Džiaugsmas dėl to, kas buvo pražuvę (XXIV eilinis sekmadienis)

lk-15-1-10-11-32Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“.
Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?! Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: 'Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!'
Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.
Arba kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: 'Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi'. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“.
Jis kalbėjo toliau: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: 'Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį'. Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį. Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: 'Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!' Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.
O sūnus prabilo: 'Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi'…
Bet tėvas įsakė tarnams: 'Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime ir linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado'. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi.
Tas jam atsakė: 'Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko'. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun.
O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su bloga draugija, tu bematant jam papjovei peniukšlį'.
Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“. Lk 15, 1-10. 11-32
 
Evangelijos komentaras
 
Visų trijų skaitinių tema yra atsiskyrimas nuo Dievo ir galutinis susivienijimas su juo. Šiandien mąstome apie tai, kas buvo prarasta ir vėl sugrąžinta, kas buvo išsklaidyta ir vėl suburta draugėn, – mąstome apie nuodėmę ir atleidimą. Pirmajame skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai nesulaukę nuo Sinajaus kalno grįžtančio Mozės ir linkę dėl to kaltinti Dievą, nusiliedino aukso veršį. Jie prašė Aarono padaryti jiems kitą dievą. Skaitinyje vaizduojama Dievo reakcija į šį įvykį, jo pasiryžimas sunaikinti neištikimą tautą. Mozė maldauja Dievą atleisti tautai, ir galiausiai Dievas sulaiko savo nuosprendį. Galima suvokti, kokia siaubinga ir atmestina Dievo akimis yra nuodėmė, mąstyti apie tai, ką jautė tiek Dievas, tiek Mozė, matydami nuodėmės padarinius. Išėjimo knygoje aprašytus išbandymus patyrė ne tik izraelitai, juos dar labiau išgyveno šią tautą vedęs Dievas. Viešpats nuolat skundžiasi kietakakte tauta. Nuostabi Mozės permaldavimo malda primena Abraomo maldą. Jis net nebando teisinti izraelitų nusikaltimo. Mozė drįsta tiesiog pažvelgti Dievui į akis, primindamas patriarchams duotą išganymo pažadą. Dievo ištikimybė yra visos išganymo istorijos raktas. Žmonijos išganymo pažadas nulemia Viešpaties pasigailėjimą. Dievas permaldaujamas nepaisant nuodėmės didumo.
Daugelis biblistų sieja šią istoriją su įvykiais, atsitikusiais praėjus beveik trims šimtmečiams nuo pasakojamojo laiko. Po Saliamono mirties šiaurinei Izraelio karalystei atsiskyrus nuo pietinės Judo karalystės, karalius Jeroboamas nuliedino du aukso veršius Dane ir Bet-Elyje. Jeroboamas bijojo, kad jo tautiečiai eidami melstis į Jeruzalę vėl neužsimanytų susivienyti su Judo karalyste (1 Kar 12, 26–30). Šis Jeroboamo veiksmas išreiškė radikalų atsimetimą nuo Izraelio tikėjimo tradicijos. Išėjimo knygos autoriai šį pasakojimą įdeda pačioje išrinktosios tautos istorijos pradžioje. Stabmeldystė nuolat ženklino Izraelio istoriją ir buvo tarsi šios tautos „gimtoji nuodėmė”. Šiame skaitinyje taip pat pabrėžiamas šios nuodėmės didumas, kontrastingai lyginant ją su išganingąja Dievo veikla ir jo atleidimu.
Keletą sekmadienių iš eilės skaitomos ištraukos iš apaštalo Pauliaus laiško jo mylimam mokiniui Timotiejui. Šiuose laiškuose randame dvasinį ir pastoracinį Pauliaus testamentą, tarsi apaštalo teologijos santrauką: Dievas Jėzuje Kristuje viską suteikė mums dovanai, kad mes savo ruožtu už viską dėkotume Dievui tame pačiame Jėzuje Kristuje.
Apaštalas Paulius, dėkodamas Jėzui Kristui už išlietas malones, palygina šių malonių didybę su savo, kaip nusidėjėlio, būsena prieš atsivertimą. Jis sakosi buvęs „piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas”, blogiausias iš visų nusidėjėlių, kurių gelbėti atėjo Kristus. Ankstesnio Pauliaus gyvenimo pavaizdavimas paryškina, koks didžiulis yra Viešpaties gailestingumas. Viešpaties malonė buvo išlieta „be saiko”. Baigiamoji doksologija yra šlovinimo giesmė Viešpaties gailestingumo akivaizdoje. Biblistai mano, kad šį laišką parašė ne pats Paulius, bet vienas iš jo mokinių, labai gerai pažinusių apaštalo Pauliaus gyvenimą ir teologiją. Tokiu atveju galime žvelgti į Pauliaus gyvenimo palyginimą prieš ir po atsivertimo ne tik kaip į spontanišką išpažinimą, bet veikiau kaip į iškilmingą ir įtikinamai suformuluotą teiginį, iliustruojantį apaštalo mintį apie dėkingumą už dovanai teikiamą malonę.
Evangelijoje pateikiami trys palyginimai – apie paklydusią avį, pamestą drachmą ir sūnų palaidūną. Pastarasis palyginimas apmąstomas ir ketvirtojo gavėnios sekmadienio liturginiuose skaitiniuose. Įdomu tai, jog pirmuosiuose dviejuose palyginimuose net neužsimenama apie nuodėmę ar kažkokį savanorišką atsiskyrimą nuo Dievo. Avelė tiesiog nuklysta, o moneta netyčia pametama. Abi jas pavyksta rasti. Siedami šiuos du palyginimus su sūnaus palaidūno palyginimu įžvelgiame Bažnyčios troškimą skelbti galutinį išgelbėjimą. Neneigiama, jog nuodėmė yra reali, – būtent todėl reikalingas išganymas.
Jėzus bendraudavo su žmonėmis, turinčiais prastą reputaciją teisuolių ir fariziejų akyse. Minios žmonių, sekančių paskui Mokytoją, kėlė fariziejų įniršį, tai buvo iššūkis veidmainystei. Jėzus leidžia suprasti jo provokuojančią nuostatą nusidėjėlių atžvilgiu trimis palyginimais. Juose trykšta didžiulis džiaugsmas, nes Dievas randa tai, kuo rūpinosi ir ko ieškojo. Šis Dievo džiaugsmas yra slėpinys ir drauge tikrovė. Nusidėjėlio atsivertimas užlieja dangų džiaugsmu. Jau pranašas Michėjas sakė, jog Viešpats būna laimingas, galėdamas atleisti: „Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui” (Mch 7, 18). Džiaugsmas dėl atsivertusio nusidėjėlio atskleidžia tą didžiulį skirtumą tarp dangiškosios ir žemiškosios tikrovės. Jeigu mes mokėtume džiaugtis nusidėjėliais ir ypač tais, kurie mus įskaudino, – argi šis pasaulis ir mūsų širdys netrykštų džiaugsmu? Dievo karalystė yra „džiaugsmas Šventojoje Dvasioje” (Rom 14, 17). Dievas kviečia mus dalyvauti jo džiaugsme.