Krikšto sakramentas

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikis nekrikštijamas.

Krikštas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Šventojoje Dvasioje. Krikštu pakrikštytasis įjungiamas į Bažnyčią, tampa jos nariu ir gauna teisę naudotis kitais sakramentais. Bažnyčia visada mokė, kad Krikštu įgyjama Išganymo malonė yra teikiama dovanai, todėl labai prasminga, kad ši malonė žmogų pasiektų kuo anksčiau – jam tik gimus. Krikščionys tėvai turi rimtai priimti savo pareigą puoselėti Dievo jiems pavestųjų gyvybę ir žinoti, kad jie nusikalsta, trukdydami kūdikiui gauti neįkainojamą malonę tapti Dievo vaiku, jei jo gimusio netrukus nepakrikštija.

Pareiškęs norą, Krikštą gali priimti kiekvienas dar nepakrikštytas žmogus (kūdikio vardu šį norą pareiškia tie, kurie įsipareigoja jį auklėti krikščioniškai).

Protauti sugebantis žmogus, maždaug nuo 7 m. amžiaus, gali būti krikštijamas tik savo noru ir tinkamai pasiruošęs – išmokęs bent svarbiausias maldas ir pagrindines tikėjimo tiesas. Kūdikiai krikštijami tik tada, kai bent vienas iš tėvų ar globėjų to nori, todėl, jei tėvai nesutinka, ar nėra pagrįstos tikimybės, kad vaikas bus auklėjamas krikščioniškai, kūdikis nekrikštijamas.

Vaiko krikštui – tėveliai arba globėjai, norintys pakrikštyti savo vaikus, prieš mėnesį kreipiasi į parapijos kunigą. Suaugusiojo krikštui – pats žmogus kreipiasi į parapijos kunigą ir pareiškia norą krikštytis.
 
Krikšto simboliai:
 
  • Kryžiaus ženklas – reiškia Švč. Trejybės bei mirusio ir prisikėlusio Kristaus išpažinimą. Šiuo ženklu apeigų pradžioje pažymima krikštijamojo kakta, įvedant jį į Bažnyčios tikinčiųjų šeimą.

  • Vanduo – Krikšto vanduo pašventinamas malda. Tai žmogaus gyvybės ir kūno apsivalymo simbolis, nuplaunantis gimtąją nuodėmę bei prikeliantis naujam gyvenimui su Dievu.

  • Aliejus (sustiprinimas) – Katechumenų aliejumi krikštijamojo krūtinė patepama apeigų pradžioje. Šis aliejus yra nuvalymo, sustiprinimo, išvadavimo iš nuodėmės ženklas. Krizmos aliejumi yra patepama kakta ką tik pakrikštytajam.

  • Baltas drabužis – simbolizuoja Dievo malonę. Tai tyrumo, skaistumo, šventumo ženklas.

  • Krikšto žvakė (Kristaus šviesa) – primena prisikėlusį Kristų.

Krikštijamąjį lydi krikštatėviai, kurie įsipareigoja jį dvasiškai globoti. Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia. Kad Krikšto malonė išsiskleistų, svarbi tėvų ir krikštatėvių pagalba. Todėl krikštatėviais gali būti ne jaunesnei nei 16 m. tvirtai tikintys katalikai (pakanka ir vieno iš krikštatėvių, tačiau ne katalikai krikštatėviais būti negali), pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiajam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu. Krikšto metu yra duodamas vardas. Kadangi krikštijamasis įsijungia į Dievo vaikų antgamtinį gyvenimą, tai prasminga, kad jam būtų duodamas vardas šventojo, kuris galėtų padėti tesėti Krikšto pažadus ir jį globotų.

Įprastai krikštija vyskupas, kunigas ar diakonas bažnyčioje arba koplyčioje, kur yra įrengta krikštykla. Krikšto sakramentas dera švęsti bendruomenėje, todėl patartina krikštyti ne pavieniui, o bendrai, kiek tą dieną yra pareiškusių norą priimti Krikšto sakramentą. Suaugęs žmogus krikštijamas savo parapijos bažnyčioje, o vaikas – ten, kur gyvena tėvai.
 
Esant rimtai priežasčiai (pvz.: kūdikiui esant mirties pavojuje), krikštyti gali kiekvienas žmogus, net nekrikštytas, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia, t. y. pilant ant galvos vandenį, ištaria trejybinę formulę. Sakoma: (ištariamas vardas)…………………….aš tave krikštiju: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios.“ Jei po Krikšto kūdikis pasveiktų, reikia kreiptis į kunigą, kad jis Krikštą papildytų.