Ištvermingas tikėjimas (XXIX eilinis sekmadienis)

lk-18-1-8Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Lk 18, 1-8
 
Evangelijos komentaras
 
Skaitiniai iš Išėjimo knygos ir Evangelijos parodo, jog ištvermė gali nuveikti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma. Išėjimo knygoje aprašytas mūšis tarp neseniai iš Egipto išėjusio Izraelio ir klajoklių amalekitų. Kol Mozė, stovėdamas ant kalvos, laiko rankas iškėlęs, pergalė lydi Izraelį, kai jis nuleidžia rankas, kovos sėkmė persimeta Amaleko pusėn. Galiausiai Aaronas ir Huras atėjo į pagalbą Mozei, parėmė jo rankas, kol buvo pasiekta galutinė pergalė. Ankstyvosios Bažnyčios teologai šiame skaitinyje įžvelgdavo pamoką apie ištvermingos maldos galią. Bažnyčia susieja šį skaitinį su Evangelijos palyginimu apie atkaklią našlę, tačiau Mozės iškeltos rankos reiškia ne tik maldos nuostatą, bet ir pranašišką gestą. Iškeltomis rankomis Mozė rodo pergalę. Tai nėra vien tik psichologinis karių padrąsinimas, tai religinis gestas, simbolizuojantis išganingą Dievo buvimą. Šią mintį patvirtina ir pasakojimo pabaiga. Mozė pergalės vietoje pastatė aukurą ir praminė jį „Viešpats yra mano vėliava”.
Šventasis pasakojimas nepateikia batalinių scenų. Mūsų dėmesys nukreipiamas ne į pagrindinį karo vadą Jozuę, bet į maldai vadovaujantį Mozę. Jo iškeltos rankos simbolizuoja Dievo paliepimą. Išrinktajai tautai reikia užkariauti tai, ką Dievas jai nori duoti. Slėnyje kovojantys kariai turi matyti ant kalvos stovintį savo vyriausiąjį vadą, žvilgsniu apimantį visą kovos lauką. Kai Mozė nuleisdavo rankas, kovojantys žydai suprasdavo tai kaip blogą ženklą. Šventasis autorius sako, kad iš tikinčiųjų vadovo laukiama, kad jis nenuilsdamas vestų, žadintų, nepaliaudamas melstųsi ir niekuomet naparodytų nė menkiausio vilties netekimo ženklo. Tai tikėjimo galutine Dievo pergale išraiška.
Antrasis skaitinys patvirtina mūsų tikėjimą Šventojo Rašto įkvėptumu. Dievas įkvepia savo Dvasios į paprastus ir vargingus žmogiškuosius žodžius, suteikdamas jiems savo gyvybės, galios ir išganymo valios. Laimingi tokie kaip Timotiejus, „nuo vaikystės pažįstantys Šventuosius Raštus”. Laimingas tas, kuris gėrisi Šventojo Rašto skoniu pagal gyvąją Bažnyčios tradiciją. Dievo žmogus visų pirma yra Biblijos žmogus. Šventasis Raštas mus nuolat ragina žadinti kitų tikėjimą. Šventojo Rašto klausomės ne kritiška ausimi, norėdami išgirsti tik senovės tautų istoriją. Mūsų klausymas yra egzistencinis, kviečiantis atsiversti ir priimti Dievo siūlomą sandorą.
Evangelijos skaitinio pamoka apie atkaklią maldą yra aiški. Lukas net pakomentuoja palyginimo prasmę prieš jį pasakodamas: „Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir niekuomet nepaliauti”. Pats palyginimas vaizduoja našlę, prašančią nedoro teisėjo apginti ją nuo skriaudiko. Šis išpildo jos prašymą ne todėl, kad ja rūpintųsi, bet tiesiog norėdamas jos atsikratyti. Ne kartą Evangelijos palyginimuose pastebime, jog nereikia per daug susitelkti į detales. Neturėtume manyti, kad Jėzus palygina Dievą su nedoru teisėju, tarsi Dievas išklausytų mūsų maldas vien todėl, kad nebūtų varginamas. Iš tikrųjų Jėzus supriešina teisėją su Dievu sakydamas, jog jeigu nedoras žmogus gali veikti pozityviai, tai juo labiau taip daro mūsų dangiškasis Tėvas. Jei mes tikėdami atliekame tai, į ką kviečia Dievas, dieviškasis atsakas galiausiai ateis. Gelbstinti Dievo ranka lydi mus nuolat. Išbandymas reikalingas ne Dievo rankos galybei, bet mūsų tikėjimui. Teisėjas, trokštantis ramybės, primena bičiulį, netinkamu laiku atėjusį pasiskolinti duonos (Lk 11, 7). Jėzus dažnai pasitelkia rabinų pamėgtą argumentaciją a fortiori. Jeigu nedoras teisėjas nusileido beteisės ir neturtingos našlės prašymui, apgindamas jos teises, tai tuo labiau su mumis panašiai elgiasi Dievas. Jis išklauso vargšų nepaliaujamai kantriai. Jis išklauso mūsų maldų, nes esame jam ne svetimi, bet bičiuliai, maža to, esame išrinktieji, išrinktųjų bendruomenė. Dievas išgirsta ir supranta, kai šaukiamės jo nerimastingai skųsdamiesi dėl bėdų. Ir jei kartais tenka palaukti, tai nereiškia, kad Dievas atmeta mūsų prašymus. Jis nori išbandyti mūsų ištvermę ir išgryninti mūsų motyvus: „Netrukus jis apgins jų teises”. Šiuo palyginimu Jėzus atsiliepia į savo mokinių nuogąstavimus dėl miglotų ir jiems ne visai suprantamų ateities perspektyvų. Juk Mokytojas įspėjo, kad mūsų laukia šmeižtai, kentėjimai, kankinimai ir mirtis. Tačiau galiausiai Jėzus valdingai taria: nebijokite, jūs esate Dievo išrinktieji.
Palyginimo pabaigoje užsimenama apie Žmogaus Sūnaus antrąjį atėjimą slėpiningu klausimu: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” Evangelistas Lukas šiuo palyginimu padrąsina ištvermingai melstis laukiant Jėzaus antrojo atėjimo. Bažnyčia taip ir daro, ir tai ypač liudija Eucharistijos maldos. Melsdamiesi „Tėve mūsų”, mes taip pat prašome „teateinie Tavo karalystė”.
Naujajame Testamente yra užuominų apie visuotinį atsimetimą nuo tikėjimo laikų pabaigoje (Mt 24, 10–12; 2 Tes 2, 3). „Daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas (Mt 24, 12). Šiandien aktualiau negu bet kada skamba šis palyginimo pabaigoje užduodamas Žmogaus Sūnaus klausimas.