Kristaus Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Trys KaraliaiJėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant ­žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą. Mt 2, 1–12
 
Evangelijos komentaras
 
Pranašo Izaijo minima Jeruzalė yra Kristaus nušviesta Bažnyčia. Šios šviesos siekia karaliai, į ją keliauja tautos paaukoti brangiausių dovanų. Panašiai 72 psalmėje pranašaujamas teisingasis Karalius, kuriam kiti reikš pagarbą. Nors visuotino tautų sambūrio vizija pranašo siejama su konkrečia vieta, kiekviena vietinė Bažnyčia per Eucharistijos šventimą tampa visuotinio šlovingo sambūrio vieta.
Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo apie „malonės tarnybą“. Tiesiogine prasme tai yra tarnystės malonė, iš Dievo gauta misija. Ši malonė buvo tarsi „nuleista“ iš aukštybių, jam pačiam to visai nesitikint. Tai yra būdinga pranašo pašaukimui. Platesne prasme galime numanyti, jog šventasis Paulius jaučiasi esąs skolingas kitiems už tai, ką yra gavęs iš Dievo. Kiekvienos Dievo dovanos atžvilgiu galioja ši nuostata: tai drauge atsakomybė ir dalijimasis su kitais. Galime pastebėti svarbų dalyką: anksčiau Paulius buvo kovingas ir aršus žydų tikėjimo gynėjas, tačiau po patirties kelyje į Damaską tampa Kristaus apaštalu. Jo veikla netenka ankstesnio agresyvumo, triumfalizmo, nepakantumo. Nuo šiol jis veikia Kristaus pavyzdžiu per meilę, siekdamas perteikti kitiems tai, kas jam pačiam buvo atskleista asmeniškai susitikus Viešpatį.
Slėpiniu arba paslaptimi paprastai vadiname tai, kas mums nepažįstama ar nepasiekiama protu. Pauliaus laiškuose žodis „paslaptis“ reiškia Dievo planą išgelbėti žmones Jėzuje Kristuje. Dievas laipsniškai atskleidė šį planą žmonijai. Tai galioja ir mums šiandien. Šventoji Dvasia vidujai ir tolydžio vis labiau atskleidžia, kas yra Jėzus mums ir visai žmonijai.
Evangelijoje pasakojami įvykiai Marijai ir Juozapui buvo jų tikėjimo patvirtinimas, tačiau drauge ir naujas išbandymas. Išminčiai iš Rytų įžvelgė Marijos pagimdytame kūdikyje Dievo Sūnų. Tačiau tuo nelengva tikėti: koks jis Dievo Sūnus, jei suvystytą į vystyklus kūdikį reikia skubiai gelbėti nuo pasaulio galingųjų rankos? Nejaugi tai tęsis amžinai ir teks drauge su juo slėptis nuo pavojų? Tai kankinanti pranašystė apie Jėzaus gyvenimą. Marija jaučia išpranašautąjį kalaviją savo širdyje, juo atveriamos daugelio žmonių mintys, kurios aiškiai yra blogos.
Jėzų aplankę Rytų šalies išminčiai atvyko ir išvyko kaip klajokliai, nepalikę pėdsako. Jų pasirodymas lieka epizodinis, tarsi neturintis įtakos tolesniam Jėzaus gyvenimui. Tačiau susitikimas su išminčiais yra simboliškai reikšmingas: čia Jėzus pasirodo kaip Viešpats ir tautų Gelbėtojas. Išmintingi ir turtingi svetimšaliai išminčiai neklysdami randa kelią ir suklumpa jiems nepažįstamo, bejėgio, vargingo vaikelio akivaizdoje. Eidami pagal žvaigždės rodomą kelią jie nebijo apsirikti, nemano, patikėję klaidingais apskaičiavimais. Išminčiai tiesiog tiki. Šis tikėjimas vertas kelionės rizikos ir didelių lėšų. Jų kelionės tikslas – pagarbinti Viešpatį, tokiu būdu apsireiškiantį žmonijai. Rytų išminčiai dovanoja dovanas, neturinčias praktinės naudos vaikelio gyvenimui. Šios dovanos išreiškia nuoširdų garbinimą; simbolinis jų reikšmingumas nepalyginamai pranoksta medžiaginę vertę.
Jėzaus viešpatavimo apreiškimas drauge atskleidžia ir šio viešpatavimo ribas. Jėzus negalėjo pakeisti žiauraus karaliaus Erodo širdies, nors Erodui buvo siunčiami išmintingi, kilmingi ir įspūdingi pasiuntiniai. Viešpats negali pakeisti kareivių širdžių, kurie aklu ir žiauriu klusnumu vykdo įsakymą išžudydami vaikelius. Viešpats negali pakeisti aukštųjų kunigų nei Rašto aiškintųjų širdžių: jie geriau žino, kur turėjo gimti Mesijas. Jie mintinai moka pranašo Michėjo eilutes, gali jas greitai ir neklysdami pacituoti, tačiau nesistengia atverti širdžių ir patyrinėti, gal lauktasis Mesijas jau yra gimęs. Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai bijo niekuo nepasitikinčio ir jokių žiaurumų nevengiančio Erodo. Mesijo pasirodymas būtent Erodo valdymo metais politiškai sukomplikuotų jų padėtį.
Tokia buvo Viešpaties apsireiškimo tikrovė: žvaigždė atrodo paslankesnė, negu užkietėjusios žmonių širdys. Jėzaus viešpatystė sukelia žmonių pasipriešinimą, nepanaikina netikėjimo, nenoro, išsisukinėjimų. Jėzui tenka iškęsti žmonių pasipriešinimą. Vaikelio Jėzaus atžvilgiu jau galioja žodžiai, kuriuos vėliau nukryžiuotam ant kryžiaus jam ištars priešai: „Kitus išgelbėdavo – tegu pats išsigelbi.“ Šiandien jis išvengia smurto, nes jo valanda dar neatėjusi.
 
Parengė K.L.,© „Bažnyčios žinios“