Apsireiškimas Kanoje (II eilinis sekmadienis)

Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens, ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“.
Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. Jn 2, 1–12

Evengelijos komentaras

Vyno padauginimo stebuklas Galilėjos Kanoje yra taip pat „epifanija“, kuria Jėzus apreiškia savo šlovę pirmiesiems mokiniams. Jėzus dalyvauja vestuvių puotoje drauge su mokiniais. Iš Kanos buvo kilęs vienas iš mokinių – Natanaelis. Galima įsivaizduoti, kaip iš lūpų į lūpas sklido kalbos apie garsėjantį Mokytoją. Puota ir linksmybės truko visą savaitę. Šeimininkams vestuvių džiaugsmą aptemdė vyno stygius. Tai grėsė užtraukti šeimai gėdingas apkalbas. Šventajame Rašte vyno stoka pranašauja nelaimę: „vynmedžiai vysta, jauno vyno trūksta, kam džiūgavo širdis, dabar dūsauja“ (Iz 24, 7).

Marija, dėl šios situacijos pajutusi atsakomybę, tarė Jėzui: „Jie nebeturi vyno“. Tai buvo tiesiog subtili pastaba, o ne prašymas. Lozoriui sergant jo seserys Morta ir Marija taip pat pranešė Jėzui: „Tas, kurį tu myli, serga“. Ši užuomina buvo pakankamai aiškus prašymas. Jėzui nereikia ilgai aiškinti ar įrodinėti: meilė padiktuoja, ką daryti. Ši situacija papildo Marijos paveikslą. Ji dažnai vaizduojama susimąsčiusi ir panirusi į dieviškuosius slėpinius. Kanoje matome, kad Jėzaus Motina, būdama Švenčiausioji, drauge išlieka ir paprasčiausioji. Motiniška akimi ji pasirūpina tiek svarbiausiais, tiek kasdieniškais dalykais – taip pat vynu.

Jėzaus atsakymą: „O kas man ir tau, moterie?“ sunku perteikti šiandienine kalbėsena. Tai būdingas biblinis posakis, rodantis bendrumo stoką tarp sakinio veikėjų. Evangelijoje panašiai perteikta Kafarnaumo apsėstojo išlaisvinimo scena: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?!“ (Lk 4, 34). Kitą kartą panašios struktūros klausimas nuskamba iš Gerazos apsėstojo: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?!“ (Lk 8, 28).

Jėzaus atsakymas motinai mus trikdo: argi trisdešimt bendro gyvenimo metų, ypatinga meilė ir tarpusavio supratimas negarantuoja artimiausio ryšio? Kreipinys „moterie“ taip pat ypatingas. Dar kartą juo Jėzus kreipiasi į Mariją nuo kryžiaus. Tai dvi Evangelijos vietos, kuriose Jėzus vadina savo motiną „moterimi“ ir kur evangelistas ją vadina „Jėzaus motina“. Jėzus toliau sako motinai: „Dar neatėjo mano valanda“. Tai būdinga Jono evangelijos sąvoka, nurodanti Jėzaus kančios, o sykiu ir išaukštinimo valandą. Kanoje Jėzus pradėjo apreikšti savo šlovę, o Golgotoje tas pašlovinimas įvyko.

Jėzus pabrėžia du lygmenis: šeimyninę žmogišką meilę, kuri susijusi su „kūnu“, ir dvasinę dieviškąją meilę. Žmogiškoji meilė privalo paklusti Dievo valiai. Kartais šios dvi plotmės supriešinamos, tačiau Kanoje jos viena kitą papildo. Po kreipinio „moterie“ Jėzus tiesiog įvykdė tai, ko prašė jo motina. Marija savo ruožtu taip pat suprato, kad jos motiniškas švelnumas neatmetamas. Juodu puikiai supranta vienas kitą! Marija taip gerai perpranta Jėzaus valią, kad čia pat liepia tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Marijos žodžiai primena Pradžios knygoje ištartą raginimą: „Eikite pas Juozapą. Ką jis jums sakys, tą darykite“ (Pr 41, 56). Nebūtina supriešinti minėtus lygmenis. Svarbu, kad kūniškumas paklustų Dievo valiai.

Evangelistas aprašo, kaip tarnai pripildo indus vandens. Šeši indai beveik po šimtą litrų leidžia numanyti svečių skaičių. Visi užgniaužia kvapą, kol architriklinos – vestuvių prievaizdas semia ir ragauja vyną. Jo žodžiai jaunikiui – tai būdingas Rytų kultūrai pagyrimas: „Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Galima įsivaizduoti sumišimą aiškinantis jaunikiui su prievaizdu. Prievaizdo pareiga buvo tiekti į stalą vyną pagal kokybę: pirmiau geresnį, paskui prastesnį. Šis patyręs „stalo komendantas“ gerai nusimano apie vyną. Tačiau jokios apgavystės nebuvo. Tai išduoda Marijos šypsena, kai ji paragauja savo Sūnaus vyno.

Kaip žinome, Jono evangelijoje kalbama ne apie stebuklus, bet apie ženklus. Pirmoji Evangelijos dalis – tai knyga apie septynis ženklus, o antroji apima kančią ir prisikėlimą. Kai kurie ženklai suvokiami labai aiškiai. Pavyzdžiui, neregio išgydymas reiškia, jog Jėzus yra pasaulio šviesa. Kokia Kanos ženklo, apie kurį evangelistas rašo: „Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje“, reikšmė? Akivaizdžiausias ženklas visiems yra tai, kad Jėzus, padaugindamas vyno, dovanoja ir gausina džiaugsmą. Jis palaimina santuokos instituciją. Jėzaus žmogiškumas toks visaapimantis ir neveidmainiškas, kad net piktina fariziejus, kaltinusius jį kaip „rijūną ir vyno gėrėją“. Marijai šis ženklas rodo, kad atėjo metas palikti šeimos ramybę ir atsiduoti Jėzaus misijai. Prie Kryžiaus Jėzaus Motinai atėjo metas tapti visų žmonių Motina. Mokiniams Kanos stebuklas ženklina tikėjimo kelionės pradžią. Didžiausias stebuklas yra ne vandens pavertimas vynu, bet jų galvosenos perkeitimas, Marijos sūnuje įžvelgiant Dievo Mesiją.

© „Bažnyčios žinios“