Jėzaus krikštas

Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią tarsi balandį ir plevenančią virš jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“. Mt 3, 13-17

Evangelijos komentaras

Šiandien švenčiame Jėzaus Krikštą. Tai yra Jėzaus viešojo gyvenimo, jo atperkamojo darbo pradžia. Mums šis įvykis turi ypatingą prasmę. Jėzaus Krikštas skatina susimąstyti apie jo įsikūnijimo prasmę. Trumpai tai galima būtų išreikšti tokiais žodžiais: Jis tapo žmogumi, kad mes taptume Dievo vaikais. Savo viešąjį gyvenimą Jėzus pradeda priimdamas Jono krikštą. Jono krikštas nebuvo sakramentas. Jono krikštyti žmonės reiškė savo gailestį už kaltes ir ryžtą ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Jono krikšto apeiga gyvai vaizdavo žmogaus moralinį apsiplovimą, tačiau neteikė tų malonių, kurias teikia Kristaus Krikštas. Kai Jėzus atėjo prie Jordano, Jonas pasijuto nevertas krikštyti tą, kurį jis pats pavadino galingesniuoju: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!”, – sakė Jonas. Tačiau Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui”. Tuo Jėzus pasako, kad tokia Dievo valia. Jis ir atėjo į pasaulį, kad įvykdytų „visa, kas reikalinga teisumui”. Pranašas Izaijas skelbia, kad Jėzus bus sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo kris kirčiai dėl mūsų kalčių. Bausmė ant jo kris mūsų išganymui, jo žaizdomis mes būsime išgydyti (plg. Iz 53, 5). Priėmęs Jono krikštą, Jėzus priklauso žmonių šeimai. Jis tampa antruoju Adomu, kad priėmęs bausmę už žmonių kaltes savo krauju nuplautų pirmojo Adomo vaikų nuodėmes.

Šią Jėzaus Krikšto dieną mums dera prisiminti jo norą, kad visi žmonės savo išganymą pasiektų per Jėzaus įsteigtą Krikšto sakramentą. „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas”. Bažnyčia skelbia, kad Krikštas yra durys į Bažnyčią, kurioje Dievas dalija savo dovanas ir teikia išganymą. „Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti” (LG 14). Šiame svarbiame Bažnyčios dokumente kalbama apie tuos, kurie žino. Tai reiškia, kad jų tikėjimas jau yra Dievo žodžio pažadintas ir sąmoningai priimtas. Jie žino, kad pats Kristus Bažnyčią įsteigė ir Krikštą nurodė kaip sąlygą įeiti į Jo Bažnyčią. Žodžiai „kurie žino” reiškia, kad Krikštas turi būti priimamas sąmoningai, tikint. Nežinantiems ir nepažįstantiems Kristaus Evangelijos Krikštas neteikiamas. Kur Dievo žodis dar nėra priimtas, ten Dievas teikia malones kitais mums nežinomais būdais. Pasak Tomo Akviniečio, Dievas žmones krikštytis įpareigojo, bet savo rankų sakramentais nesurišo.

Mūsų krašte krikščionybė yra pagrindinė religija, todėl krikščionys tėvai yra įpareigoti savo vaikus pakrikštyti, kad gavę Dievo vaikystės malonę, Bažnyčios ir tėvų ugdomi, jie užaugtų šventais Dievo tautos žmonėmis. Į klausimą, kodėl kūdikiai krikštijami tokio amžiaus, kai dar negali pareikšti savo sutikimo, teologai atsako, kad tėvai, davę vaikui kūniškąją gyvybę, turi teisę ir pareigą pasirūpinti jų dvasiniu atgimimu. Savo vaikus krikštydami, tėvai įsipareigoja išugdyti sąmoningus krikščionis. Kiekvienais metais Velykų naktį atnaujinami Krikšto pažadai, kad tie, kurie Krikštą priėmė nesąmoningai, galėtų išreikšti savo sąmoningą dalyvavimą Dievo tautos gyvenime.

Ten, kur Kristaus Evangelijos šviesa dar nepasiekė, Dievas naudojasi kitais būdais, kad žmonės galėtų laimėti Kristaus nupelnytą išganymą. Geros valios žmonių Dievas nepalieka be savo globos ir mums nežinomais keliais veda į savo Karalystę. Bažnyčia skelbia, kad tas, kuris „ne dėl savo kaltės nepažįsta Evangelijos <…>, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir veikiamas malonės stengiasi vykdyti jo valią, kaip diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį išganymą. Dieviškoji Apvaizda neatsako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu” (LG 16). Vis dėlto, nors Bažnyčia pripažįsta išganymo galimybę be Krikšto, tačiau ji gerai žino, kad dažnai „žmonės, piktojo suvedžioti, būna pasidavę tuštiems apmąstymams ir išmainę Dievo tiesą į melą, tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui, arba, be Dievo gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje, neapsaugoti nuo kraštutinės nevilties. Todėl Bažnyčia Dievo garbei ir visų jų išganymui uoliai rūpinasi misijų darbu, atmindama Viešpaties priesaką: „Skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15)” (LG 16).

Kalbant apie Krikštą, dažnai iškyla nekrikštytų kūdikių klausimas. Teologijoje būta įvairų nuomonių. Šiuo metu Bažnyčia reiškia viltį, kad Dievas nekaltų kūdikių neatstums. Tiesa, Bažnyčia griežtai reikalauja, kad kūdikiai būtų krikštijami, ir primena tėvų atsakomybę, tačiau be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia paveda Dievo gailestingumui. Naujajame Bažnyčios katekizme rašoma: „Švelni Jėzaus meilė vaikams <…> suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams” (KBK 1261). Tas pats galioja ir tiems kūdikiams, kuriems motinos neleido išvysti pasaulio.

Gerieji žmonės, Krikštas yra mūsų Viešpaties didžioji dovana, kuri mus įveda į Dievo tautą, ir didžių Dievo malonių šaltinis. Kas tai suprasdamas paniekintų Krikštą, statytų neperžengiamą kliūtį savo išganymui. Bažnyčią Kristus mums paliko kaip Dievo malonių dalytoją. Per Krikštą tapę jos nariais, semdamiesi malonių iš jai patikėtų šaltinių, mes patikimai keliaujame į mums prirengtą Dievo Avinėlio puotą.

Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“