč. Mergelė yra lyginama su rožės žiedu. Šios tradicijos neaptinkame Naujajame Testamente, tačiau ji yra tęsiama senojoje viduramžių literatūroje, liaudies kultūroje“.[104] Tai vienintelis šiuo metu žinomas pavyzdys dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kuriame Švč. Mergelė Marija vaizduojama su gėlių vainiku.[105]  Kaire ranka ji perduoda lengvai krintantį rožinį jai iš kairės klūpančiam Šv. Dominykui, o dešine ranka laiko apglėbusi Kūdikėlį Jėzų, kuris kaire ranka apkabinęs motinos kaklą lenkiasi perduoti sakramentaliją Šv. Kotrynai Sienietei. Kūdikėlis aprengtas baltais marškiais, jo kaip ir  Švč. Mergelės Marijos galvą puošia nepaprastai gražios metalo karūnos užbaigtos maltos kryželiais. Šie aptaisai Rožinio Švč. Mergelės Marijos temą papildo suteikdami paveikslui  Rožinio Karalienės titulą. Švč. Mergelei Marijai iš abiejų šonų priklaupę dominikonų ordino šventieji pavaizduoti tradiciškai: vilkintys dominikonų regulos drabužiais, virš jų galvų švyti žvaigždės. Tai būdingas Šv. Dominyko vaizdavimo bruožas, pasak vieno amžininko, Dominyko kakta skleidusi antgamtinę šviesą, pasak kito amžininko, jo krikštamotė regėjusi žvaigždę, nutūpusią ant Dominyko antakių krikštyjimo metu.[106] Tačiau Šv. Kotrynai žvaigždės motyvas nebūdingas ir tikriausiai dailininko pavaizduotas siekiant kompozicijos darnos. Šalia Šv. Dominyko pavaizduotas jo atributas – šuo su degančiu deglu nasruose, šalia kurio guli Žemės rutulys, taip metaforškai perteiktas pasaulinės pamokslininko misijos simbolis. Šuns vaizdinys primena pasakojimą, kad jo motina sapne suteikė gyvybę tokiai neįprastai būtybei. Be to, jo atributas aiškinamas ir Dominyko vardo žodžių žaismu. Domini canis reiškia Viešpaties šuo.[107] Šv. Kotrynos galvą juosia erškėčių vainikas, simbolizuojantis kančią, pasak pasakojimų, vienos vizijos metu Šv. Kotrynai apsireiškęs Išganytojas siūlydamas pasirinkti vieną karūną – iš aukso ir brangakmenių arba iš erškėčių. Ji nedvejodama pasirinko erškėčių vainiką,[108] suprasdama, kad aukso karūna yra žemiškoji šlovė, o erškėčių kreipia link amžinos dangiškosios šlovės. Abiejų šventųjų galvas vainikuoja aukso spalva spindinčios ir šventumą simbolizuojančių aureolės. Išraiškinguose jų veiduose ir kūno kalboje atsispindi susijaudinimas bei nepaprasto įvykio reikšmingumas. Ypač stiprus emocinis ryšys jaučiamas tarp Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos. Jų žvilgsniai nukreipti vienas į kitą bei susikaupę ties rožinio perdavimo momentu. Šv. Kotryna pavaizduota priimanti iš Kūdikėlio Jėzaus sakramentaliją ir glaudžianti ją prie širdies. Šiuo gestu pabrėžiamas šiltas šventosios atsidavimas bei vaizduojamo įvykio jai brangumas. Pasak menotyrininkės A. Vasiliauskienės, šis šventosios atvaizdas yra vienas išraiškingiausių LDK dailėje, o pats paveikslas yra vienas iš nedaugelio profesionalios vėlyvojo baroko tapybos pavyzdių rožinio temos kontekste.[109]

Paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“ (Il. 39). Dešinėje transepto pusėje ant priekinės sienos kabo „Šv. Antano Paduviečio“ paveikslas. Jis minimas kaip buvęs koplyčios didžiajame altoriuje, į kurią buvo persikelta po 1906 m. gaisro: „…altoriuje ant sienos didelis paveikslas Šv. Antano su Kūdikiu, ant drobules, naujas, mediniuose paauksuotuose rėmuose“. Be to, jis įvardyjamas kaip naujas, todėl turėjo būti nutapytas XIX a. pab. – XX a. pr. Sukurtas realizmo bei neoromantizmo dvasioje. Paveiksle Šv. Antanas Paduvietis vaizduojas kontraposto poza stovintis basas debesų apsuptyje, tradicinės ikonografijos: gana jaunas, dėvintis rudą pranciškonų abitą sujuostą virve su trimis mazgais, su viršugalvyje išskusta tonzūra. Šventasis laiko ant kairės jo rankos sėdintį Kūdikėlį Jėzų, o dešinėje savo individualų atributą – leliją, kuri simbolizuoja jo tyrumą. Šv. Antanas ir Kūdikėlis Jėzus glaudžia galvas vienas prie kito. Šventojo akys primerkos, veido išraiška perteikia branginamą akimirką. Kūdikėlis Jėzus meiliai dešine ranka liečia jo smakrą, per šį gestą kuriamas šiltas, artimas, betarpiškas ryšys tarp vaizduojamųjų figųrų. Jo žvilgsnis nukreiptas į tolį, svajingas. Kūdikėlis vilki baltu virve perjuostu apdaru, kairėje rankoje laiko Evangelijos knygą – Šv. Antano atributą, taip pabrėžiant jo mokytumą. Šv. Antano su Kūdikėliu Jėzumi vaizdinys kilęs iš legendos, pagal, kurią Antanui besimeldžiant savo kambaryje jam pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu Jėzumi rankose. Todėl šventasis dažniausiai vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų ant rankų.[110]Lietuvoje gausu maloningais ar labai gerbiamais laikomų XVII – XIX a. paveikslų su šio šventojo atvaizdu. Šv. Antanas – tai šventasis, kurio malone bene labiausiai tikėtasi stebuklų, jis laikomas vargšų, keliautojų bei netekėjusių merginų globėju. Žmonės tikėjo, kad meldžiantis šiam šventajam ir rodoma pagarba jam padeda bevaikėms šeimoms susilaukti vaikų ar atsirasti dingusiems daiktams.[111] Kompozicijoje gerai išryškintos drapiruotės, formos fodeliuotos šviesokaitos pagalba. Piešinys perteiktas pakankamai realistiškai, tačiau paveiksle atsispindi neoromantinė pasaulėjauta, išryškintos dvasinės vertybės: nuoširdumas, tyrumas, meilė.

Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos medinė, polichromuota statula stovinti  presbiterijos kairėje sukurta XIX a. ketvirtame ketvirtyje vilniečio Juozapo Balzukevičiaus (1867 – 1915 m.) (Il. 40). Ši skulptūra taip pat minima koplyčios aprašyme: „ant tam tikro pataisymo stovi stovyla Dievo Motinos Nekalto prasidėjimo ,medinė, maliavota, gan nemaža, po kojomis  žaltys“.[112] Iš senųjų XX a. vid. bažnyčios nuotraukų matyti, kad ši skulptūra stovėjo neoklasicistinio dešiniojo šoninio altoriaus centre ir savo stilistika ten puikiai derėjo. Popiežiaus Pijaus IX  1854 gruodžio 8 d. paskelbta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma davė didelę  paskatą XIX a. pab. – XX a. I pusėje daugybei šio ikonografinio tipo skulptūrų ir paveikslų.[113] Švč. Mergelė pavaizduota tradicinės ikonografijos. Ji  stovi kontraposto poza, šiek tiek pasisukusi į dešinę, ant krūtinės kryžma susidėjusi rankas, ilga balta suknele bei švelniai mėlynu pauksuotais kraštais apsiaustu, apsigobusi ilgus rudus plaukus balta skraiste.  Švč. Mergelė Marija nuolankiai palenkusi galvą, žvilgsnis taip pat nukreiptas žemyn. Maldingumo tradicijos tyrėjai Nekalto Prasidėjimo, taip ir Švč. Mergelės Marijos Širdies temose įžvelgia moterims iškeltą skaistumo ir nusižeminimo idelą, kuriame glūdėjo Bažnyčios antifeministinė bei antiemancipacinė pozicija. Kita vertus moterų matytų regėjimų pripažinimas, jų diktuojamos pamaldumo formos, o gal ir religinio meno vaiizdavimas buvo moterų emancipacijos katalikų pasaulyje išraiška.[114] Švč. Mergelės statula stovi ant mėlyno pusapvalio pagrindo, primenančio Žemę, o jai po kojomis rangosi basomis kojomis pamintas žaltys su pamestu obuoliu – nuodėmės simboliu. „Nekalčiausioji, tyroji Mergelė Marija ( Bažnyčia), basomis kojomis pamynusi gyvatę (Bažnyčios priešus) – itin gausios šio vaizdinio variacijos bei kartotės katalikiškoje aplinkoje leido dogmatikos tyrinėtojams šią skaistumą įkūnijančią krikščionių Atėnę laikyti pagrindine naujausių laikų ecclesia militans figūra“.[115] Skulptūra pastatyta ant mėlyno aukšto postumento, kurį puošia auksinė Švč. Mergelės Marijos monograma, sudaryta iš jos vardo raidžių. Švč. Mergelės Marijos figūra proporcinga, pavaizduota natūralistiškai. Jos formų racionalumas suteikia skulptūrai tam tikro šaltumo. Lengvai krentančios, gausios medžiagos drabužių klostės ir tiesi graikiška nosis primena antikos laikų skulptūras.

Kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra (Il. 41). Medinė, polichromuota Nukryžiuotojo skulptūra sukurta XIX pab. – XX a. pr. Antano Deveikio (1818 – 1929). „Tai vienas ilgiausiai gyvenusių ir produktyviausių aukštaičių dievdirbių, savo kūryba neabejotinai daręs įtaką ir kitiems šių apylinkių meistrams. Anot žmonių pasakojimų, Deveikis dirbdavęs stovylas į nieką nepasižiūrėjęs.“[116] Lietuvių enciklopedijoje A. Deveikis paminėtas kaip vienas iš trijų didžiausių Lietuvos kryždirbių.[117]
Vievio Šv. Onos bažnyčios prienavyje stovinti klasicistinio stiliaus Nukryžiuotojo skulptūra įkūnyja Kristaus mirtį ant kryžiaus, tai svarbiausia krikščionių dailės tema, kurios vaizdavimas bėgant amžiams kito.[118] Nukryžiuotasis  pavaizduotas užmerktomis akimis, į dešinį šoną pasvirusia galva. Evangelijoje pagal Joną rašoma, kad Jėzus „nuleidęs galvą, atidavė dvasią) (Jn. 19, 30). Jo galvą vainikuoja žalias erškėčių vainikas. Erškėčių vainikas pradėtas vaizduoti nuo XVIII a., kai jį parsivežė Prancūzijos karalius Liudvikas IX grįždamas iš kryžiaus žygio.[119]  Išganytojas prikaltas prie kryžiaus trimis vinimis– dviem rankos ir viena sukryžiuotos pėdos. Taip pradėta vaizduoti nuo XIII a., anksčiau Kristaus kūnas dažniausiai būdavo prikaltas keturiomis vinimis – dviem kojos ir dviem rankos.[120] Jo figūra statiška, tiesi, ištęstų formų bei frontali. Kristaus juosmenį dengia surištas priekyje žalsvas perizonijus, kuris dar periškas virve. Perizonijus išraiškingai klostytas,  tačiau jo klostės taip pat krenta „kietai“. Jėzui iš žaizdų prikaltuose delnuose, kojose, nubrozdintų kelių, kaktos srūva ralistiškai pavaizduotas kraujas. Kryžiaus viršutinėje dalyje yra užrašas: „I. N. / R. I.“ Tai lotyniško užrašo Jesus Nasarenus Rex ludaeorum (Jėzus Nazarietis žydų karalius) santrumpa.[121] Antikos laikais vedant nusikaltėlį į jo bausmės vietą jam po kaklu būdavo rišamas užrašas nurodant jo nusikaltimo pobūdį, o nukryžiavus prikalamas virš kryžiaus virš galvos.[122]Evangelijoje pagal Joną rašoma: „Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: „Žydų karalius“, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius.“ Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“ (Jn 19, 19 – 22). Kryžiaus apačioje pritaisytas aukštas granitinis indas švestam vandeniui beveik siekiantis Kristaus kojas.

Kryžiaus kelio stotys. Pasak tradicijos, pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo ir taip Viešpaties kančią išgyveno Švč. M. Marija.[123] Vėliau nuo Konstantino Didžiojo laikų Kryžiaus kelio stotis pradėjo eiti į Šv. Žemę atvykę pavieniai piligrimai.[124] Kai į musulmonų užimtą Jeruzalę keliauti tapo pavojinga,[125] nuo vėlyvųjų viduramžių stotis pradėjo prižiūrėti vienuoliai pranciškonai, kurių dėka Vakarų Bažnyčioje atsirado įrengtas 14 stočių Kryžiaus kelias.[126]
Vievio Šv. Onos bažnyčios šonines bei transepto sienas puošia pranciškoniškasis keturiolikos stočių reljefų ciklas – kiekvienas įtaisytas kūrinys žymi Kristaus kančios vietą arba stotį, nuo patekimo pas Poncijų Pilotą iki pat nukryžiavimo ir mirties. Vievio bažnyčios Kryžiaus kelio stotys įrengtos XX a. I. p., pastačius bažnyčią.[127] Deje, spalvingų stacijų autorius nežinomas, nes nė vienas paveikslas nepasirašytas, todėl galima manyti, kad tai bažnytinių dirbtuvių darbas. Kryžiaus kelio stotys koplytėlės pavidalo, sudarytos iš polichromuoto ir fono plokštumoje tapyba papildyto siužeto reljefo. „XX a. pradžioje imta kabinti Lenkijoje, kitose užsienio šalyse, vėliau ir Lietuvoje dirbdintas skulptūrines Kryžiaus kelio stotis, dažniausiai iš gipso lietus reljefus“.[128] Kūrinių dvišlaičių rėmų viršuje įrašyti romėniški skaičiai – stočių nuveriai, tačiau nebe visi kūriniai juos turi. Dvišlaičius koplytėlių stogelius vainikuoja kryželiai. Balti, ornamentuoti, pastatą imituojantys gipso rėmai jungia Kryžiaus kelio stotis į bendrą kūrinių ciklą, tačiau kartu juos ir suvienodina, užgožia patį siužeto reljefą.

Bažnyčioje reljefai sukabinti laikantis priimto eiliškumo:

  1. Jėzus nuteisiamas mirti. „…Pilotas išvedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata“. (Jn 19, 13)
  2. Jėzus paima nešti kryžių. „Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą“ (Jn 19, 17)
  3. Jėzus pirmą kartą parpuola po Kryžiumi. „Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš geriu ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. (Mk 10, 38)
  4. Jėzus sutinka savo motiną. „…ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. (Lk 2,35)
  5. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių. (Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių“. (Mk 15, 21)
  6. Veronika nušluosto veidą.
  7. Antras Jėzaus puolimas.
  8. Jėzus ramina moteris. „Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų!“ (Lk 23, 27-28)
  9. Trečias Jėzaus puolimas.
  10. Jėzui nuvelka rūbus. „…ir pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, kas kuriam turi tekti“. (Mk 15, 24)
  11. Jėzų kala prie kryžiaus.
  12. Jėzus miršta ant kryžiaus. „…saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė“. (Lk 23, 45-46)
  13. Jėzų nuima nuo kryžiaus. „…jo Motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 48-49)
  14. Jėzų laidoja. „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo iškaldinęs uoloje“ (Mt 27, 59-60)

Skulptūrinius kryžiaus kelio stočių reljefus sudaro daugiafigūrės kompozicijos (mažiausiai trys personažai). Vaizduojamos figūros gana taisyklingų proporcijų. Išsiskirdamas iš minios savo kontrastingais baltais drabužiais bei ryškiai raudonu apsiaustu Kristus visur vaizduojamas pirmame plane,  taip išryškinant jį kaip pagrindinį veikėją. Nelieka nepastebėta ir kitų veikėjų aprangos įvairovė. Kareiviai vaizduojami dėvintys senovės Romos karių šarvus ir šalmus, apsiginklavę ietimis ir kardais, o žydų tautybės personažai tunikomis, moterys apsibobusios skraistėmis. Pirmaplaniai veikėjai nutapyti detaliau, išraiškingiau, o antraplaniai apibendrintai, tampa tiesiog svalvų dėme. Psichologiniai niuansai ne itin gerai perteikti figūrų veiduose. Pavyzdžiui, X stotyje kareivių veidai nutapyti neišraiškingai, juose neperteiktos jokios emocinės būsenos, tačiau plastinėje Kryžiaus kelio stočių raiškoje pakankamai gerai  atskleidžia įvairialypiai prasminiai ryšiai. Kristaus kūno plastika išduoda jo romų, išmintingą charakterį, susitaikymą, pasiaukojimą, o kareivių – žiaurumą, agresyvumą, panieką, ironiją. Štai trečioje stotyje vienas kareivis stovi plačiai pražergęs kojas, šiek tiek palinkęs link parklupusio Kristaus, sugniaužęs vienos rankos kumštį lyg ruožtųsi panaudoti jėgą (Il. 42), ketvirtoje stotyje Kristus sustojęs, nusisukęs nuo kareivio ramina moteris, o šis stipriai gniaužia kumštį trampydamas pyktį, devintoje stotyje ant žemės parpuolusį surištą Kristų grubiai traukdamas už virvės bando pakelti kareivis. Kiekvienoje stotyje vaizduojami svarbūs veiksmą iliustruojantys ikonografiniai motyvai: Kristaus su kryžiumi, Veronikos drobulė, Kristaus marškiniai, erškėčių vainikas, Pieta. Dvyliktoje stotyje virš Nukryžiuotojo Pontijaus Piloto ant skiautės padarytas įrašas I. N. R. I. Tai lotyniško užrašo Iesus Nazarenus Rex Iudaeorum (Jėzus Nazarietis, žydų karalius) santrumpa. Keturioliktosios stoties scenos fono tolumoje matyti, kad be Jėzaus Kristaus kryžiaus buvo dar du: „Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“. (Mk 15, 27)
Nagrinėjamos Kryžiaus kelio stočių kompozicijos dinamiškos, dramatiškos, pasižyminčios įtampa, pabrėžtu judesiu, teatrališkais gestais. Istorijos tragizmas perteikiamas įvairiais kontrastingų spalvų deriniais. Itin emocingi, keliantys įtampą yra raudonos, baltos, rudos, mėlynos, žalios spalvos motyvų sugretinimai. Nuo dvyliktos stoties, kai Kristus miršta ant kryžiaus patamsėja dangaus koloritas suteikdamas scenai dar daugiau dramatiškumo. Evangelijoje rašoma: „…apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus“. (Lk 23, 44-45), o keturioliktoje stotyje, kai Kristus laidojamas dangus tarytum maišosi su žeme.

IŠVADOS

Ištyrus bei susisteminus Vievio Šv. Onos bažnyčios istorinius faktus, išnagrinėjus dabartinės šventovės architektūros išorės ir vidaus ypatumus, išanalizavus pavienių dailės kūrinių ir interjero įrenginių meninę raišką bei ikonografiją, galima padaryti tokias išvadas: .

  1. Vievio Šv. Onos bažnyčios istorija apima net šešis šimtmečius. Pasak šaltinių, pirmoji bažnyčia įkurta XV a. pab. ar XVI a. pr. buvo dažnai naikinta karų ir gaisrų, daug kartų perstatyta ir tik dėka tikinčiųjų toje pačioje vietoje, 1931 m. pastatyta nauja bažnyčia stovinti iki šių dienų. Archyvinių šaltinių duomenų pagrindu įvardyti bažnyčios istoriją papildantys faktai. Nustatyta kokie dabar esantys bažnyčioje kūriniai išliko po 1906 m. gaisro. Taip pat iškelta prielaida, kad vienbokštę neorenesansinę bažnyčią 1908 m. veikiausiai suprojektavo architektas T. Rostvorovskis, o ne kaip iki šiol manyta V. Michnevičius.
  2. 1931 m. pastatyta bažnyčia vėliau remontuota du kartus. Jos eksterjeras liko beveik nepakitęs, tačiau vidus tapo beveik nebeatpažįstamas. Ištyrus senas bažnyčios nuotraukas nustatyta, kad po Sovietų laikais daryto remonto nebeliko gausių išraiškingų augalinių ornamentų puošusių bažnyčios erves, taip pat monumentalių neoklasicistinių altorių, o po prieš tris metus daryto remonto įgyta nauja mensa, pakeistos bažnyčios grindų pytelės.
  3. Vievio bažnyčia neobarokinė, turinti klasicizmo elementų. Jos vidaus erdvė – bazilikinė, trinavė su transeptu. Būdingos pastelinės spalvos paįvairintos trafaretinias augaliniais motyvais. Interjere atsiskleidžia klasicizmo santūrumas, bet galima įžvelgti ir neobaroko estetinių elementų.
  4. Bažnyčios inventorinių aprašų, literatūros bei istorinių bažnyčios nuotraukų analizė leido nustatyti, kad bažnyčioje esantys kūriniai apima labai platų laikotarpį nuo XVII a. (po 1630 m.) iki XX a. II p., tad vieni jų išlaiko barokinės stilistikos bruožus (paveikslai Švč. Rožinio Mergelė Marija, „Rožinio įteikimas „Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai Sienietei“, kiti tėra bažnytinių dirbtuvių darbo ir dėl multiplikavimo praradę individualesnę išraišką (šoninių Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus Švč. Širdies altorių statulos). Tokį platų laiko tarpą apimantys šventovėje esantys kūriniai atspindi bažnytinio meno kaitą.
  5. Bažnyčios altoriai įrengti po 1979 m., kai buvo išardyti senieji. Jie neoklasicistinių – neobarokinių formų. Šviesių spalvų ir santūrių puošybinių elementų altoriams prabangumo suteikia auksuotos detalės. Pagrindiniame altoriuje derintos tapybos, skulptūros bei architektūros išraiškos priemonės, o šoniniuose skuptūros bei architektūros. Kartu jie sudaro vieningą altorių ansamblį.
  6. Remiantis archyvinių šaltinių duomenų analize, nustatyta iš kokių metalų padirbti didžiojo altoriaus antrąjį tarpsnį puošiančio paveikslo „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ figūras dengiantys aptaisai: Švč. Mergelės Marijos, karūnų, Dominyko ir Šv. Sienietės aptaisai yra variniai, pasidabruoti; mėnulio pjautuvo aptaisas bronzinis ir paauksuotas.

Šaltiniai:

[1] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas / Sud. J. Bardauskas, S. Poligienė. Vilnius: Savastis, 2008, p. 179 – 195.
[2] Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, sud. S. Poligienė. Vilnius: Savastis, 1992, p. 120 – 123.
[3] Dailės žodynas / Vyr. Red. J. Mulevičiūtė. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1999.
[4] Iliustruotas architektūros istorijos žodynas / Cyril M. Haris. Vilnius: mokslo ir enciklopedijos institutas, 2007.
[5] Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės Potridentinio altoriaus dekoro prasmės // Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545 – 1563) įtaka Lietuvos kultūrai Sud. Alaksandravičiūtė A. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 279 – 307.
[6] Aleksandravičiūtė, Aleksandra.  Altorių probleminių tyrimų gairės. XVII – XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai. In: Logos, 2006,  nr. 48, p. 158.
[7] Aleksandravičiūtė, Aleksandra.  Altorių probleminių tyrimų gairės. XVII – XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai (pabaiga). In: Logos, 2006,  nr. 49, p. 149 – 160.
[8] Norkutė, Raimonda. Lietuvos bažnytinis menas. Kaunas: Šviesa, 2007.
[9] Šinkūnaitė L. Lietuva – Marijos žemė. Marijampolė: Ardor, 1993.
[10] Laucevičius E., Vitkauskienė B. R. Lietuvos auksakalystė: XV – XIX amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
[11] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas / Sud. D. Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
[12] Lanzi Fernando ir Giola. šventieji globėjai ir simboliai. Vilnius: Alma Littera, 2005.
[13] Šinkūnaitė, Laima; kun. Kajackas Algimantas. Lietuvos šventieji globėjai. Kaunas: Šviesa, 2010.
[14] Smilingytė – Žeimienė, Skirmantė.  Lietuvos bažnyčių dailė: XX a. I pusė.  Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009.
[15] Šventasis Raštas / Vertė A. Rubšys, Č. Kavaliauskas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1998
[16] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje. In: Logos. T. 49, 2006, p. 161 – 171; T. 51, 2007, p. 143 – 152;  T. 52, 2007, p. 163 – 173.
[17] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (tęsinys). In: Logos, 2007, nr. 51, p.
[18] Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva. T. 2. Vilnius: Mintis, 1991.
[19] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, sud. J. Bardauskas ir S. Poligienė. Vilnius: Savastis, 2008.
[20] Ibid, p. 179.
[21] Ibid, p. 181.
[22] R. Lapinskienė. Vievio miesto ir jo apylinkių istorija. Projekto medžiaga. Vievio vidurinė mokykla, 2005.
[23] Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, sud. S. Poligienė. Vilnius: Savastis, 1992.
[24]Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., p. 183.
[25] Ibid, p. 183.
[26] Inventorius Vievio R- K parapijos Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais. Vievio Šv. Onos bažnyčios zakristija.
[27] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 183.
[28] Ibid, p. 183.
[29] Ibid, p. 183.
[30] Ibid, p. 183.
[31] Inventorius Vievio Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais, op. cit.
[32] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 183.
[33] Ibid, p. 185.
[34] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 185.
[35] Ibid, p. 185.
[36] Inventorius Vievio Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais, op. cit.
[37] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 185.
[38] Inventorius Vievio Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais, op. cit.
[39] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 185.
[40] Ibid, p. 186.
[41] Ibid, p. 186.
[42]  Inventorius Vievio Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais, op. cit.
[43] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 186.
[44] Inventorius Vievio Bažnyčios su visam prigulenčiu jai turtu 1922 metais, op. cit.
[45] Ibid
[46] Ibid
[47] Inventorius Vievio R – K parapijos Bažnyčios su visais jai prigulinčiais turtais surašytas 1925 m. balandžio 14 dieną. Vievio Šv. Onos bažnyčios zakristija.
[48] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 187.
[49] Ibid, p. 187.
[50] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 187 – 188.
[51] Iliustruotas architektūros istorijos žodynas / Cyril M. Haris. Vilnius: mokslo ir enciklopedijos institutas, 2007, p.  30.
[52] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit., 190.
[53] Dailės žodynas / Vyr. Red. J. Mulevičiūtė. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1999, p. 229.
[54] Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės Potridentinio altoriaus dekoro prasmės // Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545 – 1563) įtaka Lietuvos kultūrai Sud. Alaksandravičiūtė A. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, p. 296.
[55] Dailės žodynas, op. cit., p. 373.
[56] Aleksandravičiūtė, Aleksandra.  Altorių probleminių tyrimų gairės. XVII – XIX a. Užnemunės bažnyčių retabulai. In: Logos. T. 48, 2006, p. 158.
[57] Ibid, p. 163.
[58] Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės Potridentinio altoriaus dekoro prasmės // Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545 – 1563) įtaka Lietuvos kultūrai, op. cit., p. 280.
[59] Ibid, p. 280.
[60] Kajackas, op. cit., p. 14.
[61] Smilingytė – Žeimienė, op. cit. p. 179.
[62] Ibid, p. 186.
[63] Ibid, p. 188.
[64] Aleksandravičiūtė, Aleksandra. Simbolinės Potridentinio altoriaus dekoro prasmės // Tridento visuotinio bažnyčios susirinkimo (1545 – 1563) įtaka Lietuvos kultūrai, op. cit., p. 304.
[65] Ibid, p. 296.
[66] Ibid, p. 287.
[67] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, op. cit. p. 189.
[68] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 195.
[69] Šinkūnaitė, Kajackas, op. cit., p. 174.
[70] Lietuvos sakralinė dailė / Sud. R. Stankevičienė, G. Surdokaitė. Vilnius: Standartų spaustuvė, 2006.
[71] Celešienė, Janina. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. Jonava: Linotipas, 2000.
[72] Lietuvos dailės muziejus. Vilniaus paveikslų galerijos nuolatinės ekspozicijos XI salė [ žiūrėta 2011 m. sausio 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ldm.lt/Ekspozicijos/VPeksp_vienuolikta_sale.htm
[73] Urbonienė, Skaidrė. Šventųjų moterų vaizdavimas lietuvių liaudies tradicinėje skulptūroje [ žiūrėta 2011 m. sausio 12 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tradicija.lt/Siuzetai/Ona.htm
[74] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit. p. 275.
[75] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (pabaiga). In: Logos. T. 52, 2007, op. cit., p. 171.
[76] Ibid
[77] Šinkūnaitė, Laima; kun. Kajackas Algimantas. Lietuvos šventieji globėjai. Kaunas: Šviesa, 2010.
[78] Ibid
[79] Inventorius (1906 m. sudegusios) Vievio Romos – Katalikų parapijinės bažnyčios su visa jos neprigulimybe ir turtu surašytas 1922 m. Vievio Šv. Onos bažnyčios zakristija.
[80] Ibid
[81] Lietuvos dailės istorija, op. cit., p. 148.
[82] Norkutė, Raimonda. Lietuvos bažnytinis menas. Kaunas: Šviesa, 2007.
[83] Šinkūnaitė, Laima. Lietuva – Marijos žemė. Marijampolė: Ardor, 1993.
[84] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (pabaiga). In: Logos. T. 52, 2007, p. 163 – 173.
[85] Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas, sud. J. Bardauskas ir S. Poligienė. Vilnius: Savastis, 2008.
[86] Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos tekstus, skirtus Jono Pauliaus II piligrimų kelio projektui.
 Aptaisai [žiūrėta 2011 m. sausio 10 d.]. 
[87] Smilingytė – Žeimienė, op. cit., p. 138.
[88] Kajackas, op. cit., p. 14.
[89] Smilingytė – Žeimienė, op. cit., p.72
[90] Ibid, p. 89.
[91] Inventorius (1906 m. sudegusios) Vievio parapijinės bažnyčios su visa jos neprigulimybe ir turtu surašytas 1922 m.
[92] Ibid
[93] 1931 m. paskelbta palaimintąja, 1947 m. – šventąja.
[94] Smilingytė – Žeimienė, Skirmantė.  Lietuvos bažnyčių dailė: XX a. I pusė.  Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009.
[95] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas / Sud. D. Ramonienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
[96] Ibid, p. 26.
[97] Ibid, p. 56.
[98] Ribokaitė, Gražina. Apie Šv. Ceciliją [žiūrėta 2012 m. gegužės`9 d.] Prieiga per internetą: http://www.tvcecilija.lt/LT/istorija/
[99] Šinkūnaitė, Laima; kun. Kajackas Algimantas. Lietuvos šventieji globėjai. Kaunas: Šviesa, 2010.
[100] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 237.
[101] Lanzi F ir G. Šventieji globėjai ir simboliai. Vilnius: Alma Littera, 2005.
[102] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (tęsinys). In: Logos. T. 51, 2007, p. 143 – 152.
[103] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje. In: Logos. T. 49, 2006, p. 161 – 171.
[104] Ibid, op. cit., p. 165.
[105] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (tęsinys). In: Logos. T. 51, 2007, op. cit., p. 145.
[106] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 62.
[107] Ibid, p. 62.
[108] Ibid, p. 162.
[109] Vasiliauskienė, Aušra. Rožinio Švč. Mergelės Marijos ikonografija LDK baroko dailėje (tęsinys). In: Logos. T. 51, 2007, op. cit., p. 145.
[110] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 28.
[111] Smilingytė – Žeimienė, Skirmantė, op. cit., p. 184.
[112] Inventorius (1906 m. sudegusios) Vievio Romos – Katalikų parapijinės bažnyčios su visa jos neprigulimybe ir turtu surašytas 1922 m.
[113] L Smilingytė – Žeimienė, op. cit. p. 124
[114] Ibid, p. 128.
[115] Ibid, p. 128.
[116] Parengta pagal S. Urbonienės straipsnį „Rytų Aukštaitijos dievdirbių kūryba“, išspausdintą leidinyje „Primityvumas mene“. Vilnius, 1999, p. 295-297. Dievdirbys Antanas Deveikis [žiūrėta 2012 m. gegužės`15 d.] Prieiga per internetą:http://www.tradicija.lt/Menininkai/A_Deveikis.htm
[117] Tamošaitis, Antanas. Dievdirbiai // Lietuvių enciklopedija. T. 4. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954.
[118] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 221.
[119] Ibid, p. 222.
[120] Ibid, p. 222.
[121] Kajackas, Algimantas. Bažnytinio meno įvadas. Kaunas: VDU leidykla, 2007.
[122] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit., p. 222.
[123] Šv. Pijaus X kunigų brolija Lietuvoje. Kryžiaus kelias [žiūrėta 2012 m. gegužės`16 d.] Prieiga per internetą:http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=685&Itemid=100
[124] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit. p. 166.
[125] Šv. Pijaus X kunigų brolija Lietuvoje. Kryžiaus kelias [žiūrėta 2012 m. gegužės`16 d.] Prieiga per internetą:http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=685&Itemid=100
[126] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, op. cit. p. 166.
[127] Interviu su vargonininku Linu Paškevičium. Vievis, 2012 03 04. Užrašė Julija Kazarina
[128] Stankevičienė R. Žemaičių Naumiesčio bažnyčios dailės paveldas [žiūrėta 2012 m. gegužės 16 d.] Prieiga per internetą:http://www.llt.lt/pdf/z_naumiestis/Z_Naumiestis_paveldas2.pdf 

Nuoširdžiai dėkojame autorei už šią brangią dovaną visai parapijai.

Julija Kazarina