01 09 2018

„Klausykitės“ (XXII eilinis sekmadienis)

0 komentarų
Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo. Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: ‘Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.’ Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“. Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. Mk 7, 1–8a. 14–15. 21–23
 
Evangelijos komentaras
 
Šį sekmadienį vėl susirinkome pasisemti stiprybės prie Viešpaties stalo. Privalome sąžiningai pripažinti sau, kad net nuolatinis dalyvavimas Eucharistijoje nepatobulina mūsų taip greitai, kaip pageidautume. Kokia tos žmogiškos silpnybės priežastis? Čia kaltas ne mūsų dvasinis maistas: tiek Dievo žodis, tiek eucharistinė Duona mus tikrai veiksmingai maitina. Kas kita yra šį maistą įsisavinti. Klausimą kelti reikėtų taip: kodėl mes blogai įsisaviname Dievo malonės dovanas? Šio sekmadienio skaitiniai pateikia atsakymo raktą. Jį galima apibendrinti trumpu žodžiu, randamu visuose trijuose skaitiniuose: „klausykite”.
Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas taip kalba savo tautai: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis <...>. Laikykitės jų juos vykdydami”. Šis Dievo paliepimas, nuskambėjęs prieš daugelį amžių, galioja mums ir šiandien: „Dabar klausyk”. Apaštalas Jokūbas savo ruožtu ragina: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis <...>. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save”. Galiausiai Evangelijos skaitinyje Jėzus nori parengti minią, kad žmonės suprastų jo palyginimo pamoką: „Paklausykite manęs visi ir supraskite”.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visiškai aišku, ką reiškia klausytis. Klausytis, vadinasi, sutelkti dėmesį į girdimus garsus. Jei klausomasi tariamo žodžio, reikia sutelkti dėmesį į tą asmenį, kuris žodį taria. Tačiau nepakanka vien išgirsti garsus. Klausytis reiškia priimti dialogo nuostatą. Klausymasis reikalauja atvirumo. Jautriai išklausydami žmogų priimame jį su visa esybe, į kalbančiojo atvirumą savo ruožtu atsiveriame atsiliepdami. Žinoma, galima klausytis ir neatsakant. Gali net atrodyti, kad tikras išklausymas reikalauja vien tylos. Iš tiesų būna tokių pokalbių, kai kas nors tik kalba visiškai nekreipdamas dėmesio į kito atsakymus. Ar tai tikras dialogas? Gyvenime gana retai pasitaiko, kad ko nors klausomės visiškai neatsiliepdami. Paprastai bent pasitiksliname, ar teisingai supratome mintį. Atsiliepimas geriau padeda sekti kalbančiojo minčių dėstymą, jo logiką. Visiškoje tyloje klausytis gakėtume nebent tokiu atveju, jei pašnekovas tobulai aiškiai dėstytų savo mintį ir net be žodžių numanytų, kokių patikslinimų reikia klausytojui. Tai veikiau teorinė, o ne gyvenimo praktikos situacija. Paprastai klausantysis, siekdamas kuo geriau suprasti, reiškia savo reakciją ar klausia prašydamas paaiškinimų.
Būtent tokios nuostatos mus moko apaštalas Jokūbas: „Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį”. Tai reiškia, kad turime leisti Dievo žodžio sėklai augti mumyse, vadinasi, pačiam Viešpačiui leisti, kad jis atskleistų mums savo žodžių prasmę. Tam reikia mūsų nuolankaus klusnumo. Klausytis reiškia būti klusniam kalbančiajam ir trokšti suvokti reikšmę to, kas mums sakoma ar net kasdien kartojama. Tokio klusnumo nuostata pasireiškia dialogu, kuriame mūsų atsakymai bei nauji klausimai parodo, ką išgirdome ir ką dar norime išgirsti, kad iki galo suprastume. Toks dialogas yra esminis maldos elementas. Mūsų klusnumas turi reikštis ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Pakartoto Įstatymo knygoje Dievas ragina klausytis ir vykdyti jo įsakymus. Nepakanka vien suvokti įsakymų prasmę, reikia eiti ta kryptimi, kurią jie nurodo. Jei tikime Dievu, kuris liepia mums žengti, kaip galime likti inertiški? Apaštalas Jokūbas pavaizduoja panašią nuostatą: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save”. Taigi kad Dievo žodis mus stiprintų, turime įsitraukti į dialogą, į kurį jis mus kviečia. Turime klausytis žodžio, nusakančio mūsų būsimąjį kelią ir atsiliepti į jį, eidami tuo keliu.
Tačiau tokiam stiprinančiam klusnumui trukdo viena kliūtis. Pozityviai galime taip kelti klausimą: kokiomis sąlygomis žmogus be išlygų gali atsiverti Dievo žodžiui? Būtent to Jėzus moko šiandienos Evangelijos ištraukoje. Fariziejai kritikuoja Kristaus mokinius dėl tradicinių išorinės švaros nuostatų nesilaikymo. Jėzus atsako paaiškindamas, kad svarbiausia yra širdies tyrumas. Kad galėtume priimti ir įsisavinti Dievo žodį, būtina širdies tyrumo sąlyga. Dalykai, sutepantys širdį, trukdo siekti tos laimės, kuriai ją sutvėrė Dievas. Netyra širdis įsikimba ir savinasi dalykus, negalinčius teikti tikrojo džiaugsmo. Tokie troškimai užgožia tikrąjį gyvenimo tikslą ir neleidžia išgirsti Dievo kvietimo. Ši situacija pavojinga tuo, kad žmogus atsiduria tarsi uždarame rate, iš kurio nebegali išsivaduoti vien savo jėgomis. Jis atsisako klausytis Dievo žodžio, kuris vienintelis padėtų suvokti širdies netyrumą ir pažadintų troškimą išsivaduoti. Evangelijos ištraukoje matome, kad fariziejų širdys uždaros Jėzaus žodžiams, demaskuojantiems jų veidmainystę ir tariamą švarumą. Dangiškasis Tėvas neapleidžia žmogaus net ir tuomet, kai tas užkietėja, tampa purvinas ir aklas. Dievo Sūnus mums atneša tiesą ne tik per žodžius, kuriuos turime laisvę atmesti. Jėzaus apreiškimo pilnatvė yra jo mirtis ant kryžiaus, užantspauduojanti Dievo Sūnaus liudijimą. Prisikėlęs Jėzus atsiuntė mums Šventąją Dvasią, kuri naujai žadina mūsų dėmesį, atveria širdis ir leidžia patikėti.
© „Bažnyčios žinios“
[Vievio šv. Onos parapija]