Dievo pašauktasis – Viešpaties žvejys (V eilinis sekmadienis)

Lk 5, 1–11Kartą, kai minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio, jis pats stovėjo prie Genezareto ežero ir pamatė dvi valtis, sustojusias prie ežero kranto. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė tinklus. Įlipęs į vieną valtį, kuri buvo Simono, jis paprašė truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties.
Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui“. Simonas jam atsakė: „Mokytojau, mes, kiaurą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“. Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą. Tiems atplaukus, jie pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo. Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kojas, sakydamas: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną, kurie buvo Petro bendrai. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“. Išvilkę į krantą valtis, jie viską paliko ir nuėjo paskui jį.
Lk 5, 1-11
 
Evangelijos komentaras
 
Parenkant Evangelijų skaitinius pagal liturginių metų ciklą, veikiausiai buvo vadovaujamasi dviem kriterijais: pirma, parinktos ištraukos, kurios randamos tik Luko knygoje, antra, parinktos temos ir tekstai, aptinkami ir kitų Evangelijų knygose, bet Evangelijoje pagal Luką kažkaip kitaip, ypatingai nušviečiami.
Pastarajam atvejui būdingas Luko pasakojimas apie Jėzaus mokinių pašaukimą sekti jį. Morkus ir Matas šį įvykį nusako labai glaustai: Jėzus eina palei Galilėjos ežerą, mato žvejus ir pakviečia: "Eikite paskui mane. Aš padarysiu jus žmonių žvejais" (Mk 1, 16-20; Mt 4, 18-22). Iš evangelisto Jono galima suprasti, kad pirmieji Jėzaus mokiniai jau buvo išėję tam tikrą pradinį teologinį apmokymą Jono Krikštytojo mokinių būrelyje, žodžiu, buvo neabejingi religijai (1,35-51).
Tuo tarpu Lukas pirmųjų Jėzaus mokinių pašaukimą sekti jį pateikia kaip įdomų palyginimą apie nuostabią žvejybą. Lukas žino, kad pirmieji susitikimai su pašauktaisiais jau buvo įvykę: Jėzus jau lankėsi Simono namuose, išgydė nuo karštinės jo uošvę (4, 38 ir t.). Jiedu su Simonu jau tiek artimi, kad Jėzus be jokių prašymų ar varžymosi paima Simono valtį ir, atsistūmęs šiek tiek nuo kranto, iš jos moko minias (plg. 4, 3). Tačiau ta grynai išorinė pažintis dar nėra pagrindas pašaukti Simoną evangelizacijos darbui. Pirmųjų apaštalų pakvietimas tarytum dar viena parabolė šalia daugelio kitų, kurias Jėzus yra sakęs žmonėms. Šį palyginimą būtų galima pradėti taip, kaip ir kitus: su pašaukimu ir sielovada yra taip, kaip su žvejyba drauge su Jėzumi…
Kas konkrečiai pasakoma šiuo palyginimu? Pirmiausia turi būti kažkokios prielaidos bei sąlygos šiam darbui: "Mes kiaurą naktį vargę nieko nesugavome" (5, 5). Ką mums sako šis skundas? Ogi tai, kad žvejoti buvo jų amatas, kad jie mokėjo šį darbą ir kad ne visuomet jiems taip nesisekdavo. Taigi ir į sielovados darbą kviečiamas žmogus turi turėti tam gabumų ir šiokių tokių įgūdžių.
Toliau: reikia tikro maldingumo. Dievo didybę suprantantis žmogus, staiga suvokęs Dievo buvimą čia ir dabar, išsigąsta. Maža to, pajunta savęs, kaip kūrinio, menkumą: "Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis" (5, 8). Aš nesu vienas iš tų teisiųjų, kurie verti Tavo malonės! Ar ne tą patį pasiteisinimą kartais girdime iš žmonių lūpų, kai pakviečiame juos per Mišias skaityti liturginius tekstus: "Aš neturiu teisės, nesu pakankamai pamaldus". Ir iš tiesų ištikimai Mozės Įstatymo besilaikančių fariziejų akyse Simonas jautėsi esąs "nusidėjėlis". Kas būtų galėjęs iki smulkmenų vykdyti visus Įstatymo priesakus? Šia prasme ir Jėzus buvo laikomas "nusidėjėliu", nes nesilaikė šabo (Jn 9, 16.24). Be to, Simonas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra nusidėjėlis Švenčiausiojo Dievo akivaizdoje. Tačiau Kristus nė žodeliu nepaneigia šito jo įsitikinimo.
Po pašaukimo toliau eina liepimas: "Nuo šiol jau žmones žvejosi". Tai branduolys to, ką mes vadiname kunigystės sakramentu. Toks įpareigojimas natūraliai reikalauja iš žmogaus vidinio pasikeitimo dėl to, kad žmogus vis dėlto ryžtasi veikti Dievo vardu ir galia. Kandidatas į kunigus šventinamas ne todėl, kad jis yra kuo nors svarbesnis ar prakilnesnis, o todėl, kad jo pareiga eiti į žmones ir jiems tarnauti. Jokios kitos išankstinės sąlygos nekeliamos.
Įsitraukdamas į savo pašaukimo darbą kunigas privalo žinoti, kad bus ir audrų, ir nesėkmių, savotiškos rizikos. Bet vėlgi visa atrama yra Viešpaties žodis: "Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui" (5, 4).
Čia nuskamba ir sielovados motyvas: "Minios veržėsi prie Jėzaus klausytis Dievo žodžio" (5, 1). Patenkinti jų norą gali tik specialiai Kristaus įkurta tarnystė. Tam ir buvo įsteigtas Kunigystės sakramentas. Tačiau negalima pamiršti vieno dalyko: besirenkančios Dievo žodžio klausyti minios, Dievo tauta objektyviai yra pirmesnis dalykas negu tarnystė. Gali atsitikti ir taip, kad žmonės miniomis nesiverš prie altoriaus bei sakyklos. Tačiau lieka kitos vietos, kuriose domimasi religiniais klausimais. Kunigo pareiga būti ir ten.
Be to, reikalingos priemonės, be kurių šis darbas nepajudėtų nė iš vietos: valtis, tinklai, irklai, žvejų komandos vieningumas. Kalbėdami ne palyginimais, tai galėtume įvardinti kaip sielovados planus, bažnytinę teisę, parapijų sales, sienlaikraščius, vyresniųjų patarimus ir t. t., baigiant šių dienų filosofija bei teologija. Kaskart iškyla pavojus, kad ims ir suplyš tinklai, kad reikės juos taisyti ar keisti. Taip bus, ir tai neturėtų gąsdinti. Normalus dalykas, jeigu būna nuostolių ar praradimų, kartais gali tekti atsisakyti to, kas buvo labai miela ir brangu.
Palyginime minima, kad buvo dvi valtys. Gal tie iš kitos valties – tai kitos krikščioniškos konfesijos broliai? "Jie pamojo savo bendrininkams, buvusiems kitoje valtyje, atplaukti į pagalbą", – rašo Lukas (5, 7). Iniciatyva ekumeninei veiklai turėtų kilti iš mūsų. O gal ir jie pasiūlys ką nors gera, į ką mes nebuvome atkreipę dėmesio?
Lemiamas dalykas yra šis: visa žūklė, visa Bažnyčios istorija, viena vertus, yra Viešpaties malonės kūrinys, kita vertus, visiško jo mokinių pasitikėjimo rezultatas. "Dėl tavo žodžių užmesiu tinklus", – sako Simonas (5, 5). Rezignacijai nėra vietos. Nei Bažnyčios, nei jos laimėjimų negalima sukurti dirbtinai.
Kaip ir kiti palyginimai, šie taip pat neaiškintini pažodžiui. Tikintieji nėra bebalsės žuvys (nėra ir naivios avelės). Skirtumas tarp žuvų ir žvejų nėra toks didelis, kaip atrodo. O tie, kurie eina tarnystės pareigas, visuomet yra kartu ir žvejai, ir žuvys.

Kun. dr. Karl Schuler