Broliškas įspėjimas (XXIII eilinis sekmadienis)

Mt 18, 15-20Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk bendruomenei. O jei nepaklus nė bendruomenei, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. Ir dar sakau jums: jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę vardan manęs, ten ir aš esu jų tarpe“. Mt 18, 15-20

Evangelijos komentaras

Viena didžiųjų žmogaus nelaimių yra nuodėmė. Ačiū Dievui, mes žinome, kaip nusikratyti nuodėmių: yra bažnyčia, yra klausykla, yra kunigas. Bet kaip elgtis, kai nusikalsta artimas žmogus? Nusikalsta ir nesitaiso; ne tiktai susitaiko su nuodėme, bet ir toliau ją kartoja? Šiam atvejui turime Kristaus pamokymą: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir pabark jį prie keturių akių”. Kristaus vartojamas žodis „brolis“ rodo, kad kalbama apie bažnytinę bendruomenę. Su nusikaltusiu bendruomenės broliu reikia kalbėti akis į akį, be liudytojų. Nepasakok jo klaidų pažįstamiems, kaimynams, neviešink jo nuodėmių. Jeigu tikrai nori broliui padėti, kalbėk su juo asmeniškai. Prelatas Tulaba savo pamokslų knygoje rašo: „Matydami klaidą, neturime užmerkti akių. Tikra meilė reikalauja ją priminti, dėl jos įspėti. Bet tai reikia daryti taip, kad klystantis suprastų, jog tai darome ne smerkdami, o iš meilės, siekdami padėti”. Visuomet prieš akis turėkime gailestingojo samariečio pavyzdį. Prisiminkime, kaip jis pasilenkė prie sužeistojo, nuvalė jo žaizdas, patepė jas raminančiu aliejumi. Su kokia meile jis tai darė! Argi ne toks palankumas turi būti rodomas bendruomenės broliui, kuris nusižengė Dievui ir Bažnyčiai? Jeigu su kaltuoju kalbėsime arogantiškai, pabrėždami savo pranašumą ir dorybes, tai neatneš gerų vaisių.
Išmintis mus gali atleisti nuo įspėjimo pareigos. Jeigu matai, kad broliškas pokalbis nieko gero nežada, o įspėjimas duos priešingą rezultatą, geriau už tokį brolį tyliai pasimelsti. Nors pokalbis su klystančiu nėra malonus, bet jo vaisiai gali būti labai reikšmingi. Pasak Kristaus: „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį”. Tai reiškia, kad tu jam parodei kelią, kuris per susitaikymą veda į Tėvo namus.
Deja, pokalbis prie keturių akių ne visada duoda vaisių. Bet ir tada nereikia nuleisti rankų ir palikti artimą klaidoje, lyg tai mūsų neliestų. Mes gi negalime kaip kadaise Kainas sakyti: „Argi aš esu brolio sargas?!” Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kuris apima visus narius. Kai kūno vienas narys negaluoja, kenčia visas organizmas. Todėl Bažnyčios labui privalome dar kartą pamėginti: „Pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais”. Toks perspėjimas yra ne asmeninis, bet vykdomas Bažnyčios vardu. Tai bažnytinės bendruomenės įspėjimas.
Pagaliau, jei kas atsisako klausyti Bažnyčios, tas privalo būti laikomas Bažnyčiai svetimu, kaip tai įsakė daryti Kristus ir kaip elgėsi apaštalai. Jėzus, siųsdamas apaštalus skelbti Evangeliją, paliepė: „Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų”.
Vėliau, kai Bažnyčia formavo savo įstatymus, atsirado įvairių būdų nesitaisantį brolį pašalinti iš Bažnyčios. Dažniausiai būdavo taikoma ekskomunika. Ekskomunikuotas asmuo būdavo atskiriamas nuo viešo Bažnyčios gyvenimo, negalėdavo naudotis sakramentais ir kitais Bažnyčios patarnavimais, kol susitaikydavo su Bažnyčia. Žodis „ekskomunika” nemaloniai žeidžia mūsų ausį. Bet tai nereiškia, kad ekskomunikos bausmė yra priešinga Kristaus meilės evangelijai. Ir šiandien girdime Kristaus žodžius: „Jei nepaklus nė bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas”. Ekskomunika yra paskutinė priemonė paveikti viešąjį nusidėjėlį – Bažnyčios tvarkos ardytoją. Praktika rodo, kad daugeliu atvejų ekskomunika yra paveiki priemonė. Tiesa, istorija teikia pavyzdžių, kad Bažnyčios atstovai skyrė bausmes nepaisydami Evangelijos dvasios. Istorija ir pati Bažnyčia yra pasmerkusi visus „perlenkimus” ir už juos ne kartą atsiprašiusi. Ekskomunikos, kaip ir broliško įspėjimo, tikslas yra tas pats – laimėti brolį.
Šios dienos Evangelija įpareigoja visus Bažnyčios narius, bet ypač ji svarbi atsakingiems už šeimą, mokyklą ar kitą bendruomenę. Ar neprivalo tėvai stebėti savo vaikų ir laiku juos perspėti, kai jie elgiasi netinkamai? Ar neprivalo pasidomėti, ką jų vaikai skaito, su kuo draugauja, kokias televizijos laidas žiūri? Žinoma, beprasmis bus perspėjimas, jeigu vaikai nematys gyvo tėvų pavyzdžio.
Šiandieninį Kristaus pamokymą apie brolišką įspėjimą galime pritaikyti ne tiktai klystančiam broliui, bet ir visuomenei. Šiandien žmonės laisvės vardu reikalauja to, kas prieštarauja ir Dievo įsakymams, ir žmogaus prigimčiai. Bažnyčia negali tylėti. Ji kovojo ir kovos už žmogaus orumą, už gyvybės teises. Nesvarbu, ar tai būtų ligų kamuojamas senelis, ar įsčiose tebenešiojamas kūdikis. Visiems galioja Dievo įsakymas: nežudyk! Bažnyčia negali tylėti, kai šeima nuvertinta iki partnerystės. Žmonėms, kuriantiems šeimas, galiojo ir galios Kristaus žodžiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria (Mt 19, 6). Šeima yra vyro ir moters bendruomenė. Pirmoji Šv. Rašto knyga skelbia: „Vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu” (Pr 2, 24).
Paskutinis šio sekmadienio Evangelijos sakinys kalba apie bendruomenišką maldą. Kalno pamoksle Jėzus sakė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje”. Tai privati malda. Geri krikščionys brangina šią maldą – pradeda ir baigia dieną su Dievu.
Bet šiandien Kristus giria bendruomeninę maldą: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, tenai ir aš esu tarp jų”. Žmogus yra ne tik individas, bet ir bendruomenės narys. Bažnyčia visą laiką skiria daug dėmesio bendruomeninei maldai, ir ypač sekmadieniniam susibūrimui prie Eucharistinio stalo. Bažnyčia savo antruoju įsakymu visus įpareigoja sekmadienį ir šventadienį dalyvauti šventosiose Mišiose. Gyvenimas rodo, kad, nepaisydamas šio įsakymo, žmogus tampa sudžiūvusia šakele, tinkančia tik sudeginti. Paklausykime savo ganytojų, kviečiančių atnaujinti savo krikščioniškąjį uolumą. Tenelieka nė vieno sekmadienio be šventųjų Mišių!

Parengė V. S