19 05 2018
Jėzus bylojo savo mokiniams: „Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“. Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Jn 15, 26–27; 16, 12–15
 
Evangelijos komentaras
 
Sekminės, Sekminės!… Miela, žalumynuose skęstanti, šventė. Kitados net gyvulėliai grįždavo iš ganyklų apkaišyti žaliomis beržų šakelėmis.
Bažnyčiai – tai ypatingos prasmės šventė. Dažnai ši šventė vadinama Bažnyčios gimimo diena. Pirmųjų Sekminių dieną Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama, išėjo į viešumą. Evangelisto Luko pirmųjų Sekminių aprašyme pasakojama apie kalbų dovaną, kurios dėka visų tautų žmonės išgirdo Bažnyčios balsą.
Sekminių šventė mus kviečia pažvelgti į didžiąją žmonijos dramą, kylančią iš Dievo ir žmonių santykių. Iš vienos pusės – maištaujantis prieš Dievą žmogus, iš kitos – Dievas, trokštantis žmogų matyti laimingą. Kiekvienas privalome padaryti lemiamą apsisprendimą: su Dievu ar be Dievo.
Pirmieji tėvai pakluso gundytojui, kuris sakė: „<…> jūs būsite kaip Dievas” (Pr 3, 5). Nuo tada pašlijo žmonių santykiai ne tiktai su Dievu, bet ir tarpusavyje. Pirmųjų tėvų vaikai Kainas ir Abelis jau nesusikalba, ir praliejamas brolio kraujas. Toliau Biblija pasakoja apie Babelio statytojų nesusikalbėjimą. Išpuikę žmonės tarėsi: „Eime, <…> pastatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne” (Pr 11, 4). Pasak Šv. Rašto komentatorių, Babelio bokšto pasakojimas išreiškia žmonių pastangas sukurti civilizaciją be Dievo. Toliau pasakojama, kad šis ketinimas nepavyko, nes žmonės ėmė nesusikalbėti. „Viešpats išsklaidė juos iš ten visur po žemės veidą, ir jie metė statę miestą. Todėl jis buvo pavadintas Babeliu, nes ten Viešpats sumaišė visos žemės kalbą” (Pr 11, 8–9).
Ar Biblijoje aprašytas Babelio bokštas neprimena mūsų pasaulio? Pavartykime istorijos lapus. Kiek pastangų kuriant miestus, valstybes, imperijas. Kodėl niekais nueina visos pastangos sukurti vieningą žmonių bendruomenę? Kokia graži Europos sąjungos idėja! Bet, kai reikia šią sąjungą apibrėžti, suteikti jai konstitucinius pagrindus, Europos vadovai neranda bendros kalbos.
Prisiminkime savo šalį. Ar susikalba mūsų tautos žmonės? Prabėgo 16 taip sunkiai iškovotos nepriklausomybės metų. Rodos, buvo galima gyventi geriau, sąžiningiau, protingiau, dalytis teisingiau. Bet kaip tai įgyvendinti, jeigu nesusikalbame, jeigu rūpinamės tik savomis kišenėmis, užmiršdami tūkstančius vargstančiųjų, nesuduriančių galo su galu.
Šiandien Bažnyčia prisimena pirmąsias Sekmines. „Atėjus Sekminių dienai visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas <…> Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti <…> Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas sava kalba juos kalbant” (Apd 2, 1–6). Šį įvykį galėtume pavadinti didžiuoju bendros kalbos stebuklu. Petras tuomet pasakė savo garsųjį pamokslą, po kurio apsikrikštijo apie tris tūkstančius žmonių. Prasidėjo naujo dangų, remiančio bokšto statyba. Tik ne Babelio, bet Bažnyčios, kurios pašaukimas – mokyti meilės kalbos. Ši kalba bus suprantama viso pasaulio žmonėms. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios gyvavimo dienų šia kalba kalbės jos vaikai. Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėjo <…> O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą” (Apd 2, 44. 16–47).
Bažnyčia pradėjusi savo veiklą, atkūrė vertybių skalę, kurioje pirmoji vieta besąlygiškai skiriama Dievui. Žmonių tarpusavio santykiai tampa brolių, to paties Dievo vaikų, santykiais.
Vokiečių rašytojas Gustavas Šrioderis savo knygoje pateikia tokį pasakojimą. Viename kaime gyveno doras ūkininkas Hansas. Nebuvo jis iš pamaldžiųjų, bet kartais paskaitydavo Šv. Raštą. Kartą jis skaitė skyrelį, kuriame pasakojama apie kalbų stebuklą. Paskaitęs susimąstė: kaip galėjo būti, kad įvairių tautybių žmonės suprato kalbančius apaštalus. Tą naktį jis sapnavo keistą sapną. Pats Viešpats pasirodė Hansui ir jam sakė: „Nors neesi per daug pamaldus, nors galėjai dažniau aplankyti Dievo namus, bet aš tau daug atleidžiu už tai, kad sugebėjai gražiai prakalbinti svetimtautę moterį. Prisimink Angelikos motiną, kuri mirė ant tavo rankų. Sakyk, ką tau sakė toji svetimtautė moteris, kai radai ją miške paklydusią, jau mirštančią, su kūdikiu ant rankų. „Ji manęs prašė pagalbos”. – „O kaip tu supratai, juk ji kalbėjo svetima kalba?” – „Aš tai supratau iš jos akių”. – „O ką ji sakė prieš mirdama?” – „Ji prašė rūpintis jo dukrele. Aš tai pažadėjau“. – „O kaip jūs susikalbėjote?” – „Ji gailiai verkdama rodė į savo dukrelę, taip pat į mane. O aš parodžiau į jos dukrelę ir į savo krūtinę. Ji tai suprato, nusišypsojo man ir siekė mano rankos. Aš supratau, kad ji man dėkoja. Po to ji greitai užmerkė akis ir numirė, o aš parsinešiau į namus našlaitę Angeliką ir ją užauginau”. Čia Hansas pabudo. Jam ėmė aiškėti Sekminių kalbų paslaptis. Meilė yra toji kalba, kurią supranta visi žmonės, nors kalba skirtingomis kalbomis.
Prisiminę kalbų dovaną, pamąstykime, ar mokame kalbėti meilės kalba. Pirmiausia savęs klauskime, ar mokame kalbėtis su Dievu, kuris yra meilė. Ar priglundame prie jo kaip vynmedžio šakelės prie kamieno. Mokėdami bendrauti su Dievu, išmoksime kalbėtis ir su savo artimu. Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jis išmokys tave susikalbėti su visais broliais.
Sekminių šventė kiekvieną krikščionį kviečia pasitikrinti, kokioje statyboje jis dalyvauja. Jeigu tu atmeti Dievą, save keldamas viršum visų kūrinių, net viršum Dievo, dediesi prie statančių Babelio bokštą. Bet Dievas tave kviečia dalyvauti statyboje, kurios pamatus paklojo jo mylimasis Sūnus, o toliau tęsia Šventoji Dvasia.
Parengė V. S.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]