II sekmadienis po Kalėdų

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė. Buvo atėjęs Dievo siųstas žmogus, kurio vardas jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi jo dėka įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir skelbia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Tas, kuris paskui mane ateis, anksčiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis“. Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas uotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį apreiškė. Jn 1, 1-18

Evangelijos komentaras

Pradžioje buvo žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas (…). Jame, buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1,1;4) – skaitome Jono Evangelijoje. Taigi Jono Evangelija byloja apie žodį: „Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas (…). Visa per jį atsirado“ (Jn, 1,3).
Mielieji, jei šiame pasaulyje gyva viltis, tai tik todėl, kad skamba vardas: Dievas!
Milijonų milijonai žmonių į šį vardą sudeda savo džiaugsmus, vargus, ir baimes. Štai kodėl negalime Jo pamiršti ir mes turime tarti Jį su ypatinga meile, pagarba bei pasitikėjimu.
Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1.14).
Jis „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais!“( Jn 1,11). Štai kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį, – kad mes taptume Dievo vaikais!
Dievas padovanojo kiekvienam iš mūsų neįkainuojamą, amžiną dovaną – kūdikėlį Jėzų, kuris būdamas visagaliu Dievo Sūnumi teikia mums malonę ir tiesą, kad galėtume, pajėgtume nugalėti savyje pagundą nusidėti ir Jam, atėjus amžių pabaigoje antrą kartą susivienytume su Juo amžinam gyvenimui.
Ar priėmėm šiandien kūdikėlį Jėzų į savo širdį kaip ilgai lauktą, mielą svečią? Ar plačiai atidarėme sielos duris ir džiaugsmingai, išskėstomis rankomis sutikome Jį? Ar jauku ir patogu Jam?
Juk Jėzus ne šiaip malonus ir mielas svečias. Jis atnešė tai, ko mums šiandien labai reikia – meilę, paguodą, ramybę. Jis atnešė išganymą ir viltį gyventi Jo karalystėje amžinajame gyvenime. Todėl mes turime Jį priimti ypatingai, visame kame jam teikti pirmenybę.
Priimti Jėzų ir įtikėti Jį, vadinasi atsisakyti gyvenimo sau, klausyti Jo balso ir vykdyti Jo valią. O Jo valia: „Mylėkite (k) Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22,37).
Ir iš meilės Dievui“ „Mylėti (k) savo artimą kaip save patį“ (Mt 22,39).
Tai labai nelengva, tam reikia stiprios valios ir vargu ar žmogus pajėgus vienas be Dievo pagalbos įvykdyti tai.
Šiandien mes negalime matyti Kristaus savo kūno akimis, mes negalime apčiuopiamai Jį jausti šalia, kaip jautė ir matė Jo mokiniai Jam prisikėlus, tačiau Jis gyvena su mumis Eucharistijoje, Jis įsikūnija mumyse per šv. Komuniją, o tai – nepalyginamai didesnė malonė, nei Jo pasirodymas mokiniams.
Raudona švieselė prie Švč. Sakramento tabernakulio be perstojo kviečia mus stabtelėti, išgirsti Jėzaus kvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! (Mt 11,28).
Tai vienintelė vieta kur gali ateiti toks, koks esi, neslėpdamas savo baimių, nerimo, netikrumo, išsiblaškymo, lūkesčių ir išdavysčių.
Tai vienintelė tikra uola, į kurią atsirėmęs gali nurimti žmogus. Čia jis gali gauti atsakymus į visus iškilusius klausimus, čia gali priimti teisingus sprendimus. Tik čia žmogus niekada nesijaus mažas, pavargęs ir vienišas, nes raudonas žiburėlis visada primins, kad tabernakulyje gyvena Jėzus pašventintos Ostijos pavidalu.
Tik čia žmogus gali gauti stulbinantį atsakymą: „Aš esu čia! Būk ramus!“
Mielieji, Kalėdos yra džiaugsmo šventė, skamba varpai, giesmės, žmonės išpuošė namus, gatves. Tačiau švęsdami šv. Kalėdas atsiminkime, kad ne varpų garsų skambėjimas ir giesmės, ne gatvių, namų puošimas, ne brangiausių dovanų dovanojimas yra svarbiausia. Svarbiausia, kad mūsų širdyse užgimtų ir kiekvieną dieną ateityje gimtų Kristus, kurio mokslo šviesa būtų nešama žodžiais ir darbais, auka, tikėjimu ir meile visiems žmonėms. Amen.