09 06 2018

Jėzaus motina ir broliai (X eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Jėzui su mokiniais sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis išėjęs iš proto. Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“, ir: „Su demonų kunigaikščio pagalba jis išvaro demonus“. O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl, jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus“. „Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kiek jie bepiktžodžiautų; bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“. Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“.
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, atokiau sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys tenai ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“. Mk 3, 20–35
 
Evangelijos komentaras
 
Skelbti Gerąją naujieną Jėzus pradėjo labai sėkmingai. Žmonės spaudėsi apie jį, kad galėtų jo pasiklausyti. Morkus aiškiai pabrėžia, jog “susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti”. Namai, kuriuos Jėzus laikė savais, be abejonės, buvo Simono Petro namai Kafarnaume (Mk 1, 29; 9, 28; 10, 10). Šiandieniniuose Kafarnaumo griuvėsiuose archeologai rado pamatus kuklaus žvejo namelio, datuojamo pirmuoju šimtmečiu prieš Kristų, virš kurio buvusi pastatyta krikščioniška šventykla. Sienose rasti įrašai leidžia manyti, kad aptiktas namas, kuriame kažkada apsistodavęs Jėzus. Po įsikūnijimo ir mūsų namai įgijo naują vertę. Netgi pačių siauriausių gatvelių labirintuose gali rasti ir į juos užeiti Jėzus.
Saviškiai ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis išėjo iš proto.
Aišku, kad savieji negalėjo nepastebėti skirtumo tarp trisdešimties metų gyvenimo Nazareto tyloje ir šiandieninio gyvenimo būdo. Jie negalėjo nepastebėti, kaip piktai religiniai vadovai žvilgčioja į Jėzų. Jie, rūpindamiesi jo saugumu, atėjo pabandyti sugrąžinti jį į “normalų gyvenimą”.
Ar esate pasirengę prisiimti šiek tiek keistoko žmogaus vardą? Juk pasitaiko, kad sekant Jėzumi, kartais tenka atrodyti kiek kvailoku, nes visada išoriniuose ar sąžinės dalykuose, asmeniame ar kolektyviniame elgesyje vadovaujamės pasaulio priimtomis taisyklėmis.
Morkus mums pateikia ir antrą nuomonę apie Jėzų, daug piktesnę - jis velnio apsėstas. Tai raštus išmanančių ir tikėjimo grynumą saugančių nuomonė. Jėzaus atsakymas - pirmoji trumpa parabolė. Tai kovos paveikslas. Kūnas prieš kūną. Kova greita ir užgrobianti. Jėzus supranta esąs stipresnis už šėtoną, o pavaizduotoji kova tebesitęsia ir šiandien. Ir šioje kovoje prieš blogį Jėzus yra su mumis. Kas esame - pesimistai ar optimistai akivaizdoje blogio, užplūstančio mūsų pasaulį?
Bus dovanoti visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota. Jie mat sakė:”Jis turi netyrąją dvasią”.
Jėzus nesvarsto nuodėmės prigimties, nei Dievo gailestingumo ribų, kurias peržengus nebegalima atleisti. Jis kalba apie valingą užsispyrimą likti blogyje. Mums reikia kartoti su Jėzumi: Dievas nieko nepasmerkia, Dievas visiems atleidžia nuodėmes. Bet gali būti žmonių, kurie tyčia atsiriboja nuo šio gailestingumo. Tai ir yra piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai. Kad ir kiek Dievas beatleistų, kai kurie šio atleidimo nepriima. Tai ir turėtų būti pragaras. Nei vienas iš tų, kurie save tam pasmerkia, nenori iš čia išeiti, nes būtų iš karto išgelbėtas Dievo, dovanojančio kiekvieną nusikaltimą ir piktžodžiavimą.
Ar dažnas yra toks kraštutinis užsispyrimas?
Niekas negali teisti kito pagal išorę. Bet kiekvienas gali pažvelgti į savo vidų. Šiandien manęs neklausia, ar  esu nusidėjėlis, nes visi yra nusidėjėliai (plg. Rom 3, 23). Vienintelis klausimas: “Ar priimu Dievo atleidimą?.. ar piktžodžiauju Šventajai Dvasiai?.. ar aš tyčiojuosi iš tos meilės, kuri dovanai nuteisina visus nusidėjėlius? “ (plg. Rom 3, 23)
Jėzau, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Christe, eleison. Kyrie, eleison. Štai didysis maldavimas, kurį nesiliauja kartoję krikščioniškieji Rytai.
Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, atokiau sustoję, prašė jį iškviesti.
Puiki medžiaga vaizduotei: žmonės susėdę ratu apie kalbantįjį. Naujajame Testamente įprasta mokinių, besiklausančių savo mokytojo, laikysena (Lk 10, 39; Apd 22, 3). Supriešindamas tuos, kurie yra viduje, name, Morkus sako, kad Jėzaus šeima yra nuošalyje. Jie “sustoję atokiau”. Tai pirmųjų amžių Bažnyčiai įprastas išsireiškimas, išskiriantis pašalinius, svetimuosius iš krikščionių tarpo (1Tes 4, 12; 1 Kor 5, 12 - 13; Kol 4, 5). Morkus tai pakartoja, skirstydamas žmones į dvi kategorijas: į tuos, kurie klauso Jėzaus su tikėjimu, kuriems “atiduota Dievo karalystės paslaptis”, ir į pašalinius, kuriems “viskas sakoma palyginimais” (Mk 4, 11).
Scena, kai Marija ir Jėzaus pusbroliai ateina bandyti sustabdyti Jėzaus misiją, turėtų mus ilgam sutelkti mąstymui apie tai, kas yra tikėjimas. Marijos tikėjimas, lygiai kaip ir mūsiškis, nėra iš karto visiškai užbaigtas. Todėl drąsiai galime sakyti, kad tikėjimas yra evoliucionuojanti realybė. Ne nuo Apreiškimo akimirkos Marija suprato, kas yra jos sūnus. Netgi Lukas teigia, kad tam tikrais momentais Marija nesuprato Jėzaus (plg. Lk 2, 50).
Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.
Pagrindinė Jėzaus mintis - Tėvo valios vykdymas. Jėzus yra įsimylėjęs... įsimylėjęs Dievą. Tie, kurie myli Dievą, sako jis, yra jo šeima, jo vienintelė šeima. Taip Marija yra dvigubai Jėzaus motina. Jos tikroji didybė ir yra vykdyti Dievo valią.
Ratu apsėdusi Jėzų... Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į ją... Tokia yra pirmoji krikščionių bendruomenė. Kiekvienos Mišios mums leidžia tai išgyventi iš naujo. Pati svarbiausia katechezė visokio amžiaus žmonėms yra žodžio liturgija. Leisk, Jėzau, išgirsti tavo žodį ir jį vykdyti, kad galėtume būti tavo šeima.
Kun. Saulius Filipavičius
[Vievio šv. Onos parapija]