24 02 2018

Atsimainymo šviesa (II gavėnios sekmadienis)

0 komentarų
Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus atskirai į aukštą kalną. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. Mk 9, 2-10
 
Evangelijos komentaras
 
Prieš keletą dienų Jėzus savo mokiniams kalbėjo apie savo kančią. Savo apaštalams jis sakė: „Reikia, kad žmogaus sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31). Šiais žodžiais Jėzus atskleidžia žmonių išganymo kelią. Tačiau kryžius ir kančia tėra tik viena medalio pusė. Savo mokiniams Jėzus nori atskleisti galutinę kančios prasmę. Evangelija liudija, kad Jėzus savo mokinius nusivedė ant aukšto kalno. Nė vienas evangelistas to kalno neįvardija, bet Tradicija žino, kaip jis vadinamas. Tai Taboras. Jis Ezdrelono lygumoje iškilęs tarsi didžiulė piramidė. Nuo kalno viršaus, žiūrint į Vakarus, matyti Viduržemio jūros mėlynė, o Rytuose plyti didžiulis Genezareto ežeras. Atsimainęs Kristus atidengia apaštalams dangaus kertelę, kad jie nepalūžtų, kai matys savo mokytoją suimtą, kankinamą, mirštantį ant kryžiaus.
Sunku suprasti, kodėl Gerasis Dievas leidžia žmogui kentėti. Kančia yra visų žmonių palydovas. Mums atrodo, kad yra laimingų žmonių. Vis dėlto kenčia visi – tikintys ir netikintys, vargšai ir turtingi. Daug kas su pasigėrėjimu žiūrėjo televizijos serialą „Turtingi taip pat verkia“. Savo televizijos ekranuose kasdien matome prezidentų, premjerų, ministrų, parlamentarų iškilmingus veidus. Te neapgauna mūsų jų sotūs, švytintys veidai. Juk ir jiems savas Jobo skundas: „Man paskirti mėnesiai, kupini nusivylimo, mano dalia – naktys, pilnos širdgėlos. Guldamas aš klausiu „Kada atsikelsiu?“ Bet naktis ilga, ligi aušros neramiai vartausi“ (Job 7, 3–4). Nepavydėkime turtingiesiems: jie taip pat verkia.
Ypač skaudi kančia yra tų, kurie neturi vilties. Kristus, kviesdamas imti savo kryžių ir jį sekti, nepaliauja mūsų stiprinęs viltimi. Prie Lozoriaus kapo jis kalbėjo: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 25–26).
Po Kristaus mirties apaštalai savo uždaviniu laikė ne tiktai skelbti Kristaus prisikėlimą, bet ir visų žmonių prisikėlimą bei atsimainymą. Šv. Paulius korintiečiams rašė: „Jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias” (1 Kor 15, 16). Negalima žmogaus gyvenimo prasmės ieškoti vien kūniškuose malonumuose. Pasak Pauliaus: „Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia” (Fil 3, 20–21).
Atsimainęs Kristus apaštalams leidžia akimirkai išgyventi atsimainymą, kuris įvyks mirusiems keliantis. Taboro kalno atsimainymą galime palyginti su maloniu saulės spinduliu tamsią rudens dieną. Jėzus pasirodo dangiškos šviesos nušviestas. Pasak evangelisto Luko, „Jo veido išvaizda pasikeitė, o darbužiai pasidarė skaisčiai balti”.
Apaštalams iš dangaus pasigirdo Tėvo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo”. Šitas mylimasis Sūnus kalba mums per Bažnyčią. Kartais jis prabyla per istorijos įvykius, kartais – per stebuklus. Prisiminkime Lurdą, prisiminkime Fatimą. Stebuklų galime aptikti ir savo asmeniniame gyvenime, tik mokėkime juos atrasti. Argi neišgyvenome valandėlių, kada su Petru būtume galėję sakyti: „Mokytojau, gera mums čia būti!”?
Šviesaus atminimo Amerikos žmogaus teisių gynėjas Martynas Liuteris Kingas jautė artėjančią tragišką mirtį. Savo mirties išvakarėse jis į savo dienoraštį įrašė: „Aš pakilau į kalną. Kas su manimi gali įvykti, man nesvarbu. Aš pakilau į kalno viršūnę ir jau pamačiau pažadėtąją žemę. Aš neesu tikras, kad ją pasieksiu, tačiau pasitikiu Viešpačiu. Aš jau mačiau jo grožybę”. Kitą dieną Kingas buvo samdyto žudiko nušautas. Šiandien savo atminties galiomis grįžkime prie šviesių valandėlių, kai išgyvenome savo atsimainymą. Juk buvo tų nuostabių valandėlių!
Po nuostabaus regėjimo Petras, Jonas ir Jokūbas turėjo leistis žemyn ir išgyventi Jėzaus suėmimą, kančią ir mirtį, bet Taboro kalno regėjimas jiems buvo šviesios vilties žiburėlis, neleidęs galutinai viskuo nusivilti. Ir mes savo atminties aruoduose surinkime visas brangias valandėles, kai išgyvenome Viešpaties artumą, patyrėme jo meilės švelnumą… Tepadrąsina mus tos šventos valandėlės, kai kančios kryžius prislėgs mūsų pečius.
Kada turi įvykti mūsų pasikeitimas? Ar tik po mirties? Dievas nori matyti tave pasikeitusį jau dabar. Daktaras N. Gengleris savo knygoje „Šventoji sėja” aprašo turtingo amerikiečio kelionę per Afriką. Būdamas Alžyre jis aplanko raupsuotųjų koloniją. Čia jį labiausiai nustebino ligonius slaugančios seserys. Vienai sesutei šis turtuolis pasakė: „Aš čia nedirbčiau net už milijoną dolerių”. Sesutė ramiai atsakė: „Aš taip pat”. – „Tai koks jūsų atlyginimas?”, – klausia toliau amerikietis. Sesutė, užuot atsakiusi, iš savo rankinuko ištraukė mažą kryželį, jį pabučiavo ir tarė: „Mane čia laiko Jėzaus meilė. Jis mirė už mus visus; ir už šiuos ligonius. Visi esame broliai. Kaipgi nepatarnauti savo broliams?” Tikėkime, kad ši sesutė ne vieną kartą buvo pakilusi į Taboro kalną ir meilės ekstazėje šnabždėjo: „Viešpatie, gera mums čia būti”. Tik šitos valandėlės su Viešpačiu daro jo jungą švelnų ir naštą lengvą (plg. Mt 11, 30).
Šiandien Bažnyčia kviečia visus paieškoti savo „Taboro valandėlių”. Gavėnia jau įsibėgėjo. Bažnyčia mums primena ne tiktai kryžių, bet ir Taboro šviesą. Ji kviečia ir tave atsimainyti, pasikeisti, kad būtum ir „žemės druska”, ir „pasaulio šviesa”. Mišios, malda, išpažintis, rekolekcijos… Semkimės iš Dievo malonių šaltinių. Juk gal dar nesame tapę pagonimis?!
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]