21 07 2018

Gaivinantis poilsis (XVI eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Mk 6, 30–34
 
Evangelijos komentaras
 
Praeito sekmadienio Evangelija pasakojo apie apaštalų išsiuntimą į misijinę kelionę. Šiandien matome juos sugrįžusius ir besidžiaugiančius savo laimėjimais. Tačiau apaštalai nepajėgė paslėpti nuo Jėzaus akių savo nuovargio. Jėzus tai matė ir jiems patarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite”. Poilsis – gerai suprantamas žmogaus poreikis. Net žemė, atidavusi savo derlių, turi pailsėti, medžiai žiemos poilsiui nusimeta lapus. Tačiau žmonių poilsio samprata labai skirtinga, ir dera pagalvoti apie tinkamiausią jo formą. Daugelis žmonių poilsio neįsivaizduoja be gausių vaišių, kurioms pasibaigus reikia iš naujo ilsėtis. Kiti poilsiauti vyksta į sodą ir ten praleidžia savaitgalį. Dar kiti stengiasi pabūti prie vandens – jūros, upės, ežero. Šiandien aptarkime savo poilsio dieną – sekmadienį ir prisiminkime jo reikšmę krikščioniškam gyvenimui. Vyskupas P. Kepleris savo knygoje „Daugiau džiaugsmo” pateikia tokius vieno rašytojo įspūdžius: „O, Viešpatie, mano Dieve, tai tikrai buvo sekmadienis. Sekmadienis visą dieną, visas valandas ir minutes, sekmadienis kiekviename akies ir saulės mirksnyje. Nieko kito nebuvo galima girdėti ir matyti, nieko kito pajusti, nieko kito norėti ir mąstyti kaip tik jį, sekmadienį, tą šventąją dieną” (p. 58). Bažnyčia, turėdama didelę patirtį ir atsižvelgdama į savo Steigėjo valią, įsako savo tikintiesiems sekmadienį susilaikyti nuo sunkių darbų ir įpareigoja juos dalyvauti šv. Mišiose. Apie tai kalbant, norisi apeliuoti į sąmoningumą ir gyvenimo patirtį, kurios dar taip trūksta jaunimui. Jaunuoliai į šią pareigą numoja ranka ir eina su tais, kuriems Bažnyčia yra praeities reliktas. Bet gyvenime akivaizdžiai matome vis didesnį moralinį nuosmukį. Perpildyti kalėjimai, išplitęs alkoholizmas, plintanti narkomanija, vagystės, plėšimai, žmogžudystės. Valdžios vyrai nepajėgia kovoti su korupcija, nes ir patys dažnai pasiduoda pagundai greitai pralobti. Vis labiau akivaizdi tampa kalėjimų ir bažnyčių atvirkštinė sąsaja: bažnyčios tuštėja, o kalėjimai pilnėja.
Iš tiesų šiandien reikia kalbėti apie tikėjimo krizę. Daugeliui mūsų dienų krikščionių Bažnyčia liko tik gražių tradicijų puoselėtoja. Žmonės dažniau kreipiasi į ekstrasensą ar burtininką, negu ieško kunigo. Ši realybė verčia kalbėti apie sekmadienį. Skundžiamės laiko stoka. Vakarų šalyse, kur labai vertinamas darbas, išvystyta pramonė, galima išgirsti tokį pasakymą: per šešias dienas daugiau padarysi, negu per septynias. Tai reiškia, jog per savaitę dirbdamas septynias dienas toli neisi.
Dievas įpareigoja sekmadienį švęsti, o Bažnyčia savo ruožtu – sekmadienį ir šventadienį dalyvauti šv. Mišiose, sudabartinančiose tai, kas vyko ant Kalvarijos kalno. Jeigu mes tikime, kad Jėzus savo kančia išgelbėjo pasaulį nuo amžinojo pasmerkimo, turime pripažinti, kad tai pats reikšmingiausias žmonijos istorijos įvykis. Ne veltui žmonija savo metus skaičiuoja nuo Jėzaus įsikūnijimo. Jokio kito asmens gyvenimas nebuvo toks svarbus, kaip Jėzaus gyvenimas ir jo prisikėlimas. Savo gyvybės aukos prisiminimą jis paliko Bažnyčiai, kad, pasak pranašo, „nuo saulėtekio iki saulėlydžio Dievo vardas būtų didis tautose, ir kiekvienoje vietoje aukojama ir atnašaujama Dievo vardui nesutepta auka” (Mal 1,11, Skvirecko vert.). Bažnyčia supranta, koks svarbus yra jos įsakymas dalyvauti šv. Mišiose, tačiau neturi jėgos struktūrų, kurios galėtų priversti tai padaryti. Bažnyčia tegali tik pasakyti savo požiūrį. Prisiminkime pirmųjų amžių krikščionis, kurie buvo nuožmiai persekiojami, todėl Mišių auką aukodavo katakombose, dažniausiai naktimis. Iki mūsų dienų išlikusios požeminės šventyklos, vadinamos katakombomis, liudija tvirtą pirmųjų amžių krikščionių tikėjimą. Ar kada nors susimąstome apie savo tikėjimą?
Vienoje Rumunijos anglių kasykloje buvo naudojami arkliai. Jie ištisus mėnesius nematė dienos šviesos. Kai iškėlė į paviršių, arkliai buvo apakę. Mes sakome, kad tikėjimas yra šviesa, bet šiandien tūkstančiai žmonių šiai šviesai nejautrūs. Jie per ilgai ja nesinaudojo, ir jų sielos prarado jautrumą tikėjimo slėpiniams. Iš tiesų krikščioniškojo gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų tikėjimo. Jeigu prieš Kalėdas susėdame prie stalo ir laužome kalėdaitį, dar nereiškia, kad esame krikščionys. Jeigu per Velykas tik pastovime bažnyčioje, neprieidami prie Dievo stalo, negalime sakyti, kad tikime į Kristų. Jeigu daugelį metų nerandame progos prieiti prie klausyklos, tai reiškia, kad esame tik artistai, vaidinantys krikščionis. Bažnyčia ne tiktai reikalauja, bet ir kviečia sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose ir Eucharistinėje puotoje. Katalikų katekizme sakoma: „Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius ‘sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje’ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją. <…> Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien” (KBK 1389). Daugeliui gali kilti klausimas, ar pakanka dalyvauti per radiją ar televiziją transliuojamose Mišiose. Tikintiesiems turi būti žinoma, kad Mišios radijo bangomis skiriamos ligoniams ir kitiems negalintiems pasiekti bažnyčios. Važinėjantiems savaitgaliais į sodus, savo laiką reiktų taip paskirstyti, kad atsirastų valanda šv. Mišių aukai. Tepriima Viešpats mūsų aukas. Tegul jos teikia jam garbę ir šlovę, o mums ir visai Bažnyčiai dvasinę naudą.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]