04 08 2018

Duona – Dievo žodis (XVIII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę stebuklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“. Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’“. Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu ­gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“. Jn 6, 24-35
 
Evangelijos komentaras
 
Tik atvira tikėjimui širdis gali priimti tikėjimo teiginį apie gyvybės duoną, kuri yra maistas ne tik kūnui, bet taip pat Dvasiai. Menko tikėjimo žmonės, „mažatikiai” (Mt 16, 8), nepajėgia peržengti šio tikėjimo sleksčio. Jėzui jau ne kartą teko pabarti savo mokinius, kad jie mokyme apie gyvenimo duoną nesugeba įžvelgti gilesnės dvasinės tikrovės. Jis kalbėjo apie „fariziejų raugą ir Erodo raugą” (Mk 8, 14–21), o mokiniai galvojo, kad Jėzus turi omenyje duonos trūkumą – mat jie turėjo valtyje tik vieną kepalėlį. Siauras mąstymas nepriima plačių idėjų.
Evangelijos skaitinyje Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui”. Apmąstydami šią frazę turime atsižvelgti į semitų kultūrai būdingą kalbėseną. Pirmoji neigiamoji sugretinimo dalis turi pabrėžti kitos dalies teigimą. Kitais žodžiais tariant, Jėzus nesmerkia rankų darbo, kuriuo garantuojamas pragyvenimas, tačiau jis negali būti prilygintas aukštesniam gyvenimo tikslui. Pradžioje Jėzus kalba apie gyvybės duoną arba maną. Sekmadieniais toliau skaitydami šį Jono evangelijos skyrių suprasime, kad Jėzus turi omenyje savo paties kūną ir kraują. Tačiau čia jis tik pradeda mokymą ir akcentuoja tikėjimą, būtinybę priimti jo žodžius. Duona arba mana čia tapatinama su apreiškimu, kurį Jėzus atneša iš Tėvo.
Šį Dievo žodį suvokti padeda kiti Šventojo Rašto tekstai. Izaijo knygos 55 skyriuje tikintieji kviečiami prie malonės šaltinių: „Net jei ir pinigų neturite, ateikite, pirkite duonos ir valgykite”. Visas šis skyrius byloja apie Dievo žodį, kuris palyginamas su puikiai pasotinančiu maistu ir gardžiausiais skanėstais. Pirmajame skaitinyje iš Išėjimo knygos pasakojama, kaip Dievas aprūpino dykumoje klajojančius izraelitus mana. Šiame pasakojime turimas omenyje ne tiek Dievo išminties žodžių apreiškimas, kiek veikiau fizinio alkio pasotinimas. Izraelitams pirmiausia reikėjo fiziškai palaikyti gyvybę, kad jie galėtų vėliau suvokti gilesnę maisto prasmę.
Bažnyčia, liturginiuose skaitiniuose sugretindama Išėjimo knygos pasakojimą su Evangelijos ištrauka, pateikia jo skaitymo raktą. Išminties knygoje, sudarytoje kur kas vėliau negu Išėjimo knyga, dieviškoji mana palyginama su Dievo žodžiu: „tavo žodis išlaiko tuos, kurie tavim pasitiki” (Išm 16, 26). Taigi Dievas pirmiausia parodo savo rūpestingumą numalšindamas žmonių fizinį alkį, tačiau jis nori, kad jie pažintų gilesnį dvasinį alkį, kad alktų jo Žodžio. Mana, numalšinusi fizinį alkį, tampa „gyvybės duona”, „tikrąja duona, nužengusia iš dangaus”.
Žmogaus dvasios niekuomet nepasotins „Erodo raugas”, tai yra šio pasaulio gėrybės. Žmogus trokšta daugiau, nors ne visuomet aiškiai suvokia, kas yra tasai „daugiau”. Todėl Bažnyčia visuomet siekia ne tik skelbti Dievo žodį, kuris perkeičia mintis ir širdis, bet taip pat ir mokyti apie Dievo žodį, kad jis vestų žmonių širdis į brandą. Nuo ankstyvųjų amžių Bažnyčios tėvų pamokslai, iliustruoti vienuolių rankraščiai, Viduramžių katedrų vitražai ar spausdinti katekizmai – visa tai parūpina tikintiesiems gyvenimo duonos. Krikščioniškasis ugdymas nėra vien tik atsitiktinis užsiėmimas, tai vienas pagrindinių Bažnyčios iššūkių.
Jono evangelijos 6 skyriuje duona yra vienijanti tema. Pirmiausia kalbama apie duoną, kuri pasotina (1–15); po to apie maną, kurią Mozė davė iš dangaus izraelitams. Toliau pereinama prie Jėzaus – duonos, kurią davė dangiškasis Tėvas (24–50). Galiausiai skelbiama apie tą duoną, kurią duoda pats Jėzus (nuo 51 eil.). Pasitelkiant duonos sąvoką Evangelijoje dėstoma apie tikėjimą Jėzumi, apie jo kilmę, apie gyvybę, kurią Jėzus teikia žmogui, taip pat apie naujosios duonos valgymą, per kurį priimamas šis naujasis gyvenimas. Jono evangelijoje šios temos dėstomos ne paeiliui, bet supinamos ir kartojamos iškeliant naujus akcentus. Teiginiai apie Jėzaus dangiškąją kilmę ir jo dovanotą gyvenimą nuolat kartojami šio skyriaus 24–50 eilutėse, kurios apmąstomos šį ir ateinantį sekmadienį.
Jėzaus klausytojai primena jam Mozės padarytą stebuklą: „jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus”. Jie norėtų, kad Jėzus, įrodydamas savo dangiškąją kilmę, padarytų panašų stebuklą. Jėzus pakoreguoja jų suvokimą: dangus tai nėra vien atmosfera, debesys, išlyjantys lietų. Tikroji dangaus prasmė – tai Dievo buveinė, tai yra pats Dievas. Tai, kas ateina iš dangaus, ateina iš paties Dievo. Žydai nenori girdėti apie dieviškąją Jėzaus kilmę. Jie ėmė murmėti ir sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘aš esu nužengęs iš dangaus’?” (Jn 6, 24). Šio priekaišto Jėzus neatremia aiškindamas apie savo kilmę. Evangelistui Jonui buvo žinoma Mato ir Luko aprašyta Jėzaus gimimo istorija, tačiau jis į klausytojų tikėjimą apeliuoja kitais argumentais. Dieviškosios kilmės neįmanoma įrodyti biologiškai. Ja galima tik tikėti, o tikėjimas yra dovana. „Tikėti” Jėzų reiškia taip pat „ateiti pas jį”.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]