Pasninkauti – atsiverti Dievui

PasninkasPasninkas šiandien dažnam siejasi su praėjusių šimtmečių religingumu, senais (o gal net pasenusiais) papročiais. Susilaikyti nuo mėsos, valgyti vienokius ar kitokius patiekalus – daugeliui neatrodo, kad tai būtų reikšminga religiniam ir dvasiniam gyvenimui. Antra vertus, tokios populiarios „lieknėjimo, svorio metimo dietos“, visokie „kūno išvalymo“ būdai juk neatskiriami nuo mitybos!
Valgymas žmogui tikrai nėra antraeilis dalykas. Nesimaitinsi – negyvensi. Visa, kas susiję su šia sritimi, paliečia pačią mūsų būtį. Nenuostabu, kad tikriausiai visose religijose esama atitinkamų nuostatų. Žinome apie maisto skirstymą į „švarų“ ir „nešvarų“, tam tikrų produktų, pvz., kiaulienos, nenaudojimą, nurodomą laiką nevalgyti visai ar mažai, valgyti tik tam tikru metu (pvz., saulei nusileidus) ir pan. Skaitydami Senąjį Testamentą matome, kad anuomet tikintiesiems buvo įprasta pasninkauti. Jie taip elgdavosi rengdamiesi susitikimui su Dievu, ruošdamiesi sunkiai užduočiai, maldaudami atleidimo, išreikšdami skausmą dėl tautos nelaimių. O labiausiai pasninkas buvo žinomas kaip širdies atsivertimo ženklas. Tačiau ne mažiau kalbama ir apie vaišes. Šventės visad siejasi su valgymu, o Viešpats savo ištikimiesiems ateityje žada nepaprastas vaišes. Šventajame Rašte amžinasis atlygis dažnai lyginamas su vestuvių pokyliu. Taigi ir tikinčiam žmogui maistas yra svarbus – juk esame ne „grynos dvasios“ ir jo mūsų kūnui reikia.
Gyvendamas žemėje, Jėzus neišsiskyrė pasninkais. Priešingai, buvo vadinamas rijūnu ir vyno gėrėju, švenčių ir puotų mėgėju (plg. Lk 7, 34). Jėzaus mokiniai taip pat negarsėjo kaip dideli pasninkautojai, kokie buvo Jono Krikštytojo ir fariziejų sekėjai (plg. Mt 9, 14). Kita vertus, Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, smerkė purpuru pasipuošusio turtuolio puotavimą ir gyrė nineviečių pasninką (plg. Lk 16, 19; Mt 12, 41).
Todėl nenuostabu, kad nuo pirmųjų amžių krikščionys laikėsi pasninko. Žmogus visada jautė, kad jo gyvybė galiausiai priklauso ne nuo suvalgomo maisto, bet nuo Dievo, iš kurio gauna ir pačią gyvybę, ir maistą, kuriuo stiprinasi. Norėdamas išreikšti šį tikėjimą, net pats sau jį akivaizdžiai priminti, krikščionis tam tikru metu susilaikydavo nuo maisto, ypač tokio gero, koks ankstesniais laikais buvo mėsa. Pasninkas reikalingas ne Dievui, o žmogui. Antraip kiltų pagunda užmiršti tikrąjį savo egzistencijos šaltinį.
Tačiau krikščioniui tai ne vienintelė priežastis pasninkauti. Trokšdamas būti su Jėzumi, jis jaučia savyje ir priešingą – nuodėmės trauką. Dar apaštalas Paulius krikščionio gyvenimą pavadino kova: kova su nuodėme ir viskuo, kas į ją veda. Jis sakė: „…tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9, 27). Į šį „tramdymą“ įeina ir pasninkas. Tačiau tikslas – ne jis, o Jėzus, sekimas juo, gyvenimas su juo.
Krikščioniško pasninko praktika susiklostė labai seniai. Daugelis tradicijų perimtos iš pirmųjų amžių uolių tikinčiųjų elgsenos. Visą dėmesį skyrę dvasiniam gyvenimui, jie dažnai valgydavo tik kartą per dieną, paprastai po Šventojo Rašto skaitymo ir maldos, o tai, ką sutaupydavo, išdalydavo ligoniams, vargšams ar pakeleiviams. IV amžiuje atsiradus išskirtiniam laikui prieš Velykas, per kurį katechumenai rengdavosi Krikštui, o atgailaujantys nusidėjėliai – atleidimui, pamažu ir visi krikščionys pradėjo šias savaites gyventi kaip atgailos paženklintą pasiruošimo Kristaus Prisikėlimo šventei metą. V šimtmetyje gyvenęs šv. popiežius Leonas Didysis ragino per gavėnią susilaikyti ne vien nuo maisto, bet dar labiau nuo nuodėmių. Vėlesniais laikais atsirado įvairiausių smulkmeniškų nuorodų, kaip ir kada krikščionys turėtų pasninkauti, nors pernelyg į jas susitelkus, kartais būdavo užmirštama pasninko prasmė.
Ir šiandien pasninkas nepraradęs savo reikšmės. Žinoma, jei tik jo laikomasi ne vien išoriškai, gal net su nepasitenkinimu ar suirzimu. Juk pasninkaudami trokštame dar labiau pasitikėti Dievu, savo gyvenimą nukreipti į jį, pastebėti tai, kas svarbiausia, taip pat padėti kitiems. Biblinėje tradicijoje pasninkas neatsiejamas nuo išmaldos: tai, ką atimu nuo savęs, atiduodu kitam. Tokiu būdu sekame Jėzumi – jis, anot apaštalo Pauliaus, „būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Ne tik maistas, kurio atsisakau, bet ir drabužiai, kurių nenusiperku, gėrimai ir parfumerija, kurių nevartoju, gali padėt sutaupyti ženklesnę sumą, kurią skiriu labiau už mane stokojantiems. Tai tikrai nėra sunku, pal. Motina Teresė kalbėdavo apie pagalbą kitam „iki skausmo“. Tačiau net tiek nedaug nuveikdami, padarysime kai ką gero kitiems. 
 
Kaip dabar turėtume pasninkauti?
 
Visų pirma reikia skirti du dalykus, kuriuos dažniausiai painiojame: susilaikymą nuo mėsiškų valgių (abstinenciją) ir pasninką. Susilaikome nuo mėsos, kaip nurodyta Bažnyčios teisyne, visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį, o Lietuvoje dar ir Kūčiose: tiesiog šią dieną nevalgome mėsiškų patiekalų; šis įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus. Pasninkaujame griežta prasme ne tik tada, kai susilaikome nuo mėsos, bet iš viso tik kartą per dieną sočiai pavalgome (nebent labai nedaug užkąsdami kitu laiku). Taip pasninkauti nurodyta du kartus metuose: Pelenų dieną ir Didįjį Penktadienį; šito privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus.
Gal kai kas papriekaištaus, kad mūsų dienomis mėsa nebėra toks brangus ir ypatingas produktas, koks buvo ankstesniais šimtmečiais, ir susilaikymą nuo jos galėtume pakeisti kuo nors kitu. Juk esama prabangesnių už mėsą žuvies patiekalų! Galbūt, bet kodėl turėtume atmesti tūkstantmetę Bažnyčios tradiciją? Žinoma, čia svarbus pats principas: konkrečiu veiksmu parodyti, kad Dievas man svarbus, kad tikiu, jog jis man teikia gyvybę, kad kūno alkis nėra vienintelė mano elgesio paskata. Būtent šiuo konkrečiu susilaikymu visa tai ir įgyvendinu. Jei taip nedarau, vadinasi, man tai nėra svarbu, nerūpi. Be abejo, šalia to ne tik nedraudžiama, bet net skatinama ieškoti tokių savitvardos būdų, kurie geriausiai išreikštų krikščionišką atgailos dvasią. Kiekvienam jie gali būti skirtingi. Ir ne tik dažniausiai minimi dalykai – televizija, saldumynai, kava ar cigaretės, bet taip pat elgesys, įpročiai, nusiteikimai, skaudinantys kitus ir neteikiantys garbės mums patiems. Nežinau, kas pirmas pasakė šias mintis, tačiau tikrai verta susimąstyti, kad pasninkas yra metas, kai tu gali:
 
  • susilaikyti nuo tamsos ir atsiverti šviesai;
  • susilaikyti nuo kitų teisimo ir juose atrasti Kristų;
  • susilaikyti nuo skirtumų pabrėžimo ir iškelti visa, kas jungia;
  • susilaikyti nuo liguistų minčių ir priimti gydančią Dievo jėgą;
  • susilaikyti nuo kitą niekinančių žodžių ir jį padrąsinti;
  • susilaikyti nuo nepasitenkinimo ir išreikšti dėkingumą;
  • susilaikyti nuo pykčio ir būti kantrus;
  • susilaikyti nuo baimingumo ir pasitikėti Dievo Apvaizda;
  • susilaikyti nuo priekaištų ir pasiūlyti pagalbą;
  • susilaikyti nuo atsiribojimo ir noriai prisidėti;
  • susilaikyti nuo nuolatinės įtampos ir skirti laiko maldai;
  • susilaikyti nuo priešiškumo ir švęsti susitaikymą;
  • susilaikyti nuo kartėlio ir parodyti atleidimą;
  • susilaikyti nuo rūpinimosi savimi ir atsigręžti į kitus;
  • susilaikyti nuo asmeninio teisumo ir ieškoti visuotinės Tiesos;
  • susilaikyti nuo baimės ir skleisti viltį;
  • susilaikyti nuo apsnūdimo ir entuziastingai darbuotis;
  • susilaikyti nuo įtarumo ir vadovautis pasitikėjimu;
  • susilaikyti nuo liūdesio ir gėrėtis saulėta giedra;
  • susilaikyti nuo pesimizmo ir džiaugtis įkvepiančiais Dievo pažadais;
  • susilaikyti nuo tuščių plepalų ir saugoti prasmingą tylą.
 
kun. Lionginas Virbalas SJ
„Artuma“. Nr. 3, 2007 m. kovas
Bernardinai.lt