IV Advento sekmadienis

Lk 1, 39–45Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“. Lk 1, 39–45

 
Evangelijos komentaras

Visas advento laikotarpis mums gyvai priminė Senąjį Testamentą. Buvo skaitomos ilgesingos pranašystės apie laukiamą Taikos ir Tiesos kunigaikštį, Ramybės karalių. Pranašai vienas po kito kalbėjo apie garbingą ir laimingą išrinktosios tautos ateitį. Išrinktosios tautos vaikai ilgesingai giedojo: „Rasokit dangūs iš savų aukštybių, debesys, lykit lietumi teisybės! Išdžiūvus žemė teatsigaivina ir Atpirkėją mums teišdaigina”.
Šios dienos liturgija mums byloja apie kylančią Aušrinę, skelbiančią, kad netrukus pasirodys tikroji Šviesa, apšviesianti kiekvieną žmogų. Mes jau esame dviejų Įstatymų sandūroje. Kas gi toji Aušrinė žvaigždė, skelbianti artėjančią dieną. Į šį klausimą mums atsako Jono Krikštytojo motina, kuri savo brangią viešnią pasveikina daug sakančiais žodžiais: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisus! Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane?!”
Šiuose Elžbietos žodžiuose išskirkime tai, kas svarbiausia. Savo giminaitę ji pavadina Viešpaties motina. Šį aplankymą Elžbieta laiko ypatinga malone: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?” Vėliau Bažnyčios teologai spręs, ginčysis, ar galima Mariją vadinti Dievo motina. Net sušauks visuotinį susirinkimą, kad apibrėžtų Marijos kaip Dievo motinos būvį. O štai nemokyta moteris, vos pamačiusi savo giminaitę Mariją, iš karto atpažįsta, kad tai jos Viešpaties motina. Tebūna mums tai svarbi pamoka: tikėjimas, remiamas Šventosios Dvasios įkvėpimo, gali žmogui duoti daugiau negu teologijos, filosofijos ar kitokie mokslai.
Šiame Evangelijos aprašytame įvykyje juntamas Įsikūnijimo slėpinio artumas. Abi šventos moterys dar susitinka Senojo Įstatymo fone, bet jau netrukus piemenys skubės nusilenkti Dovydo mieste gimusiam Karaliui. Tai jau bus Naujojo Įstatymo pradžia.
Šiandien kaip niekada patiriame Dievo troškimą, kad žmonijos išganymo istorijoje ypatingą vietą užimtų moteris. Kaip moteris nuskynė ir Adomui pasiūlė uždraustą vaisių, save ir visą žmoniją atiduodama į piktojo vergiją, taip ši paklusniausia Viešpaties tarnaitė įeina į žmonijos istoriją kaip žmonijos gelbėtoja. Pirmoji Ieva Dievo malonę paniekino savo neklusnumu, o antroji – ją susigrąžino nesvyruojamu klusnumu, tapdama būti verta Atpirkėjo motina ir Atpirkimo dalininke.
Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys jautė pagarbą Viešpaties motinai, kartodami Elžbietos pasveikinimą: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!” Šiandien iš Elžbietos lūpų girdime paliudytą Marijos tikėjimą: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta”.
Išganomojo tikėjimo istorija prasideda su Abraomu, kuris, Dievo prakalbintas, palieka tėviškę ir keliauja į nežinomybę. Net sūnaus auka jam ne per didėlė, kai to reikalauja Dievas. Marija žino Abraomo istoriją. Ji, kaip ir Abraomas, yra pasiryžusi visa kur pildyti Dievo valią. Jos atsakas Dievo pasiuntiniui nesvyruojantis: „Tebūna man, kaip tu pasakei”. Ką reiškia Marijos tikėjimas? Kaip ir Abraomas, Marija besąlygiškai pasitiki savo Viešpačiu. Kaip ir Abraomas, ji atsiliepia visišku klusnumu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei”. Šiandien klauskime save, ar netrūksta mums to pasitikėjimo, kokį rodė Abraomas, palikdamas savo tėvišką, kokį rodė mergelė Marija, pakviesta dalyvauti išganymo istorijoje?
Šiuo metu ypatingu būdu išbandomas mūsų pasitikėjimas. Pasaulio akyse esame apgailėtini tamsuoliai: juk mes nematome nei Bažnyčios atsilikimo, nei jos tarnų nuodėmių. Šiandien, kai mūsų vaikai sėdi prie kompiuterių, ar dar galima namie laikyti maldaknygę ar rožinį? Ar galima vaikus leisti į tikybos pamokas?
Vis dėlto pasaulyje dar neužmirštas Marijos vardas. Jis skamba muzikos šedevruose, jos akys žvelgia iš didžiųjų genijų paveikslų, jos šventovės sutraukia tūkstančius maldininkų. Prašykime Viešpatį, kad Marijos tikėjimas ir pasitikėjimas rusentų visų Bažnyčios vaikų širdyse. Tyromis akimis žvelkime į Kalėdų šventę drąsinami jos žodžiais: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius”. Trečiadienio vakarą neklastingomis širdimis sėskime prie Kūčių stalo, broliškai tiesdami vienas kitam pašventintą kalėdaitį.
Marija įtikėjo, kad įvyks visa, ką jai Dievas pažadėjo. Mes savo ruožtu tikėkime, ką mums pažadėjo jos sūnus: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.
 
Mons. Vytautas Sidaras