Ligonių sakramentas

ligoniu-patepimasPaveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi! (1 Pt 5, 7)

Ligonių patepimas – ko gero, vienas mažiausiai pažįstamų sakramentų. Jo priėmimas nuo seno siejamas su paskutiniu gyvenimo etapu. Kunigai kalba, jog žmonės dažnai tiesiog nežino, kad šis sakramentas yra gydantis ir įgalina žmogų labiau pasitikėti Dievo malone. Ir tikrai – juk iš tiesų bijome to, ko iki galo nežinome. Gal laikas apie tai kalbėti?..

Bažnyčia save išreiškia ne vien švęsdama liturgiją ar skelbdama Evangeliją, bet ir tarnaudama žmonėms. Tarnystėje vieni iš svarbiausių yra silpnieji, visų atstumtieji, kurie jau patys negali pasirūpinti savimi. Liga paliečia ne vien žmogaus kūną, bet ir jo dvasią, vadinasi – visą žmogų. Į fizinį ir dvasinį pasaulį įžengia kančia, trapumas, vienatvė, todėl svarbiausias tikėjimo ženklas ligoniui yra artimųjų apsilankymas ir tikėjimo paliudijimas, padedant susiorientuoti iškilusiuose klausimuose ir kartu ieškant atsakymo. “Nors Viešpats yra aukštybėse, jis rūpinasi kukliaisiais!” (Ps 138, 6)

Artimųjų buvimas greta sudėtingą minutę, gali padėti susiorientuoti, suvokti, kas kelia nerimą, o kas apsunkina. Labai svarbu, kad žmogus neliktų vienas žengti nerimo bei nežinios apimtoje ligoje. Artimieji gali padėti pažvelgti į ligą tikėjimo šviesoje, Meilės šviesoje. Kad ligos patirtis nebūtų tokia sunki, reikia padėti asmeniui suvokti, jog nėra paliktas vienas, nėra atstumtas. „Nykstu kaip šešėlis, keliai nuo pasninko linksta, padėk, mano Dieve!” (Ps 109, 23-26)

Sunki liga žmogui visada yra didelis fizinis ir dvasinis iššūkis. Ji suvaržo galimybes judėti, bendrauti, pasirūpinti savimi, padaro priklausomą nuo kitų, izoliuoja. Susirgus visada kyla įtemptas klausimas: kodėl tai atsitiko būtent man? Ką padariau ne taip, gal neteisingai gyvenau? Tikinčiąjam šie klausimai dar skaudesni: kodėl Dievas tai leidžia? Gal už kažką baudžia? „Išgirsk mane, Viešpatie, padėk man!” (Ps 30, 4)

Jonavos šv. apaštalo Jono parapijos kunigai trečiąjį mėnesio penktadienį ligoninėje ir slaugos namuose, o paskutinįjį mėnesio penktadienį namuose, lanko ligonius, suteikdami jiems galimybę išsikalbėti, garsiai išreikšti visus neraminančius klausimus, nepaliekant jų vienų.

Kartais gali pasirodyti, kad ligonių problemos yra smulkmeniškos, tik jų mažam pasaulėliui aktualios, bet juk tas vienas žmogus, kuris šiuo metu kenčia, liūdi – jis ir yra ta maža dalis Kristaus. Kartais neužtenka pokalbio, kartais neina išsakyti tai, kas susikaupė širdyje. Tuo metu ypatingai pagelbsti šv. Rašto skaitymas kartu, dažnai sakiniuose randama eilutė, kuri tiksliai nusako tai, ką žmogus jaučia, kaip jis kentėdamas kreipiasi į Dievą pagalbos: „Neatstumk manęs senatvėje, nepalik manęs!“ (Ps 71, 9).

Dažnai kunigas negali labai daug laiko skirti atskiram ligoniui, taigi sutarpininkauti gali padėti artimieji, išklausydami sergančio žmogaus nuogąstavimus, nuramindami jį savo buvimu. Ligonių lankymas, skyrimas jiems savo laiko yra vienas iš pagrindinių artimo meilės darbų. Artimieji išlaiko pareigą ligoniui pageidaujant, pagal poreikį pakviesti kunigą. „Padėk man, kaip esi pažadėjęs!” (Ps 109, 21)

Sakramentai yra regimi ženklai, per kuriuos mums perteikiama Dievo malonė. Tokiu būdu Dievas jungiasi į mūsų gyvenimą jį perkeisdamas.

Ligonių patepimo sakramentas yra skirtas sergantiems, bet ne mirusiems žmonėms. Šis sakramentas perteikia gydantį, išganantį Dievo veikimą, tai yra liudija ligos ištiktam žmogui Dievo artumą ir palankumą.

Dažna situacija – labai sunkiai sergantis ligonis paprašo Ligonio patepimo sakramento, ir kunigui suteikus jį, ligonis atgauna akių spindesį, tampa daug žvalesnis, linksmesnis, neilgai trukus būklė labai pasitaiso. Taigi šis sakramentas yra gydantis sakramentas – būtina tai įsidėmėti!

Ligonių patepimo sakramentą teikia tik vyskupas ar kunigas, išklausęs ligonio išpažinties. Laukiant kunigo Ligonių patepimo sakramentui suteikti, reikia pasiruošti: ant baltai užtiesto stalo pastatomas kryžius ir dvi žvakės (netinka spalvotos dekoratyvinės žvakės).

Leisk Dievui veikti tavyje! „Šiuo šventu patepimu ir savo didžiu gailestingumu tepadeda tau Viešpats Šventosios Dvasios malone.“

Jonavos šv. apaštalo Jono parapijos vikaras kun. Valdas Šidlauskas:

Apie Ligonių patepimo sakramento įsteigimą nėra tiesiogiai rašoma Evangelijose, bet yra žinoma, kad Jėzus, nuolat eidamas per miestus ir kaimus gydė ligonius. Labai daug kartų tai darė. Tai rodo, jog jis labai rūpinosi ir žmogaus kūnu, nors skelbė Dangaus Karalystę bei ragino rūpintis dvasios reikalais. Pagrindine vieta dėl Ligonių patepimo sakramento įsteigimo ir pagrindo Šventajame Rašte,- laikoma Jokūbo laiško vieta: "Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista." (Jok 5, 14-15). Turbūt didžiausia problema kurią galima pastebėti tarp tikinčiųjų – tai neteisingas Ligonių patepimo sakramento supratimas: baimė jį priimti, laikymas jį paskutiniuoju sakramentu, kurį priėmus turi ateiti mirtis, laikymas jį mirties sakramentu, o ne gydymo sakramentu. Esu pastebėjęs, kad kuo labiau žmogus yra tikintis, kuo jo tikėjimas gilesnis ir tikresnis, tuo žmogus mažiau jo bijo ir labiau nori. Ligonių patepimo sakramentas turi du pagrindinius aspektus: tai pagalba kūnui ir sielai šiame gyvenime, ir pagalba bei malonė amžinajam žmogaus gyvenimui.

“Šaukiuosi kasdien tavęs, Viešpatie, rankas į tave tiesdamas!” (Ps 88, 10-11)

Jūratė TC, Jonavos šv. apaštalo Jono parapija