Didysis perversmas (Viešpaties Kančios Verbų sekmadienis)

Christ's Entry into Jerusalem by Hippolyte Flandrin c. 1842Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“. Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkas klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis jiems atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ Lk 19, 28-40
Evangelijos komentaras
Jėzaus įžengimu į Jeruzalę pradedame Didžiąją savaitę. Jos pradžią ženklina Verbų procesija ir Viešpaties kančios skaitymas. Kristaus perėjimas per mirtį į prisikėlimą yra kiekvieno mūsų kelionė per Krikštą ir vienijimąsi su Jėzumi Eucharistijoje. Šią kelionę iš naujo išgyvename Didžiąją savaitę.
Klausantis pasakojimo apie Jėzaus kančią iš karto, atrodo, nelengva įžvelgti Tėvo meilę. Atrodo, kad Jėzus tapo tėviškojo autoriteto ir žmonių piktadarybės auka. Mus trikdo žmonių blogybė ir mokinių vangumas. Sunku suprasti, kaip Dievo visagalybė gali pakęsti tokią žmonių niekšybę. Tačiau pažvelgus nuodugniau į Evangelijos tekstus, aiškiai matyti, jog Jėzus net kančios valandą turi neginčijamą valdžią visai kūrinijai. Jam paklūsta gamta, gyvūnai, demonai, ligos. Jam atskleistas visas pranašų ir išminčių mokymas. Priešingos jėgos ir siekė, kad Jėzus staiga prarastų savo galią ir taptų bejėgė auka. Tačiau Evangelijos pasakojimų visuma byloja kitką.
Jėzus anksčiau sakė apie savo gyvybę: „Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti” (Jn 10, 18). Šiandien jis įrodo, kad tai tiesa. Kai Judas atveda kareivių būrį suimti Jėzų, jis ištaria frazę, parodančią, jog jis leidžiasi suimamas: „Kai būdavau kasdien šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos”. Jėzus turi valdžią įvykių eigai. Prieš mirtį jis sako šalia nukryžiuotam nusikaltėliui: „Šiandien su manimi būsi rojuje”. Priešininkų įveikta bejėgė auka taip nekalba. Šventyklos uždangai perplyšus pusiau, Jėzus galingai sušunka: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią”. Jis trokšta įveikti mirties barjerą ir susivienyti su Tėvu. Tokia Jėzaus Pascha – Perėjimas.
Jėzui triumfališkai įžengiant į Jeruzalę, fariziejai bandė užgniaužti minios džiūgavimą. Jėzus jiems atsako: „Jei šitie tylės, akmenys šauks”. Jeruzalės gyventojai išreiškia visos kūrinijos džiaugsmą artėjant ilgai lauktam svarbiam įvykiui. Evangelisto Luko kančios pasakojime aiškiai juntamas giluminis dinamizmas, persmelkiantis visą įvykių eigą.
Skaitant scenas teismo taryboje, pas Pilotą, Erodą, po to vėl pas Pilotą, sekant pasmerkimo myriop motyvus ir proceso eigą, susidaro įspūdis, kad įvykiai pranoksta šios dramos veikėjų suvokimo ir laisvo apsisprendimo ribą. Praktiškai nuosprendžiui nepateikiama jokia rimta priežastis. Pilotas griebiasi paveikios retorikos ir pakartotinai kreipiasi į minią ieškodamas dingsties paleisti Jėzų. Nuskamba neįtikėtinas pasirinkimas verčiau paleisti Barabą. Romos vietininkas neatlaiko minios spaudimo. Vienas Jėzus šiame sujudime išlaiko ramybę. Jis vienintelis žino, kas iš tikrųjų vyksta.
Įvykių prasmės neperpranta net apaštalai, trejus metus gyvenę šalia ir klausęsi Jėzaus mokymo. Netrukus po Eucharistijos įsteigimo jie ima ginčytis, kuris iš jų vyresnis. Petras, nors buvo tris kartus įspėtas, aiškiai išsižada: „Nepažįstu jo”. Tam tikra prasme Petras nuoširdus. Jis neatpažįsta Jėzuje savo bičiulio ir mokytojo. Įvykiai įgauna apimtį, pranokstančią Petro suvokimą. Petras buvo pasiryžęs kalaviju ginti savo vadovą, tačiau dabar jis tikrai nebesupranta: „Aš nesuprantu, ką tu sakai”.
Jau prasidėjo galingas išlaisvinimas, tačiau prieš tai dar reikia įveikti tamsos galybių viešpatavimą. Atėjusiems jį suimti Jėzus sako: „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas”. Apaštalams jis buvo paaiškinęs tiksliau: „Šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius”. Tiek jiems, tiek visiems laukiantiems Karalystės atėjimo tai didysis išbandymas ir paskutinė įveiktina kliūtis. Įsteigęs Eucharistiją Jėzus kalba apie tai apaštalams, paliekantiems Paskutinės vakarienės kambarį. Jis primena, kad anuomet išsiųstiems be piniginės, be krepšio ir be apavo apaštalams nieko netrūko. Tačiau „dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. <…> Tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą”. Laikas sukaupti visas jėgas baigiamajam mūšiui. Šis paskutinis mūšis reiškia didžiulį perversmą. Pripažintą autoritetą pakeičia tai, kas iki tol apaštalų nebuvo iki galo suvokta.
Šį galvosenos perversmą atspindi apaštalo Pauliaus Laiškas filipiečiams. Jis primena visą Jėzaus nueitą kelią ir paaiškina jo prasmę. Turėdamas Dievo pavidalą Jėzus „priėmė tarno pavidalą”. Tai visiškai nepanašu į politinio agitatoriaus taktiką. Nusileidimas į giliausią žmogiškojo vargingumo duobę nulemia esminį perversmą, galutinę pergalę ir įsiviešpatavimą. Nuo šiol Jėzaus vardui priklaupia kiekvienas kelis „danguje, žemėje ir po žeme”. Tuo momentu, kai kūrinija, atsižadėjusi savo Viešpaties, įsivaizdavo, jog mirtis jį sunaikino, Jėzus nugali mirtį ir perkeičia visą dalykų tvarką. Jėzaus persekiotojai patys užsitraukia pralaimėjimą ir, negana to, patys tampa perkeičiančio vyksmo dalyviais. Suprantame, kodėl Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”.
© „Bažnyčios žinios“