Džiugesys dėl misijų (XIV eilinis sekmadienis)

Anuomet Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Jis sakė jiems: „Pjūtis didžiulė, o darbininkų maža. Todėl prašykite pjūties šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: ‘Ramybė šiems namams!’ Ir jei ten gyvens ramybės vertas žmogus, jūsų ramybė nužengs ant tų namų, o jei ne, – sugrįš pas jus. Pasilikite tuose pačiuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė!’ 
[O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: ‘Mes jums nukratome netgi jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia!’ Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui. Septyniasdešimt du mokiniai sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.] Lk 10, 1–12. 17–20

Evangelijos komentaras

Luko evangelijoje randame dvi apaštalams skirtas kalbas apie misiją. Pirmasis, trumpesnis pasiuntimas (Lk 9, 3–5) yra ir Morkaus evangelijoje (Mk 6, 8–11). Čia Jėzus kreipiasi į Dvylika – misija skirta dvylikai Izraelio genčių. Antroji Jėzaus kalba (Lk 10, 1–12) skiriama septyniasdešimt dviem mokiniams (kai kuriuose rankraščiuose minimi septyniasdešimt) – tai šiandienos Evangelijos skaitinys. Evangelistas Morkus neužsimena apie šią misiją, o Matas abi pasakojimo tradicijas sujungia į vieną pasiuntimo kalbą, skirtą Dvylikai (Mt 10, 5–16). Septynios dešimtys Luko minimų mokinių primena septyniasdešimt seniūnų, lydėjusių Mozę prie Sinajaus kalno sudarant sandorą (plg. Iš 24, 9). Ši misija pranoksta Izraelio ribas ir skiriama septyniasdešimčiai tautų, kurios, pasak Pradžios knygos įvaizdžio, simboliškai apima visus pasaulio gyventojus (plg. Pr 10).

Naujovė yra tai, kad mokinius į misiją pasiunčia jų Mokytojas. Joks kitas Izraelio mokytojas – rabis, net turėdamas daugybę sekėjų, nesiuntė jų skleisti kitiems savo mokymo. Senajame Testamente tik Jahvė siųsdavo savo pasiuntinius, todėl „siuntimo” sąvoka įgijo mesijinį atspalvį. Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo ruožtu jis siunčia mokinius, o evangelistai ne kartą pabrėžia šį gestą. Jėzus juos siunčia po du, panašiai kaip siuntė Dvylika. Dviese ne tik lengviau susidoroti su užduotimi. Siuntimo po du prasmė išryškėja žvelgiant į Įstatymą: įvykiui autentiškai paliudyti buvo būtini bent du liudytojai. Be to, Evangelijos žinia nėra individualus dalykas. Krikščioniškoji tradicija turi dar vieną mokinių siuntimo po du paaiškinimą. Mokiniai skelbia evangelinę meilę ne tik žodžiais, bet, svarbiausia, savo veiksmais. Jėzaus sekėjų tarpusavio meilė yra liudijimas pasauliui.

Apaštalai rizikavo susidurti su pasaulio priešiškumu. „Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų”. Misionieriui būdingas neturtas ir pasitikėjimas Apvaizda. Nuo pasaulio priešiškumo neapsaugos nei pinigai, nei krepšys, nei patogus apavas. Vienintelis tikras mokinio bagažas yra jame esanti ramybė, kurią jis gali perduoti kitiems. Ši ramybė pranoksta paprastą žydų šalom linkėjimą, nes ji kyla iš Viešpaties. Ši ramybė asmeninė, nepriimta ji „sugrįš pas jus”.

Svarbi detalė skiria dabartinius pamokymus nuo Dvylikai duotų rekomendacijų: „Valgykite ir gerkite kas duodama”. Tai reiškia, jog teks valgyti pas pagonis. Čia Jėzus paskelbia, kad krikščionims nebėra švaraus ar nešvaraus maisto. Šią mintį pabrėžia ir apaštalas Paulius (1 Kor 10, 27). Jėzus iš anksto pranašauja mokiniams, kad jų laukia nepasisekimai. Nesėkmės nesustabdys Dievo karalystės plitimo. Dulkių nusikratymo gestas reiškia ne panieką, o atsiskyrimą. Išvaryti iš Pisidijos Antiochijos Paulius ir Barnabas taip pat prieš juos atstūmusius žydus nusikratė kojų dulkes (Apd 13, 51).

Septyniasdešimt du mokiniai iš misijos grįžo spindėdami džiaugsmu. Jie buvo Dievo karalystės atėjimo liudininkai, matė, kaip Dievo galybė įveikia blogio jėgas. Viešpaties vardu jie išvarinėdavo demonus. Jėzus patvirtina mokiniams, kad valdžia piktosioms dvasioms kyla iš jo. 91 psalmėje teisiajam žadama Jahvės pagalba: „Tu sumindžiosi liūtą ir gyvatę <…>, ir slibiną” (Ps 91, 13). Tai ta pati psalmė, kurią velnias cituoja Jėzų gundydamas dykumoje. Dabar Jėzaus triumfas jau prasidėjęs. Evangelistas Lukas, kuris yra taip pat ir Apaštalų darbų autorius, rašo šį skyrių kaip Bažnyčios misijos įžangą. Apaštalų darbuose Lukas ne kartą pabrėžia Jėzaus sekėjų džiugesį.

Biblijoje dažnai pasitelkiamas derliaus įvaizdis. Šiame Evangelijos skaitinyje mus kiek nustebina prašymas melsti derliaus šeimininką darbininkų. Dievas negali apsieiti be mūsų? Žinoma, gali, bet jis nori įtraukti mus į savo darbą. Mes esame Dievo bendradarbiai (2 Kor 6, 1). Esame tuo pat metu ir nereikalingi tarnai, ir mylimi bičiuliai. Esame sėjėjai ir derliaus pjovėjai. Sėjame gėrį, o pjauname amžinybę: „Sėkite teisumą, pjaukite ištikimos meilės derlių” (Oz 10, 12). Ši malda už pjovėjus primena jau esantiems laukuose darbininkams, jog jie patys buvo pašaukti malda. Jie atsirado derlinguose laukuose ne todėl, kad patys tai nusprendė, bet todėl, kad buvo nusiųsti ten malone.

Apie misionieriaus atlyginimą Jėzus sako taip: „Darbininkas vertas savo užmokesčio” (Lk 10, 7). Galima pamanyti, jog žodis „užmokestis” nelabai tinkamas apaštalavimo darbui įvertinti. Juk misionierius viską gauna iš Dievo dovanai. Apaštalas Paulius kiek kitaip formuluoja misionieriaus atlyginimą. „Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos” (1 Kor 9, 14). Apaštalas Paulius pats laikėsi šios taisyklės priimdamas filipiečių bendruomenės dovanas, tačiau kitais atvejais jis atsisakydavo kitų bendruomenių aukojamos paramos. Efezo bendruomenės vyresniesiems Paulius išdidžiai sako: „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos” (Apd 20, 34). Visi misionieriai turi privilegiją gyventi iš Evangelijos skelbimo. Tačiau šią taisyklę kiekvienu atveju reikia taikyti žvelgiant į bendrą Dievo karalystės gėrį. Dauguma misionierių neturtingose misijų šalyse dirba panašiai kaip apaštalas Paulius, nereikalaudami išlaikymo iš vietinių bendruomenių. Tikrasis misionieriaus atlyginimas yra pats Dievas.

© „Bažnyčios žinios“