02 06 2018

Jėzaus palikimas (Devintinės)

0 komentarų
Pirmąją Neraugintos Duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur ­paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą. Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Mk 14, 12–16. 22–26
 
Evangelijos komentaras
 
Praėjo Viešpaties Prisikėlimo, Žengimo į dangų šventės. Šiandien Bažnyčia prisimena Viešpaties palikimą. Šiandien girdime jo testamentinius žodžius: „Imkite, tai mano kūnas!”, „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį”. Tai Jėzaus palikimas: jis save paliko kaip maistą. Nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų krikščionys brangino šį Jėzaus palikimą. Pasak Apaštalų darbų knygos, „jie <…> savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi” (Apd 2, 46–47). Pirmą kartą Jėzus prabilo apie savo kūno valgymą tuojau po duonos padauginimo. Kai minia, sužavėta stebuklingos Jėzaus galios, jo ieškojo trokšdama vėl sočiai pavalgyti, Jėzus ją nuvylė kalbėdamas apie kitokią duoną: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 51). Minia laukė ne to. Pasak evangelisto Jono, „nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo” (Jn 6, 66). Net apaštalai susvyravo. Tiktai tada, kai Jėzus paklausė „Gal ir jūs norite pasitraukti?”, Petras visų vardu skubiai atsakė:„Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius” (plg. Jn 6, 67–68). Sustokime prie Jėzaus klausimo apaštalams: „Gal ir jūs norite pasitraukti?”. Šiandien kiekvienas privalome atsakyti į šį klausimą. Ką manome apie šį Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį? Ar mūsų rūpesčiai nesiriboja vien žemišku maistu? Kad geriau įvertintume Kristaus Kūno ir Kraujo slėpinį, prisiminkime didžiulius reikalavimus, kuriuos Viešpats kelia savo sekėjams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant tiesiųjų ir neteisiųjų. <…> Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 43–45.48). Ar tokia meilė įmanoma be sielą gaivinančio maisto?
Mūsų sąmonėje dar gyvas žodis „sąjūdis”, prisimename sąjūdžio mitingus, Baltijos kelią. Gražus buvo mūsų tautos pabudimas. Tepadeda mums šis žodis suvokti ir Jėzaus Kristaus darbą žemėje. Įžengęs į Jordano upės vandenis, leidęs save pakrikštyti, Jėzus Kristus įsitraukė į nuostabų geros valios žmonių sąjūdį. Jis atgaivino šį sąjūdį savo prisikėlimu ir Šventosios Dvasios atsiuntimu. Tai Dievo karalystės sąjūdis, kuris turi išlikti iki pasaulio pabaigos, piligriminė kelionė į pažadėtąją žemę. Mūsų vadas Jėzus Kristus žino, kad šioje kelionėje reikės dieviškos manos, kad nenusilptume, ištvertume. Kokie yra konkretūs Bažnyčios nurodymai šiuo klausimu? Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius ‘sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje’ (Šventosiose Mišiose) ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Tačiau Bažnyčia labai pataria tikintiesiems priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dažniau, net kasdien” (KBK, 1389). Per šią Kristaus Kūno ir Kraujo šventę atsakykime sau, ar tikime, kad pats Jėzus Kristus per Bažnyčią mus kviečia dalyvauti savo pokylyje? Prisiminkime Evangelijos palyginimą apie žmogų, iškėlusį didelę puotą ir pakvietusį daug svečių. „Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: ‘Ateikite, jau viskas surengta’. Tuomet jie visi kaip vienas pradėjo išsikalbinėti. Vienas jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti. Meldžiu mane pateisinti’. Vėl kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Meldžiu mane pateisinti’. Trečias tarė: ‘Vedžiau, todėl negaliu atvykti’” (Lk 14, 16–20). Popiežius Grigalius Didysis, aiškindamas šį palyginimą, sako, kad pakviestieji vaišių šeimininkui parodė didelį įžūlumą. Juk pirmasis pirktą dirvą galėjo apžiūrėti vėliau, antrasis jaučius galėjo išmėginti kitą kartą. O tasai, kuris vedė žmoną, juk galėjo ir pats ateiti, ir žmoną atsivesti į puotą. Atėjęs su savo žmona, jis tikriausiai būtų gavęs garbingą vietą. Grįžkime prie Evangelijos palyginimo. Kaip reagavo puotos šeimininkas, sužinojęs, kad pakviestieji atsisakė dalyvauti puotoje? Evangelijoje skaitome: „Šis (šeimininkas) supyko ir įsakė tarnui: <…> ’Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni. Sakau jums, – nė vienas anų pakviestųjų žmonių neragaus mano vaišių’” (plg. Lk 14, 21–24). Šiandien sąmoningi katalikai stengiasi dalyvauti Avinėlio puotoje. Tačiau dauguma lieka tik stebėtojai. Jei nesi pasirengęs šiandien priimti dieviškąjį svečią, pasiryžk tai padaryti artimiausiu metu. Prisimink tą dieną, kai pirmą kartą, pasipuošęs baltu drabužėliu, su žvakute rankoje artinaisi prie Dievo stalo. Ar nesijautei tuomet laimingas? O šiandien? Ak, kaip viskas pasikeitė. Ar nesuskausta širdis dėl prarastos laimės? Gal ne kartą slapta braukei nuo akių ašarą dėl ne laiku prarastų nekaltumo žiedų? Ak, kas galėtų sugrąžinti jaunystės laimę! Šiandien Bažnyčia vėl kviečia tave į Avinėlio puotą. O gal dar nei velykinės Komunijos nesi priėmęs? Išsivaduok galiausiai iš savo abejingumo, atkurk savo širdyje begriūvančią Šventosios Dvasios šventovę. Teapsigyvena Viešpats tavoje širdyje tarsi tabernakulyje ir pasilieka joje, kol nuskambės amžinybės varpų aidai. Šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės dienoraščiuose jos ranka yra įrašyta: „Jėzau, kas vakarą dabar ateinu prie tavo Altoriaus. Ateisiu ir paskutinį savo gyvenimo vakarą, kada išauš mano amžinybės diena. Ji bus be saulėleidžio. Ir aš po visų žemiško ištrėmimo kovų pagaliau pailsėsiu ant tavo dieviškos širdies“.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]