Ateikite ir pamatysite (II eilinis sekmadienis)

Jn 1, 35–42Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: ‘Mokytojau’), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Buvo maždaug dešimta valanda. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: Petras – „Uola“). Jn 1, 35-42

Evangelijos komentaras

Po Kalėdų prasideda eilinis Bažnyčios liturginis laikas, atskleidžiantis Jėzaus viešosios tarnystės prasmę. Šiandien Evangelijoje skaitome apie Jėzaus artimiausių mokinių pašaukimą.
Skirtingai nuo kitų Evangelijų (Morkaus, Mato ir Luko), Evangelijoje pagal Joną mokiniai pašaukiami ne tiesiogiai susitikdami su Jėzumi.
Čia pabrėžiamas tarpininkavimas: Jonas Krikštytojas savo dviem mokiniams nurodo Jėzų; po to vienas iš jų, Andriejus, taip pat tarpininkauja, pakviesdamas savo brolį Simoną. Pirmieji Jėzaus mokiniai čia nėra pavaizduoti kaip Galilėjos žvejai, kurie, palikę savo valtis, nusekė Jėzų, bet kaip tie, kurie ieško, kurie panoro laukti Išganytojo Jono Krikštytojo mokykloje.
Jonas yra Dievo siųstasis (Jn 1, 6). Tačiau dabar galiausiai Dievas duoda savo Sūnų pirmiesiems jo mokiniams. Vėliau, maldoje, pats Jėzus aiškiai apie tai pasakys: „Kuriuos man davei“ (Jn 17, 6). Ketvirtoji Evangelija pagilina kitų trijų Evangelijų tradiciją apie mokinių pašaukimą: šio pašaukimo pradžia kyla iš Tėvo ir išreiškiama Jėzaus kvietimu „ateikite“ (Jn 1, 39) arba „sek paskui mane“ (Jn 1, 43).
Atkreipkime dėmesį į teksto sakinį: „Išvydęs ateinantį Jėzų.“ Jono Krikštytojo nukreiptas žvilgsnis į Jėzų yra daugiau negu „žiūrėti“. Prieš tai rašoma, kad Jonas mato ateinantį Jėzų (Jn 1, 29), o štai čia sakoma „išvydęs“. Pabrėžiamas žiūrėjimo intensyvumas (gr. „ìde orao“). Tai žvilgsnis, kuris neapsiriboja paviršutiniškumu, bet bando prasiskverbti į priešais esantį slėpinį.
Arba pristatymas: „Štai Dievo Avinėlis!“ Avinėlio simbolis žydams primena didįjį jų tikėjimo įvykį – išėjimą iš Egipto, išsilaisvinant iš bet kokios vergijos, kad galima būtų tarnauti vieninteliam gyvajam Dievui. Ir šis įvykis švenčiamas kasmet per Paschą valgant avinėlį.
Tačiau tas pats avinėlis vaizduoja ir kenčiantį Viešpaties tarną Izaijo pranašystėje: „Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio“ (Iz 53, 7). Jau ankstyvieji krikščionys Paschos avinėlį laikė Jėzaus provaizdžiu; jo pasiaukojama mirtis ant kryžiaus davė pradžią krikščioniškai Paschos (liet. „Velykų“), perėjimo iš mirties į gyvenimą, šventei.
Toliau nurodoma, jog du mokiniai pradeda sekti Jėzų, nes išgirdo Krikštytojo skelbimą, kad Jėzus yra Dievo avinėlis. O ir pats Jonas Krikštytojas pirmiausia pasitraukia į dykumą, norėdamas išgirsti ir įsiklausyti, po to ir atpažinti tą, kuris krikštija Šventąja Dvasia.
Jėzus imasi iniciatyvos, atsigręždamas į mokinius. Jis tai padaro užduodamas jiems klausimą: „Ko ieškote?“ Tai pirmieji Jėzaus ištarti žodžiai Evangelijoje pagal Joną. Įdomu tai, kad ir pirmieji Prisikėlusiojo žodžiai yra tie patys: „Ko ieškai?“ (Jn 20, 15). Šis klausimas užduodamas Marijai Magdalietei.
O ir tų abiejų pokalbių tęsinys yra gana panašus. Čia mokiniai į klausimą atsako klausimu: „Rabbi, kur gyveni?“, o Velykų rytą Marija savo ruožtu atsako teiraudamasi, kur yra tasai, kurio ji neranda kape. Abiem atvejais klausimas yra susijęs su vieta šiame pasaulyje: gyvenamąja Jėzaus vieta arba vieta, kurioje guli jo kūnas.
Taigi šis tekstas pabrėžia žodį „gyventi“. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbama apie konkrečią žemišką Jėzaus buvimo vietą, tačiau, skaitydami toliau Jono evangeliją, pamatome, jog ši gyvenamoji Jėzaus vieta yra Dieve.
Klausdamas „ko ieškote?“, Jėzus bando kilstelėti ieškojimo kryptį, kad mokinys galėtų dalyvauti šioje Sūnaus ir Tėvo bendrystėje. Todėl Jėzus atsako Marijai Magdalietei, jog jis žengia „pas savo Tėvą“ (Jn 20, 17).
„Ateikite ir pamatysite“ – tai du žodžiai, kuriais išreiškiamas tikėjimo kelias. Kvietimas ateiti Evangelijoje pagal Joną yra tikėjimo sinonimas. Šis kvietimas yra sustiprintas žodžiu „matyti“, kuriuo dažniausiai Biblijoje yra nusakoma vidinė (tik)ėjimo patirtis.
Taigi vieta yra Jis, pats Jėzaus asmuo – vieta nėra namas ar palapinė. „Pas jį“ mokiniai apsistoja. Bendrystėje, artumoje, draugystėje su juo randasi poilsis, kurio buvo ieškoma. Dabar jau galima apsistoti.
Ketvirtosios Evangelijos autorius pastebi, kad „tai buvo apie dešimtą valandą“. Ši nuoroda greičiausiai neturi tikslo mus informuoti apie laiką (dešimtą valandą nuo saulėtekio pagal romėnų dienos padalas, t. y. ketvirtą valandą po vidurdienio), kurio liko dar daug (ilgas vakaras) išgyventi bendrystę; bet, kaip sako šv. Augustinas († 430), „šis skaičius reiškia Įstatymą, nes Įstatymas buvo duotas dešimčia įsakymų, o dabar atėjo laikas, kada Įstatymas išpildomas per meilę“.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM